Tikra kelionė į Italiją!

Apie orkestro „Kremerata Baltica“ tarptautinę veiklą mūsų žiniasklaida informuoja labai šykščiai. Galbūt daugiau apie tai turėtų kalbėti patys orkestro dalyviai? Juk Baltijos šalių muzikantų kolektyve groja nemažai vilniečių. Vilnietis yra ir pats orkestro koncertmeisteris, talentingas smuikininkas Džeraldas Bidva. Besidomintiems „Kremeratos“ koncertų maršrutais ir programomis gali padėti tik internetas, orkestro ir jo vadovo Gidono Kremerio svetainės. Net ir fragmentiška pažintis su jose paskelbta informacija byloja apie stulbinamai intensyvią meninę veiklą. Pasaulyje pripažintas savito kūrybinio braižo kolektyvas, koncertuojantis visose įžymiausiose salėse su aukščiausio lygio solistais ir dirigentais, per nepilnus 16 metų suspėjo įrašyti 25 kompaktinius diskus, pelnyti „Grammy“ ir kitų apdovanojimų, sukaupti didžiulį unikalų repertuarą. Būtent jam tenka išskirtinis orkestro vadovo dėmesys. Galima sakyti, kad per repertuarą kuriama orkestro tapatybė. Jis nenori groti to, ką groja kiti, ieško naujos muzikos, „nenugrotų“ ar užmirštų kūrinių. Nuolatinis ieškojimas, gal kartais netgi rizikingas, išreiškia šio kolektyvo savitumą ir unikalumą. Ieškoma taip pat naujų netradicinių koncerto formų, į kurias paskutiniu metu orkestro vadovas, regis, deda ypač daug kūrybinės energijos.

Įpratome prie „Kremeratos“ koncertų, kuriuose visuomet pasirodo ir Gidonas Kremeris. Tačiau Kongresų rūmuose spalio 28 d. orkestras koncertavo be jo, o pats G. Kremeris toje pat salėje pasirodė anksčiau, spalio 11 d., kai su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Valstybiniu simfoniniu orkestru atliko Jeano Sibelijaus Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll, sutiktą ilgomis audringomis ovacijomis. „Kremerata Baltica“ šįsyk grojo su įžymiu italų violončelininku Mario Brunello, su kuriuo parengė naują programą, pavadintą „Itališkos kelionės“. Šią programą, sudarytą iš italų kompozitorių retai skambančių kūrinių, pirmiausia jie pristatė Rygos publikai, o po koncerto Vilniuje – Brno (Čekija) vykusiame festivalyje.

 

Pasaulyje gerai žinomas violončelininkas ir dirigentas M. Brunello tarptautinę karjerą pradėjo po pergalės 1986 m. Piotro Čaikovskio konkurse Maskvoje. Garsusis muzikas koncertuoja ir kaip solistas, ir kaip dirigentas. Su savo įkurtu orkestru „Orchestra d’Archi Italiana“ daug koncertuoja Italijoje. M. Brunello su „Kremerata Baltica“ sieja ilgametė kūrybinė draugystė, bet specialią naują programą su šiuo maestro orkestras rengė pirmąsyk. Jei neklystu, į Vilnių M. Brunello atvyko taip pat pirmąsyk.

 

Mūsų muzikinio gyvenimo kontekste koncertas išsiskyrė unikalia programa ir aukščiausio lygio atlikimu, kurį apibūdinti paprastai pristinga tinkamų žodžių. Jau tarsi žinome, kokį meistrišką grojimą demonstruoja „Kremerata“, bet ir vėl ji nustebino. Šiuokart ypač sužavėjo orkestro skambėjimas, tobulai sklidęs į „prastos akustikos“ (nusistovėjęs Kongresų rūmų salės apibūdinimas) erdvę. Pasirodo, ir šioje salėje gali nuostabiai suskambėti styginiai. Gal tai lėmė muzikos išgyvenimo intensyvumas, o gal grojimo technologijos subtilybės?

Pirmasis koncerto kūrinys – Mieczysławo Weinbergo (1919–1996) „Sinfonietta“ Nr. 2, op. 74, styginių orkestrui ir timpanams – iškrito iš itališkos programos konteksto, bet ne iš orkestro veiklos orbitos. Tai vienas iš naujam gyvenimui prikeltų kūrinių, kurių gausu orkestro repertuare. Apie lenkų ir žydų kilmės kompozitorių M. Weinbergą, gyvenusį ir kūrusį Sovietų Sąjungoje, pastaruoju metu prakalbo ne vienas muzikos tyrinėtojas. Kai kas šį kūrėją laiko trečiuoju kompozitoriumi po Sergejaus Prokofjevo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus. Kūręs labai intensyviai, būdamas gyvas jis laikytas Šostakovičiaus epigonu ir buvo labai mažai atliekamas. Dabar Vakaruose prasidėjo tikras šio autoriaus renesansas, leidžiami įrašai, atliekami niekada neskambėję veikalai, kurių jis paliko labai daug. Iš klausos Weinbergo muzika man išties priminė Šostakovičių, bet tai, regis, susiję su panašių intonacinių šaltinių naudojimu – abu kompozitoriai nemažai sėmėsi iš žydų folkloro. Turbūt kokiam nors užsieniečiui būna panašūs kai kurie mūsų autoriai, naudojantys, sakykime, sutartines. Keturių dalių „Sinfonietta“ skambėjo tarsi liūdnas pasakojimas, itin tragiškai ir žiauriai prasidedantis rūsčiu styginių unisonu ir garsiais timpano dūžiais, o užsibaigiantis liūdnu valsu ir tylutėliu timpanų šiurenimu. Šiame kūrinyje sklando baimė ir neviltis, bet kartu – ir žmogiška šiluma. Nežinau, ką konkrečiau turėjo galvoje autorius, tačiau įspūdis toks, jog jis pasakoja istoriją, kai kuriems soluojantiems instrumentams (ypač pirmajam smuikui ir altui) suteikdamas beveik gyvų personažų vaidmenį. O apie sąsajas su Šostakovičiumi ypač imi galvoti skambant trečiosios dalies (Adagio) išplėtotam alto solo.

 

Itališką programą, susijusią su opera, prieš koncertą trumpai pristatė pats M. Brunello. Gaila, kad salėje jo balso beveik nesigirdėjo, o vertėja taip pat kalbėjo neaiškiai, užsikirtinėdama ir visiškai nesuprasdama, kokius svarbius italų kultūros paveldo objektus maestro mini (salei tai kėlė juoką, bet iš tiesų būtų labiau tikę verkti).

Giuseppe’s Verdi Styginių kvartetas e-moll, kurį M. Brunello laikė bene svarbiausiu programos numeriu, supažindino su visiškai nepažįstamu operų kūrėjo veikalu. Kompozitorius jį skyrė namų muzikavimui ir draudė viešai griežti. Tačiau veikalas vis tiek pateko į viešumą ir buvo puikiai įvertintas. Orkestrui griežti styginiam kvartetui parašytą muziką – didelis iššūkis. Šią užduotį „Kremerata Baltica“ įveikė pasigėrėtinai, privertusi sekti kiekvieną muzikos vingį. „Operisto“ G. Verdi melodingumas ypač akivaizdžiai skleidėsi antroje dalyje, suskambėjus išraiškingoms trijų dalių metro melodijoms. Dėmesį traukė nepaprastai jautrus frazių artikuliavimas. Šios dalies muzikos vyksmas buvo itin artimas operinei kompozitoriaus kūrybai. Tikra staigmena tapo išplėtota judri finalinė fuga, atlikta su tinkamu užmoju ir atvedusi į labai greito tempo kodą ir šviesų pabaigos mažorą.

 

Kitas italų operos grandas Gioachino Rossini buvo pristatytas dviem opusais. Pirmiausia sumažintos sudėties orkestras lengvai su polėkiu pagrojo trijų dalių Sonatą Nr. 6 D-dur, paskui, vėl suėjus visiems ir dirigentui atsinešus violončelę, atliktos variacijos „Une Larme“ tema. Žavingą arijos temą M. Brunello violončelė išdainavo beveik gyvu žmogaus balsu. Žaismingos variacijos atskleidė turtingą violončelininko išraiškos priemonių arsenalą nuo patetiškos kalbėsenos iki lengvų žaismingų rikošetų (specifinis štrichas vienu stryko mestelėjimu išgaunat kelių garsų judėjimą). Orkestras jautriai reagavo į kiekvieną solisto judesį. Šį kūrinį aranžavo italų kompozitorius ir pianistas Eliodoro Sollima (1926–2000).

 

Paskutinis programos kūrinys „Viaggio in Italia“ violončelei ir styginiams sukurtas kito Sollimos – Eliodoro sūnaus, kompozitoriaus ir violončelininko Giovanni Sollima (g. 1962). Gimęs Palerme, kur jo tėvas praleido visą aktyvų gyvenimą, muzikas kuria ne tik grynąją muziką, bet ir daug eksperimentuoja, bando įvairius mišrių menų projektus. (Su jo kūriniais ir įvairiais projektais galima susipažinti atsidarius youtube.) Vilniuje atliktas opusas įkvėptas įvairių italų kultūros objektų, tarp jų – Giotto freskos Asyžiaus šv. Pranciškaus bazilikoje, Sicilijoje girdimos įvairių etnosų muzikos ir kt. Šį aukštos meistrystės reikalaujantį itin gyvą, kontrastų prisodrintą veikalą atlikėjai pagrojo labai vaizdingai. Solistas nustebino savitais garso išgavimo būdais ir išraiškingu solo monologu (Alone). Kūrinio pradžioje sklidęs linksmas dūzgiantis judėjimas sugrįžo jam baigiantis, linksmai dunksint būgnui. Tikra kelionė į Italiją!

 

Grįždama prie pradžioje minėtos per mažai žinomos „Kremerata Baltica“ kūrybinės veiklos, negaliu neprisiminti neseniai visame pasaulyje nuskambėjusio Gidono Kremerio organizuoto koncerto Berlyno filharmonijos kamerinės muzikos salėje, kur aktyviai dalyvavo orkestras. Žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo dieną, spalio 7-ąją, įvykęs koncertas „Rusijai su meile“ („To Russia with Love“) buvo skirtas žmogaus teisėms Rusijoje. Pasak paties G. Kremerio, šiuo renginiu jis siekė palaikyti tuos žmones, kurie atsidūrė bėdoje, kurių teisės yra pažeistos. „Man neramu dėl to, kas vyksta“, – sakė iškilusis menininkas. Šio koncerto idėją palaikė daug įžymių muzikantų ir menininkų, dalis jų dalyvavo koncerte. Tai gyvoji fortepijono legenda Martha Argerich, trimitininkas Sergejus Nakariakovas, pianistė Katia Buniatišvili, fleitininkas Emmanuelis Pahudas, Nikolas Altstaedtas, Nobelio literatūros premijos laureatė Herta Müller ir kiti. Koncerte, kurio programą sudarė Piotro Čaikovskio, Sergejaus Prokofjevo, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Mieczysławo Weinbergo, Sofijos Gubaidulinos, Arvo Pärto ir Leonido Desiatnikovo kūriniai, taip pat suskambėjo Giya Kancheli opusas „Liūdesio angelai“ („The angels of sorrow“), skirtas Michailui Chodorkovskiui jo 50-mečio proga. Kūrinį atliko G. Kremeris, Giedrė Dirvanauskaitė, vaikų choras iš Ukrainos „Ščedryk“ ir „Kremerata Baltica“. Beje, koncertą tiesiogiai transliavo pas mus gerai girdima radijo stotis „Svoboda“, o visam pasauliui jis buvo pristatytas „Arte“ tinklapyje. Susidomėjusiems siūlyčiau susirasti įrašą ir patiems pajusti šio pilietiško renginio atmosferą.