7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pravėrusi amžių užsklandą

Pokalbis su muzikologe Jūrate Trilupaitiene

 

Rasa Murauskaitė
Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Muzika
Jūratė Trilupaitienė
Jūratė Trilupaitienė
Vartant muzikologinę literatūrą, ten, kur atsiveria senosios Lietuvos muzikos horizontai, neretai tenka išvysti Jūratės Trilupaitienės pavardę. Lapkričio mėnesį ši muzikos istorikė, kurios darbų turinys apima Lietuvos muziką nuo pačių seniausių laikų iki XIX amžiaus, daugelio mokslinių straipsnių, monografijų „Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje“ autorė ir „Klavyrinė XVII amžiaus Lietuvos muzika“ rengėja, atskleidusi gausybę menkai pažįstamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos muzikinės kultūros paslapčių, švenčia 70-ties metų sukaktį. Šia gražia proga muzikologė su skaitytojais dalijasi prisiminimais, nuomonėmis bei ateities vizijomis.
 
Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą. Mano fortepijono mokytoja buvo šviesaus atminimo reemigrantė iš Argentinos Janina Černiauskienė, kuri dažnai nepaisė mokymo programose nurodyto repertuaro, tad aš galėjau skambinti tai, ką pati pasirinkdavau. Prisimenu, kad man labai patiko Mozarto sonatos, kurios buvo per sunkios. Tačiau, man panorėjus, mokytojai leidus, aš jas mokiausi su dideliu užsidegimu. Tada muzikos mokslas manęs neatgrasė, nebebuvo prievolė, o malonus užsiėmimas. Vėliau – ir darbas.
 
Kaip atradote senąją Lietuvos muziką? Kada pradėjote ja domėtis?
Paauglystėje nuo 15 metų per atostogas drauge su Lietuvos istorijos instituto archeologais ir Vilniaus universiteto studentais istorikais dirbau Trakuose. Atkasėme salos pilies kazematus, tvarkėme radinius. Buvo įdomu klausytis profesionalų kalbų ir iš arti pažinti istorikų darbo kasdienybę. Po daugel metų, jau pradėjus dirbti Valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija), profesoriai Algirdas Ambrazas ir Juozas Antanavičius pasiūlė pasidomėti mokslinėse bibliotekose saugomais natų rankraščiais. Tai buvo tarsi Trakuose atlikto archeologinio darbo tolimas aidas, naujas potyris ir tiesioginis prisilietimas prie istorijos, prie pirminių šaltinių. Taip ir „užkibau“.
 
Jūsų disertacijos „Protestantiška muzika Lietuvoje (XVI a. antroji – XVII a. pirmoji pusė)“ darbo vadovas buvo prof. Vytautas Landsbergis. Kokie prisiminimai iš darbo su šia svarbia Lietuvos muzikinio ir politinio pasaulio figūra?
Pati disertacijos tema išsirutuliojo iš bendro Lietuvos kultūros istorijos konteksto: pirmoji lietuviška knyga, šviesą išvydusi Mažojoje Lietuvoje, pirmieji leidiniai su natomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pirmųjų brandžių daugiabalsių giesmių kūryba – visa tai buvo sietina su Senosios Lietuvos protestantiška muzika.
 
Apsidžiaugiau tuomet docentui Vytautui Landsbergiui sutikus būti mano darbo vadovu. Jis nemokė, nebuvo smulkmeniškas, bet labai aiškiai nubrėžė ieškojimų ir tyrimų kryptį, patardavo, į ką atkreipti dėmesį, kokius šaltinius patikrinti. Jo dėka tiems laikams „nepatogi“ tema, sietina su konfesine muzika, praslydo pro tuomet privalomos Vyriausios atestacinės komisijos Prokrusto lovą. Ir dar. Pirmasis neišdildomas įspūdis, kurį paliko profesorius, nesusijęs nei su muzikos mokslu, nei su politika.
Aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje varganu konservatorijos autobusėliu keliavome į Pskovą ir Novgorodą. Ekskursija kaip ekskursija, bet buvo labai įdomu iš šalies stebėti, kaip ilgos kelionės metu du iškilūs konservatorijos dėstytojai žaidė šachmatais. Man nuo vaikystės šis žaidimas nebuvo svetimas, tad kiekvienas garbių muzikologų ėjimas šachmatų lentoje buvo ir galvosūkis, ir, neretai, netikėtumas. Adeodatas Tauragis, visų vadintas „vaikščiojančia enciklopedija“, gana emocingai reagavo į netikėtus priešininko ėjimus. O V. Landsbergis, priešingai, žaidė ryžtingai ir kartu labai ramiai. Jautėsi, kad jis numatė daugelį ėjimų į priekį. Ir dabar, ilgus metus sekdama profesoriaus politinę veiklą, kiekvienąsyk prisimenu tikslius bei ryžtingus seniai matytų šachmatų partijų vaizdus.
 
Geram muzikologui vargiai užtenka vien tik muzikinio, netgi meninio konteksto išmanymo. Ar sutiktumėte su tuo?
Tikrai taip. Vis dažniau šviesą išvysta tarpdisciplininės studijos ir darbai. Jei ne Lietuvos valdovų rūmų atkūrimas ir drauge vykdomi kompleksiniai kultūros istorijos tyrimai, nebūtų atsiradusi knyga apie čia XVII a. statytas ankstyvąsias operas, straipsniai apie tarptautinius muzikinius ryšius ar muzikinio gyvenimo ypatumus atskirų valdovų rūmų aplinkoje. Naujos atodangos gulė į Lietuvos ir užsienio mokslininkų parengtus sintetinius, teminius straipsnių rinkinius. Tą patį galiu pasakyti ir apie bendradarbiavimą su dailės istorikais. Šiandien negalima izoliuotai žvelgti tik į siaurai suprantamą Lietuvos muzikinę praeitį – tai tiesus kelias į niekur. Tikiu, kad ateityje bus parašytos ne atskiros Lietuvos, Lenkijos ar Baltarusijos muzikos istorijos, o vientisa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės muzikos istorija, taip pat Abiejų Tautų Respublikos muzikos istorija. Bendras valdovas, ta pati vyraujanti konfesija, tie patys kūrėjai, sunkiai įžvelgiamos valstybingumo ribos – tai praėjusių amžių muzikinio gyvenimo panoramoje neišnarpliojamas Gordijaus mazgas. Tik reikia tai permąstyti ir suvokti.
 
Kuriam iš savo darbų teko paskirti ir daugiausiai laiko, ir jėgų, ir širdies?
Paskutiniam. Juokauju. Aišku, sunkiausia buvo pradžia. Reikėjo kaupti žinias, domėtis istorikų, literatų, dailėtyrininkų, filosofų darbais. Jų kraitis buvo ir yra kur kas svaresnis nei rašiusiųjų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos muzikinę kultūrą. Teko pramokti lenkiškai. Be šios kalbos neįmanoma gilintis į prabėgusių amžių istoriją. Šiais metais „įbridau“ į XIX amžių. Įdomu giliau pažvelgti į buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse gimusių kompozitorių (profesionalų ir mėgėjų) gyvenimo bei kūrybos kelią. Netikėtai atsivėrė ir Vilniaus universiteto studentų slaptųjų draugijų narių – filaretų ir filomatų – muzikinė veikla, saviti ir įdomūs Adomo Mickevičiaus, Jono Čečioto, Tomo Zano darbai, sietini su muzika.
 
Ir Jūsų disertacija, ir habilitacinis darbas skirti XVI–XVII a. religinei muzikai, esate monografijos „Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje“ autorė, darbų sąraše netrūksta mokslinių straipsnių, pranešimų konferencijose bažnytinės muzikos tema. Kaip manote, ar mūsų dienomis bažnytinė muzika nėra nustumta į muzikinio pasaulio periferiją? Kas, Jūsų nuomone, lemia tokius procesus?
Atsakysiu trumpai: agresyvi globalizacija, pataikavimas vidutinybei, aiškaus riboženklio tarp profesionaliosios ir populiariosios mėgėjiškos muzikos stoka. Pastebiu daug grafomanijos, ir ne vien tik bažnytinėje muzikoje.
 
O kokia muzika Jums labiausiai imponuoja ne kaip muzikologei, muzikos istorikei, bet kaip paprastai muzikos mylėtojai?
Keistas klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Tai priklauso nuo laiko, vietos, aplinkos, nuotaikos. Neturiu mylimiausio rašytojo ar kompozitoriaus. Neturiu mėgstamiausio patiekalo, neįvardyčiau labiausiai patikusios šalies. Viskas kinta ir labai greitai. O kalbant apie muziką, didžiausia neviltis apima, kai naktį, įsijungus radiją, visos stotys transliuoja tik „bumčikus“. Kodėl?
 
Esate dalyvavusi gausybėje tarptautinių konferencijų skirtingose Europos valstybėse. Galbūt teko pastebėti, koks kitų šalių mokslininkų požiūris į senąją Lietuvos muziką? Ar jis išvis egzistuoja? Neretai užsienio autoriai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iki Liublino unijos ar po jos susidariusią Abiejų Tautų Respubliką linkę vadinti tiesiog Lenkija.
Tiesiausias kelias ir geriausia išeitis iš tokios padėties – dialogas. Visi žinome, kaip sunkiai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, lietuvių kalba skynėsi kelią į viešąjį gyvenimą. 1569 m. Liublino unija paspartino Lietuvos diduomenės gravitavimą lenkiškos kultūros link. XIX a., kai daugelis šalių pradėjo rašyti savas kultūros istorijas, Lietuva patyrė nuožmią carinę okupaciją. Tarpukario Lietuva taip pat buvo pažeidžiama, nes Vilniaus krašto okupacija tikrai neprisidėjo prie nacionalinės kultūros plėtotės, ribojo lituanistinių darbų plėtrą. Kad tai suprastum, užtenka paskaityti čia gyvenusių lietuvių prisiminimus. Dažnai kaip lituanistika buvo suprantama tik tai, kas sukurta lietuvių kalba, arba liaudies kūryba. Tai, mano nuomone, buvo gynybinė pozicija, siaurinusi daugiasluoksnę kultūrinio paveldo sampratą.
 
Šiandien padėtis iš esmės pasikeitusi. Ne kartą teko dalyvauti Lenkijoje vykstančiose tarptautinėse konferencijose. Užsimezgė šilti, draugiški santykiai su lenkų muzikologais. Ne vienas mano straipsnis yra paskelbtas Lenkijos spaudoje. Kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdį galiu pateikti dabar leidžiamą daugiatomės Lenkijos muzikos istorijos III tomą, skirtą baroko epochai. Šioje solidžioje knygoje kalbama ne vien apie Lenkiją, bet kur kas daugiau apie Abiejų Tautų Respubliką. Iš lietuvių autorių esu cituojama tik aš. Manimi remiamasi ne vieną ir ne dešimt, o kur kas daugiau kartų, ir labai aiškiai kalbama apie Lietuvą. Tikiu, kad kai Lenkijoje bus rašomos naujos muzikos istorijos, lietuvių muzikologų naujais darbais bus remiamasi kur kas dažniau. Nūnai padangę temdo lėšų stygius, jis riboja galimybes dirbti Lenkijos archyvuose, o be jų, liaudiškai tariant, kaip be rankų.
Daug metų teko būti Kultūros ir meno instituto Tarybos pirmininke, taip pat Lietuvos mokslo tarybos Kvalifikacinės komisijos nare, dalyvauti daugybėje posėdžių aptariant humanitarinių ir socialinių mokslų padėtį bei abejotinas mokslo reformų pasekmes. Švelniai tariant, stebina lituanistinių darbų vertinimo kriterijai, kai jų kokybė, tarsi mostelėjus burtininko lazdele, staiga tampa daug geresnė ir jie yra aukščiau vertinami, jeigu skelbiami užsienio spaudoje. Ar kitų šalių recenzentai lituanistinę problematiką išmano geriau nei mes patys? Abejoju.
 
Ar jau atlikote darbus, kuriuos svajojote atlikti, parašyti, ar jų įgyvendinimas dar laukia ateityje?
Aš visada sakau, kad jeigu gyvenime niekas nebeįdomu, nieko nebesinori, tai neverta ilgiau ir vargti šioje žemėje. Artimiausi planai – užbaigti šiais metais pradėtus straipsnius apie Antaną Radvilą, Napoleoną Ordą, Feliksą Janevičių, labai mažai žinomą filaretų ir filomatų muzikinę veiklą. Laukia ir nauji „projektiniai“ straipsniai. Seniai svajoju, kada galėsiu daugiau laiko skirti grožinei literatūrai. O dar toliau? Bijau viešai įsipareigoti.
 
Kalbėjosi Rasa Murauskaitė
Jūratė Trilupaitienė
Jūratė Trilupaitienė