7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Įvairiaspalviai garsai

Dvidešimt penktasis „Vilnius jazz“

Algirdas Klova
Nr. 37 (1005), 2012-10-19
Muzika
Denis Charoles
Denis Charoles

 

Jubiliejinis festivalis „Vilnius jazz“ šiemet išties žadėjo daugybę staigmenų. Pažadai buvo ištesėti. Nori nenori prisimeni save ir visus mėgstančius naujojo džiazo sroves, kurie tuos visus 25 metus sekė festivalio dalyvių veiklą. Būtinai reikia pasakyti, kad mums teko didžiulė laimė matyti ir girdėti gyvai tokio lygio JAV muzikos žvaigždes kaip Courtney Pine ankstyvuoju kūrybos periodu (1989), Johną Bruce’ą Wallace’ą (1991), Johną Kingą (1991), Steve’ą Lace’ą (1992), Leroy’ų Jenkinsą (1992), Joe Zavinulą (1994), Billy Cobhaną (1995), Kurtą Ellingą (2001), Rytų Europos naujojo džiazo korifėjus Tomaszą Szukalskį (1998), Enverą Izmailovą (1996), Ivą Bitovą (1998), visus Lietuvos džiazo grandus, Azijos tautų atstovus ir t.t. Panorama plati ir stilistiniu, ir geografiniu požiūriu. Todėl labai natūralus yra festivalio vadovo Antano Gusčio noras dar labiau išplėsti ribas, laikantis tam tikros sistemos. Gal jos ir nėra, gal tik aš netikėtai ją įžvelgiau, bet man tai labai patiko.
 
Prasidėjo festivalis pagarbos šiuolaikinio džiazo tėvui Johnui Coltrane’ui išraiška – Juozo Kuraičio, Arkadijaus Gotesmano ir Eugenijaus Kanevičiaus koncertu. Taigi jubiliejinis festivalis startavo rimtai, kreipdamas deramą dėmesį į džiazo klasiką. Pirmasis koncertas Rusų dramos teatre buvo skirtas džiazo ir pramoginės muzikos junginiams. Šiaip ar taip, panašūs žanrai egzistuoja ir turi pasaulyje daugybę gerbėjų. Beje, atrodo, kad ir Lietuvoje jų netrūksta. Pirmoji scenoje pasirodė ispanų džiazo būgnininko Marco Ayza grupė, kurią, be lyderio, sudaro dar du gana santūrūs džiazo muzikantai – klavišininkas Rogeris Masas ir bosistas Tomas Warburtonas, taip pat DJ Helios ir reperis BluRum 13. Iš pradžių lyg ir ne visai tiko beveik klasikinis kamerinis džiazas su nedideliais elektronikos prieskoniais ir gan saikinga reperio kalba, labiau priminusia sovietiniais laikais populiarų „meninį skaitymą“, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas įsibėgėjo ir net man, gal ne visai šios muzikos gerbėjui, pradėjo patikti.
 
Antrąjį šio koncerto projektą sukūrė vietnamiečių kilmės gitaristas Nguyenas Le. Pasitelkęs neįtikėtinai gerą vibrofonininką Illya Amarą, vokalistę Himiko Paganotti, kontraboso virtuozą Christopherį Jenningsą ir būgnininką Stéphane’ą Gallandą, jis bando atgaivinti laiko šiek tiek primirštus, bet vis dar legendinius 8-ojo dešimtmečio popmuzikos ir roko hitus. Reikia pasakyti, kad kartais tai pavyksta puikiai, bet kartais, matyt, šiek tiek pakenkia stiprokas garsas ir per didelė meilė roko muzikai, kuri užgožia džiazinius elementus. Kartais net sunku suprasti, ar pats Nguyenas Le labiau džiazo, ar roko gitaristas, bet apskritai to junginio malonu klausytis.
 
Antrasis koncertas buvo skirtas tai muzikai, kuri iki šiol ir būdavo svarbiausia „Vilnius jazz“ festivalyje – naujajam, avangardiniam, šiuolaikiniam džiazui. Tikrai ne kasdien pamatysite ir išgirsite scenoje saksofonų orkestrą: net dvylika šiais instrumentais grojančių 20–25 metų žmonių iš tiek pat šalių, atliekančių profesionalių kompozitorių specialiai jiems parašytą muziką. Pagalvojau, kad toks kolektyvas labiau tiktų festivaliui „Gaida“, nes džiazo elementų radau ne taip ir daug, bet šiais laikais atskirti akademinės muzikos ir džiazo avangardą tikrai nelengva. Norėjosi daugiau improvizacijos, daugiau džiazinio saksofono tembro, bet... Netrūko erdvinių sprendimų, pavaikščiojimų, pabėgiojimų po teatrą ir panašiai. Beje, tai gerai grojantis jaunimas, tarp jų ir Lietuvos atstovas Dovydas Stalmokas. Tiesa, pasirodymas galėjo būti šiek tiek trumpesnis, nes viskas buvo pasakyta jau po trijų kompozicijų. Na, ir gal pernelyg pompastiškai skamba pavadinimas „Europos saksofonų ansamblis“ ar ES kultūros ambasadoriaus vardas.
 
Antrasis vakaro kolektyvas „Full Blast“, kuriam vadovauja legendinis ekstremalaus naujojo džiazo lyderis saksofonininkas Peteris Brotzmannas, tiesą sakant, nepaliko jokių abejonių ir nesukėlė jokių staigmenų žmonėms, kurie yra girdėję šį virtuozą. Beprotiška nebejauno žmogaus technika ir neįtikėtinas muzikavimo tempas iš tikrųjų negali palikti abejingų. Brotzmannas – puikus muzikantas, neabejotinas menininkas, baigęs vaizduojamojo meno studijas, scenoje muzikiniu garsu kuria nepaprastai sodrias vizualines kompozicijas. Stebina nepaprastas jo kolegų, bosininko Marino Pliakas ir būgnininko Michaelio Wertmüllerio sugebėjimas akimirksniu prisiderinti prie šio menininko. Savo technika ir menine išraiška jie tampa tiesiog neatsiejama maestro dalimi.
 
Trečiasis koncertas buvo skirtas japonų muzikai, ją Vilniaus festivalis dažnai propaguoja. Koncertą pradėjo dviejų profesionalių aktorių Makigami Koichi ir Mita Freemano grupė „Hikashu“, tai kūrybinė laboratorija, bet ne visai džiazinės muzikos. Šioje programoje girdėjome visko – nuo visiško avangardo iki japoniškos estrados, nuo gerklinio dainavimo iki kabaretinio stiliaus dainelių, roko gitaros garsinių vizualizacijų, liaudiškų švilpukų, virtuozinių dambrelio improvizacijų, termenvokso garsų ir kt. Tačiau vis dėlto labiausiai buvo jaučiamas noras pademonstruoti meilę teatro menui.
 
Antrieji scenoje pasirodė „Fuwa Works“ – vieno ryškiausių šiuolaikinio japonų meno kūrėjo kontrabosininko Daisuke Fuwa grupė. Iš tikrųjų gan simpatiškas repertuaro derinimo principas – ypač laisva free muzikos ir klasikinio džiazo kaita pademonstravo puikų muzikantų profesinį pasirengimą ir stilistinius muzikos krypčių pojūčius. Kas pavargo nuo visiškai naujos muzikos, galėjo čia pat atsipalaiduoti skambant puikiai pateiktai klasikai ir vėl pasinerti į naujoviškų garsų bangas.
 
Ketvirtasis festivalio koncertas buvo skirtas naujajai Lietuvos muzikai. „Vilnius Jazz 2012“ paskelbė tradicinio apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai“ laureatą. UAB „A Cappella“ ir festivalio „Vilnius Jazz“ prizu apdovanotas pasaulinio garso muzikas, perkusininkas, kompozitorius bei audiovizualinių projektų kūrėjas Vladimiras Tarasovas, festivalio scenoje su savo paties suburtu „Lithuanian Art Orchestra“ pristatęs specialiai parengtą „aleatorinių žaidimų“ programą. Taip pat skambėjo Arkadijaus Gotesmano ir Alberto Bregerio (JAV) duetas.
 
Festivalio „Vilnius Jazz“ iniciatyva jau nuo 2006 m. organizuojamas jaunųjų talentų džiazo konkursas „Young Power“. Šiemet jam buvo skirtas penktasis – dieninis sekmadienio koncertas, atrinktos trys grupės. Komisijos ir publikos sutarimu pagrindinio prizo laimėtojais paskelbta vokalinė grupė „Singaz“.
 
Prieš pradedant paskutinį koncertą Rusų dramos teatre, Lietuvos džiazinė visuomenė (muzikantai, žurnalistai, kritikai, fotografai) padėkojo festivalio įkūrėjui Antanui Gusčiui ir įteikė savo apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos džiazui – fotografo Vytauto Suslavičiaus sukurtą fotografijų koliažą.
 
O štai šio koncerto dalys buvo kardinaliai skirtingos. Pirmieji scenoje pasirodę prancūzai atrodė ganėtinai žaismingi ir išradingi, bet kiek per daug „žaisliniai“. Malonu buvo jų muzikoje išgirsti I. Stravinskio, net A. Weberno ar A. Bergo kompozicinių konstrukcijų elementus, tačiau čia pat greta atsirandančios poetinės recitacijos ir pučiamųjų orkestrų hitų nuotrupos išduodavo baltąsias kompozicijų vietas. Originali instrumentų sudėtis: daugumoje pjesių girdėjome net du bosinius instrumentus vienu metu – boso klarnetą ir boso saksofoną, tai suteikė kolektyvui gražią tembrinę spalvą.
 
Kaip ir dera, festivalio pabaigoje sulaukėme stebuklo. Scenoje pagaliau pasirodė tikros, brandžios naujojo džiazo asmenybės. Nors visi vieno garsiausių naujojo džiazo kontraboso virtuozo Michaelo Formaneko kvarteto nariai yra seni jo scenos partneriai, visi drauge pradėjo groti tik 2008 metais. Puikus pianistas Craigas Tabornas yra žinomas ne tik kaip džiazo muzikantas, bet sykiu su grupės lyderiu ir kompozicijų autoriumi M. Formaneku, kaip ir jo kolega saksofonininkas Timas Berne’as, sugebėjo pademonstruoti pačius gražiausius savo meninius pasiekimus. Be galo prasminga, intelektuali, labai protinga tikrai naujojo džiazo muzika tiesiog prikaustė klausytojus ir privertė rimtai susikaupus bent pabandyti suprasti šiuos fantastiškus muzikinius fragmentus. Beje, scenoje taip ir nepasirodė būgnininkas Geraldas Cleaveris, tačiau be perkusijos ši muzika tapo dar trapesnė, labiau koncentruota ir dar artimesnė.
 
Na ir pati pabaiga. Koncertas, pirmadienio vakarą gražiai užbaigęs visą festivalį. Lyg baigiamoji vinjetė. Labai įdomus ir originalus pianistas iš Izraelio Omaras Kleinas pagrojo mums savo programą, kurioje girdėjome meistriškai supintus nacionalinius motyvus, džiazą, popsą ir šiuolaikinę akademinę muziką. Šis pianistas gerai valdo muzikinę formą, turi puikią grojimo techniką, muzikinę raišką. Jo muzikoje iš esmės susipynė viskas, ką girdėjome festivalyje.
 
Baigėsi pirmasis festivalio „Vilnius jazz“ jubiliejus. Susitiksime po metų.

 

Denis Charoles
Denis Charoles
Marco Ayza grupė
Marco Ayza grupė
Marco Ayza grupė
Marco Ayza grupė
Michael Formanek
Michael Formanek
Omer Klein
Omer Klein
reperis BluRum
reperis BluRum
„Songs of Freedom“
„Songs of Freedom“
Vibrofonininkas Illya Amar
Vibrofonininkas Illya Amar