7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Naujausia šokio spektaklio redakcija

Anželikos Cholinos „Karmen“ puolė į Maskvos glėbį

Helmutas Šabasevičius
Nr. 39 (1007), 2012-11-02
Šokis Muzika
„Karmen“ Nuotrauka iš ACH teatro archyvo
„Karmen“ Nuotrauka iš ACH teatro archyvo

ACH teatro afišose vis dažniau mirga Maskvos pavadinimas. Spalio 24 d. „Ūkio banko“ teatro arenoje buvo parodytas šokio spektaklis „Karmen“, kurio premjera Rusijos sostinėje numatyta Aleksandro Puškino dramos teatre lapkričio mėnesį.

Lietuvoje „Karmen“ gyvavo nuo 1998-ųjų, kai Anželika Cholina pastatė jį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tuomet tai buvo iššūkis šio teatro artistams, kuriems teko žodžius iškeisti į judesio kalbą. „Karmen“, iš esmės atnaujinta 2004 metais, – brandžiausias, muzikiniu, dramaturginiu, režisūriniu, choreografiniu ir vaizdiniu požiūriu labiausiai vientisas spektaklis ne tik choreografės ligšiolinėje kūryboje, bet ir pastarųjų dešimtmečių Lietuvos šokio kultūroje.

Nors Maskvai Anželika Cholina tikina sukūrusi kitokią „Karmen“, ankstesni spektakliai nesiduoda užmirštami. Spektaklio struktūroje naujovių yra, bet jos neatrodo esminės – veikiau redakcinio pobūdžio. O panašumų apstu – ta pati muzikinė dramaturgija, režisūriniai akcentai, talentingas, įtaigus Jūratės Paulėkaitės vaizdinis sprendimas (vienintelis šios pernai mirusios dailininkės scenovaizdis šokio spektakliui).

Įspūdį daro choreografės sukurtas griežtas, tikslus ir aiškus ritminis šio spektaklio karkasas, neleidžiantis veiksmui išskysti, nusibosti, prarasti žiūrovo dėmesį. Šios savybės buvo akivaizdžios jau pirmame spektaklyje; antroje redakcijoje jos buvo pastebimai patobulintos, šiame – atkartotos.
Didžiausia naujovė – kita artistinė medžiaga: visi „Karmen“ dalyviai (24 aktoriai iš įvairių Maskvos teatrų) mėgaujasi raiškaus judesio galimybe, galbūt kai kur pervaidina, tačiau siekia azartiškai įsijausti į spektaklį, sukuria tirštą, energijos kupiną atmosferą.

Kaip ir buvusiųjų, šios „Karmen“ centras – Karmen. Šį kartą tai neabejotinai charizmatiška Olga Lerman, tikras choreografės atradimas. Ši Jevgenijaus Vachtangovo teatro aktorė sukūrė ir Anos Kareninos vaidmenį to paties pavadinimo šokio spektaklyje, pernai pastatytame Maskvoje. Lerman-Karmen nepastebėti neįmanoma – žavi, gundanti, grakšti, vikri. Stebina jos kūnas – plastiškas, muzikalus, beveik be priekaištų išmokęs ir perteikiantis choreografinius sumanymus, tarp kurių – nemažai efektingų, bet kam nepasiduodančių judesių. Lerman sukurtas įvaizdis puikus – ypač ryškiose „viešosiose“, masinėse scenose, kuriose organiškai ryškėja jos individualumas.

Daugiau artistinės įvairovės norėtųsi Karmen scenose su Chozė ir Toreadoru – kol kas čia vis kartojasi tos pačios išraiškos, viliokiškas kreivokas šypsnys, žvilgsnis iš padilbų. Todėl Karmen vidinės savybės, žmogiškos silpnybės dar ne iki galo atskleistos – nesinorėtų tikėti, kad choreografei būtų rūpėjęs vien plakatiškai įžūlus Karmen stereotipas. Galbūt romantizuojant ankstesnius „Karmen“ spektaklius, atmintyje iškyla ir kitos šios liepsningos moters charakterio savybės – vienatvė, ilgesys, trumpos, bet reikšmingos liūdesio akimirkos, neturinčios nieko bendra su melodramatiškais sentimentais.

Atnaujinta spektaklyje bevardės senės, pradedančios ir užbaigiančios spektaklį, linija. Ir anksčiau šis personažas turėjo dramaturginę prasmę, o dabar įgavo kur kas daugiau plastinės raiškos. Iš pradžių nelengva buvo senę atpažinti – pakumpusi figūra, sulėtinti, pavargę judesiai. Bet iš mažų detalių – muzikaliai išpučiamų cigaro dūmų, organiško santykio su kitais spektaklio veikėjais – palaipsniui išryškėjo Živilės Baikštytės braižas, gaivališkai prasiveržęs cigarų sukimo scenoje. Jos „neparadiniai“ veiksmai kuria spektaklio potekstes, skatina šį efektingą reginį vertinti kaip didesnių filosofinių ambicijų kūrinį, o patį jos personažą leidžia vadinti Laiku.

Naujus kostiumus spektakliui sukūrė Juozas Statkevičius. Labiausiai pasikeitė Toreadoro įvaizdis. Atsisakius auksu tviskančio drabužio su raudonais akcentais, Toreadoras juodai žvilgančiu švarku iškart įgyja papildomų – Likimo, Mirties – prasmių, kurias savo pastatymuose mėgsta pabrėžti beveik visi choreografai (tokia buvo ir LNOBT pastatyto Krzysztofo Pastoro „Karmen“ traktuotė), bet šioje „Karmen“ tai kol kas labiau išorinės, dekoratyvios, iliustratyvios šio personažo detalės.

Naujausia Anželikos Cholinos „Karmen“ redakcija ir spektaklio reklaminė kampanija vis dėlto tvirtina choreografės motto: „Karmen – tai aš“. Spektaklio afišoje nesunku atpažinti ją pačią, tad „Karmen“ – biografinis spektaklis. Juo labiau kad vyriškieji spektaklio herojai primena tą esmingą kūrybinio gyvenimo kryžkelę, apie kurią jau kuris laikas kalba pati choreografė. Chozė – nors ir mylintis, bet kiek apkiautęs, smulkmeniškas, savininkiškas ir pavydus Vilnius, o Toreadoras – prašmatni, arogantiška Maskva, viliojanti naujų galimybių ir iššūkių iliuzijomis.

 

„Karmen“ Nuotrauka iš ACH teatro archyvo
„Karmen“ Nuotrauka iš ACH teatro archyvo