7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jubiliejus, premjera, simfoninio sezono pradžia

Koncertas violončelininko Rimanto Armono jubiliejui
 

Živilė Ramoškaitė
Nr. 35 (1003), 2012-10-05
Muzika
Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.

Šį, o ne kokį kitą rašinio pavadinimą padiktavo šeštadienį (rugsėjo 29-ąją) Nacionalinėje filharmonijoje įvykęs šventiškas simfoninis koncertas, aprėpęs tris reikšmingus įvykius. Šiuolaikinės reklamos gamintojai tikrai sušuktų: „Trys viename!“ ir būtų teisūs. Taigi buvo paminėtas artėjantis violončelininko Rimanto Armono šešiasdešimtmetis, įvyko pasaulinė Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera, o Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko, pradėjo 72-ąjį sezoną.

Minėtoji premjera – tai Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 3, kurį su orkestru atliko jubiliatas. Beje, kūrinio atsiradimą inicijavo pats vakaro solistas, noriai atliekantis naujus veikalus. Kompozitorius, rašydamas veikalą, galvojo ne tik apie violončelininką R. Armoną, bet apie visą muzikalią Armonų šeimą. „Koncertas dedikuojamas ne tik Rimantui Armonui – puikiam muzikui, mano geram draugui ir kolegai, bet ir visai garsiajai Armonų dinastijai. Kaip žinome, Rimanto tėvas Augustinas Armonas – žymus Lietuvos fleitininkas, motina Emilija Pilotaitė-Armonienė – smuikininkė, garsi pedagogė, sesuo Ingrida – smuikininkė, žmona Irena – pianistė, sūnus Edvardas – violončelininkas. Dažnai girdime Irenos ir Rimanto duetą, Armonų trio. O man muzikų dinastijos dvasia itin artima, nes pats taip pat esu tokios dinastijos narys“ (iš koncerto programėlės).

Šias autoriaus mintis nesunkiai galėjai atsekti koncerto muzikoje. Savaime suprantama, svarbiausia buvo raiški ir virtuoziška solisto ir orkestro partija, tačiau išskirtinė reikšmė buvo teikiama smuikui, fleitai, fortepijonui ir violončelei, simbolizuojantiems Armonų dinastijos narius. Koncerto forma skleidėsi kaip kontrastingų epizodų visuma, ją vienijo pasikartojantys du motyvai, kuriuos autorius įvardijo kaip „žemės“ ir „dangaus“. Kūriniui artėjant į pabaigą pasigirdo kitokio stiliaus fortepijoninio trio epizodas. Nors jame girdėjosi anksčiau skambėjusieji motyvai, bendroje kūrinio simfoninėje faktūroje šis intarpas panėšėjo į svetimkūnį, kažką „iš kitos epochos“. Gal kompozitorius to ir siekė?

Koncerto vyksmas buvo panašus į sekamą gyvenimo istoriją, kupiną šiltos subtilios lyrikos ir labai staigių temperamentingų proveržių, priartėjančių prie griausmingų garsinių sprogimų. Juos sustiprino perkusija, kurios partiją kompozitorius išskyrė net ir programėlėje išvardytų orkestro solistų būryje. Dainingieji violončelės epizodai kaitaliojosi su greito tempo, keliančiais chaotiško lėkimo įspūdį. Girdėjome aleatorinius intarpus ir netgi džiazą. Jei reikėtų nusakyti pirmąjį bendrą nuskambėjusio veikalo įspūdį, pirmiausia paminėtume jo koncertiškumą, išmonę, atvirą emocingumą, idėjų gausą. Idėjos šįsyk pasipylė tarsi iš gausybės rago, tik ar nebuvo jų per daug?

Tai jau trečiasis šio autoriaus koncertas violončelei – instrumentui, kurį puikiai valdė  kompozitoriaus tėvas, pačiam kompozitoriui irgi teko jį vaikystėje „pačiupinėti“. Nenuostabu, jog violončelės galimybių arsenalas jam nėra terra incognita. Vakaro solistui buvo ką pagroti ir darsyk atskleisti savąjį meistriškumą, intelektą, aukšto lygio virtuoziškumą. Juozo Domarko talentas valdyti formą – seniai žinomas ir vertinamas, ką jau kalbėti apie tik ką sukurtų opusų pristatymą publikai. Maestro ir šįsyk buvo tvirtas kaip uola, į kurią drąsiai rėmėsi susikaupę orkestrantai. Orkestro solo partijas tiksliai atliko pianistė Irena Uss, fleitininkas Valentinas Gelgotas, smuikininkas Dainius Peseckas, violončelininkas Raimundas Jasiukaitis ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Dar kelis žodžius norisi pasakyti apie vakaro jubiliatą R. Armoną. Jis ne vien puikus violončelininkas ir pedagogas, jis – sąžiningas, kuklus ir labai darbštus žmogus, visapusiškai atsidavęs pasirinktai profesijai, kaip ir jo žmona Irena Uss, su kuria daugelį metų koncertuoja. Jų duetas, pasak muzikologės Ritos Nomicaitės, – viena tvirčiausių ir nuoširdžiausių mūsų muzikos kultūros atramų. R. Armono rūpesčiu mūsų muzikos kraitis praturtėjo ir tebeturtėja naujais kūriniais, kuriuos jis entuziastingai groja kaip solistas, dueto ir trio narys.

Antrasis šį šventišką vakarą atliktas kūrinys – Ketvirtoji („Romantinė“) Antono Brucknerio simfonija. Po šiuolaikinio opuso ji suskambėjo kaip didinga, ramybe alsuojanti oazė. Daininga, galingų orkestro tutti, puikių solo epizodų muzikos pynė glostė ausį spalvinga ir sodria harmonija, į kurią įsiklausyti leido gausūs pasikartojimai, neskubri tėkmė. Ši itin vaizdinga, fantaziją kurstanti muzika publiką tiesiog užhipnotizavo. Orkestras simfoniją grojo nepaprastai pakiliai, išraiškingai ir juvelyriškai tiksliai. Visos jo grupės – styginiai, mediniai ir variniai (šie verti ypatingų komplimentų!) pučiamieji, mušamieji skambėjo puikiai, skoningai buvo artikuliuojami unisonai. Atskirai norisi paminėti valtornų koncertmeisterį Mindaugą Gecevičių. Šis Brucknerio veikalas orkestro repertuare ne naujiena, tačiau toks aukščiausio lygio jo atlikimas – taip! Šios interpretacijos pasiklausius drįsčiau tvirtinti, jog tai mėgstamiausias orkestro ir ypač jo meno vadovo J. Domarko kūrinys. Maestro valia, emocijos ir intelektas susilydė į nuostabiai darnią vienovę. Publikai audringai plojant, orkestras virtuoziškai atliko žėrintį bisą – Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ trečiojo veiksmo įžangą.

Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas, Irena Uss ir Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas, Irena Uss ir Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas ir Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas ir Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.