Dabar įsigalėjo „liberaliojo“ (plačiąja prasme) jaunimo epocha. Drąsūs, įžūlūs, ištikimi savoms tiesoms ir saviems autoritetams, jie žvelgia tik pirmyn ir yra įsitikinę, kad tik nuo jų ir prasideda pasaulis, kurį jie, beje, ir kuria. Atgal nesigręžioja, nebent dar pasipainioja koks pensininkas ar juos pamokyti sumanęs atgyvenęs autoritetas, kurio nei vardo, nei pavardės jiems įsidėmėti nebūtina. Nupiešiau tokį drastišką vaizdelį todėl, kad ir meno pasaulyje daugelis jaučiame vis didėjantį dvasinį atotrūkį tarp visiškai netolimos paveldimos tradicijos ir šiandienos vertybių. Neseniai išėjusių iškilių kultūros asmenybių vardai ar darbai jauniems menininkams jau mažai ką sako, ką jau kalbėti apie tai, kad ir dar gyvieji autoritetai yra nurašomi čia ir dabar. Visiškai suprantama, jog nauji laikai atneša savas estetines nuostatas ir būtinas išlikimui taisykles, tačiau įdomu, ar įmanoma nutiesti tikrą, protingą ir neapipelijusį atminimo tiltą tarp šių tolstančių krantų? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokia buvo toji „praeities“ asmenybė ir ar buvo užmezgusi nuoširdų ryšį su jaunąja karta. Matyt, tuos tiltus į ateities atminimą „buvusieji“ turi pastatyti patys.
Jau pora metų tarp mūsų nėra pianisto profesoriaus Eugenijaus Ignatonio – jaunatviško, kolegų ir šimtų studentų mėgto, besidžiaugdavusio susitikimais su jaunimu, kuris, anot jo, „visą laiką keičiasi“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstydamas fortepijono meno istoriją, profesorius „atsinešė“ ir pačius tikriausius bei unikaliausius kultūros lobius: fortepijono studijas pas patį Stasį Vainiūną, bendravimą su įžymiais pianistais, daktaro disertaciją, Aleksandro Skriabino muzikos pasaulį, į kurį gilinosi visą gyvenimą, ir t.t. Bet ne tai išliko svarbiausiais profesoriaus prioritetais. Gegužės 22 d. Muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vykusiame atminimo vakare (tądien jam būtų sukakę 80 metų) ne tik skambino iškilūs pianistai Petras Geniušas, Kasparas Uinskas, Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas, bet ir sklandė pagrindinė mintis, kad brangiausia prisiminti profesorių kaip žmogų, kuriam svarbiausia buvo gyvas bendravimas, nuoširdūs įspūdžiai, pokalbiai, apmąstymai, aplinkos refleksija, pagaliau pats kūrybinis procesas. Kodėl palyginti nedaug knygų parašė, nedaug koncertų atliko? Todėl, kad kitų autorių knygos jo visos buvo perskaitytos, kitų atlikėjų koncertuose išbūta ir parašytos įžvalgios recenzijos, kiti vieniši žmonės jo aplankyti, paguosti, išėjusieji prisiminti, pagerbti. Ir jeigu laikas ištrins tą jo vis dar akademijoje sklandančią šilumą, tai liks knyga, kurioje užfiksuota labai daug nuoširdžių akimirkų.
Leidinyje, pavadintame „Variacijos vieno profesoriaus tema“ (sudarė Ramunė Kryžauskienė, išleido LMTA), sudėti E. Ignatonio kolegų, artimųjų, vaikystės draugų prisiminimai yra vertingi ir tuo, jog per asmeninius potyrius nušviečia ir tą epochą, tas vertybes, kurios mus ir šiandien turėtų įkvėpti, mokyti ir stiprinti. Šias vertybes atspindėjo pati profesoriaus asmenybė. Kaip esu rašiusi „Literatūroje ir mene“, su kuriuo mielai bendradarbiavo profesorius, jis buvo vienas iš retų „egzempliorių“ lietuviškos posovietinės, vartotojiškos, nihilistiškos visuomenės kontekste, nes sugebėjo virš viso to pakilti – ir sovietiniais metais, ir dabar. Tai tikras aristokratas ir džentelmenas, iš kurio kišenės nekyšojo nei žagrės kraštas, nei partiniai bilietai, ir kuris tiesiog savo kasdienybe, plačiu akiračiu, gaiviomis mintimis, pagarba moteriai, meile menui įrodė esąs toks, kokių dabar, deja, retai besutiksime. Ar gali būti, kad tokie prisimenami? Juk nebuvo drąsus, įžūlus, nieko negriovė, neignoravo, nesiskynė plačių karjeros kelių (nors 1994–2005 m. buvo LMTA mokslo ir meno prorektorius). Kaip yra sakę išmintingi žmonės, kiekviena asmenybė turi savo epochą. E. Ignatonio epocha grimzta į praeitį, jis pats įžvelgė ir jautė nenumaldomą vertybių virsmą. Ar ne tai primena rašydamas apie kontroversišką pianistą Ivo Pogoreličių? Kaip vieną iš ryškiausių šio atlikėjo grojimo bruožų E. Ignatonis įvardijo tragizmą, išpuoselėtą senovės Graikijos tragedijose, Nietzsche’s „išfilosofuotą“, o ir persismelkusį šiandieninio dvasinio gyvenimo išraiška. Galbūt tai jau visai epochai būdingas bruožas? – klausė profesorius.
Muzikologas Edmundas Gedgaudas, rašydamas nekrologą Eugenijui Ignatoniui („Krantai“, 2013, nr. 1), užčiuopė profesoriaus asmenybinių ir visuotinių savybių giją: „Pajutau jį savyje nešiojantis kažką, kam nedelsiant reikia publikos. (...) Akademijos salėje nebeaidės Jo pakili retorika, kai pagalvodavau: „Gal taip iš sakyklos žmonėms kalbėdavo Petras Skarga?“ O Eugenijaus užrašytos mintys apie pianistų koncertus!.. Kad ir „Ivo Pogoreličius: atlikėjo kūryba“ „Literatūroje ir mene“. Šitokie apmąstymai (jų nederėtų vadinti recenzijomis) yra unikalūs. Bandymai juos imituoti rodytų niekines pastangas. Tačiau mąstančiu rašytoju tapusio pianisto Eugenijaus Ignatonio lygmuo gali būti siekiamybės kartele tiems, kas puoselėja savitą ir laisvą mintį.“ Ar dabartinės drąsiųjų kartos bent pastebi tą aukštą siekiamybės kartelę? Jokiu būdu nepriešindama kartų, o pagarbiai žvelgdama į savitos ir laisvos minties bei raiškos ieškantį kūrybingą jaunimą nė neabejoju, kad jie senųjų mokytojų (plačiąja prasme) palikimą gerbia, išgirsta jų žinią ir toji jų nebaugina. O profesoriaus Ignatonio žinia galbūt byloja apie apvalytą nuo visokių apnašų tikrą tikėjimą netobulu žmogumi ir jo kuriamomis nevienadienėmis vertybėmis.
