Mūza Rubackytė ir Maximian Valdes. D. Matvejevo nuotr.
Prasidėjo Trečiasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis. Pradžios koncertas lapkričio 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas Krzysztofo Pendereckio 80-mečiui. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo svečias iš Čilės Maximiano Valdesas, solo skambino festivalio sumanytoja ir meno vadovė Mūza Rubackytė.
Kas dveji metai vykstanti pianistų šventė skirta ne tik supažindinti Lietuvos klausytojus su ryškiomis šių dienų asmenybėmis, skirtingomis pianistinėmis mokyklomis, tų šalių muzika, bet ir ypatingoms progoms pažymėti. Štai pirmasis 2009 m. festivalis buvo skirtas Lietuvos tūkstantmečiui ir Fryderyko Chopino 200-osioms gimimo metinėms; antrasis – Ferenco Liszto gimimo 200-osioms ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties 100-osioms metinėms. Pasak festivalio meno vadovės profesorės M. Rubackytės, „šiais ypatingais metais, Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai, Trečiąjį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį skiriame moterims. Festivalio moto – „Mūzų palytėtos“. Cherchez la femme... Kaip ir kasmet, festivalis pagerbia iškilią asmenybę. Vos po savaitės nuo festivalio pradžios bene žymiausiam dabarties lenkų kompozitoriui Krzysztofui Pendereckiui sukaks 80 metų. Sveikindami Maestro, festivalį pradedame jo kūriniais ir ypatingu Koncertu „Resurrection“ fortepijonui ir orkestrui. Linkiu nuostabios kelionės!“
Festivalio pradžios koncertą orkestras pradėjo K. Pendereckio „Čakona“ (skirta popiežiui Jonui Pauliui II atminti, ja 2005 m. papildytas „Lenkiškasis requiem“) ir Roberto Schumanno Simfonija Nr. 4 d-moll, op. 120. Antroje dalyje girdėjome Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Resurrection“ („Prisikėlimas), primenantį 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro įvykius.
Susidarė įspūdis, kad pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į „Resurrection“ atlikimą, nes „Čakona“ ir R. Schumanno Simfonija nuskambėjo tvarkingai, švariai, korektiškai, bet be ryškesnių emocinių proveržių. Orkestras pavyzdingai vykdė prityrusio dirigento norus.
Dirigentas Maximiano Valdesas įrodė savo meistriškumą ir puikiai vadovavo sudėtingo iliustratyvaus kūrinio atlikimui. Gimęs Čilės sostinėje Santjage, M. Valdesas yra prityręs operos dirigentas, dirbęs daugelio šalių operos teatruose. Nuo 2008 m. jis tapo Puerto Riko simfoninio orkestro meno vadovu ir vyr. dirigentu, trejus metus jis yra Casalso festivalio Puerto Rike meno vadovas.
Įdomiai sutapo, kad dieną prieš festivalį, lapkričio 15-ąją, Vilniaus kongresų rūmuose vyko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas pavadinimu „Romantiškas virtuozas Andrius Žlabys“. Abiejų koncertų programose buvo ir lenkų kompozitorių kūriniai (Fryderykas Chopinas, Krzysztofas Pendereckis), ir to paties laikotarpio autorių simfonijos: 15 d. – Franzo Schuberto Simfonija Nr. 9 C-dur, D. 944, „Didžioji“ (dirigavo Robertas Šervenikas), o 16 d. – Roberto Schumanno Simfonija Nr. 4 d-moll.
Pianistai, skambinę šiuose „gretimuose“ koncertuose su orkestru – A. Žlabys ir M. Rubackytė – yra ryškios, puikiai žinomos ir mėgstamos Lietuvoje ir pasaulyje, tačiau visiškai skirtingos asmenybės.
Atitinkamai kontrastingai skambėjo ir pianistų su orkestru atliekami kūriniai. Andrius Žlabys F. Chopino Koncerte fortepijonui su orkestru Nr. 2 f-moll, op. 21, kūrė švelniausių jausmų, meilės atmosferą, atrodė, jog aukštybėse plevena angelų sparnai, sklinda maloniausi aromatai. O siaubingos K. Pendereckio „Resurrection“ grėsmės, žiaurumo skambesius, sklindančius iš didžiulio orkestro su sodria pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų įvairove, pianistė M. Rubackytė papildė virtuoziškais, energingais pliūpsniais. Kartais fortepijono garsams buvo sunku prasiskverbti pro tirštą, garsiai ir bauginamai įtemptai orkestro atliekamą muzikos audinį. Jautėsi, kad tai – grandiozinės simfonisto idėjos. Malonu buvo girdėti kontrastingus, šviesius bei tylius epizodus, kuriuose skaidriai ir spalvingai pianistės traktuojamus skambesius palydėdavo efektingi ir švelnūs mušamųjų „blizgučiai“. Nuotaikos kūrinyje keitėsi: nuo vyravusių gąsdinančių, tamsių ar atvirai agresyvių, meistriškai nuspalvintų orkestro instrumentų tembrais, iki pergalingo, iškilmingai džiugaus choralo gaudimo finale.
Lenkų kompozitoriai, pelnę pasaulio pripažinimą, taip pat nesugretinami visais atžvilgiais. Gausūs F. Chopino fortepijono kūriniai nemirtingi. Laiške draugui kompozitorius prisipažino, kad Koncerto f-moll lėtoji dalis Adagio buvo inspiruota švelnių jausmų, kuriuos jis tuomet jautė Konstancijai Gladkowskai, Varšuvos konservatorijos dainavimo katedros studentei. K. Pendereckis – didis simfonistas, kuriantis šių dienų muzikine kalba, Koncertas fortepijonui – vienintelis šio žanro jo kūrinys. „Prisikėlimo“ idėją, pasak autoriaus, reikėtų suprasti platesniame, universaliame kontekste. Jis kyla iš choralo, kuris vainikuoja kūrinį ir išreiškia simbolinę gyvenimo pergalę prieš mirtį. Ji reiškia tikėjimą, teikiantį paguodą. „Sukūriau choralą iškart po tragedijos Niujorke. Tai buvo grynai žmogiškas gestas, pirmiausiai protesto prieš žiaurumą ženklas“, – yra sakęs kompozitorius.
Nepaprastai veikli, sumani Fortepijono festivalio vadovė Mūza Rubackytė, gastroliuojanti visuose žemynuose su rečitaliais, žymiausiais pasaulio orkestrais, kamerinėmis programomis, įrašiusi daugiau kaip 20 kompaktinių plokštelių, pelniusi įvairių apdovanojimų, aktyvi visuomenininkė, kviečiama vadovauti meistriškumo kursams visame pasaulyje, puikiai atliko sudėtingo šiuolaikinio kūrinio „Resurrection“ fortepijono partiją, įrodydama savo, kaip atlikėjos, universalumą.
Palinkėkime ir kitoms „Mūzų palytėtoms“ pianistėms įdomiai traktuoti pasirinktus kūrinius. Visą likusį lapkričio mėnesį nacionalinės filharmonijos salėje trijuose rečitaliuose bei baigiamajame koncerte su orkestru savo meistriškumą demonstruos įvairių šalių ir kartų atlikėjos: Čilės atstovė Edith Fischer, lietuvaitė Guoda Gedvilaitė, bulgarė Plamena Mangova, turkė Giulsin Onay.
