Muzika
Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė
Emocionali mintis. Mokytojas ir mokiniai
Kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-mečiui
Šie metai ypatingi daugeliu prasmių. Kompozitoriaus bei pedagogo Eduardo Balsio 100-metis, be abejonės, skatina iš naujo atversti jo kūrybos puslapius, nauju žvilgsniu pažvelgti į jo meninį palikimą, kuris anaiptol neapsiriboja muzikos kūryba. Svarbios ir ištisos kartos profesoriaus mokinių, pakreipusių lietuvių muzikos istorijos liniją pačiomis įvairiausiomis kryptimis.
Laimutė Ligeikaitė
Kai suskamba naujai
Pokalbis su kompozitoriumi ir dirigentu Laurynu Vakariu Lopu
Netrukus, kovo 23 d., Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyks Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas „Rimties valanda“, kurio programoje – išskirtiniai monumentalūs kūriniai. Greta užsienio autorių Ludwigo van Beethoveno Koncerto smuikui D-dur (solistė Mari Samuelsen) ir Franciso Poulenco „Stabat mater“ sopranui, chorui ir orkestrui (solistė Dovilė Kazonaitė, Kauno valstybinis choras) išgirsime ir vieną ryškiausių Lauryno Vakario Lopo opusų – „Stacijas“. Tokia proga ir prisimindama pernai rudenį švęstą gražią kompozitoriaus sukaktį, pakalbinau šį įvairioje kūrybinėje veikloje paskendusį autorių.
Laimutė Ligeikaitė
Pasakos ir realybės mįslės
Įspūdžiai iš Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre
Reta dabar operų pastatymų, kuriuose muzikai netrukdo vaizdas. Erdvės, – nuo dainininko saviraiškos iki konkrečios scenos erdvės, – štai ko buvau pasiilgusi daugelyje matytų operų. „Užsimerkęs turiu girdėti muziką. Man svarbu sukurti erdvę, kad muzika galėtų skambėti“, – sakė režisierius Robertas Wilsonas. Taip, laikas ir erdvė – senos geros filosofinės (o ir realiai juntamos) kategorijos, kurios visuomet lydi muzikos meną. Ir nuostabiausias dalykas būna tuomet, kai veikalui leidžiama laisvai kvėpuoti. Tik tada, šioje laisvėje, atsiskleidžia ir savitos koncepcijos. Tas įstabus erdvės vaizdas ir pojūtis į daugelį R. Wilsono spektaklių atėjo iš jo gimtojo Teksaso platybių. „Aš ilgiuosi tos erdvės, kurioje užaugau. Todėl mano spektakliuose ji panaši, tik apšvietimas kitas“, – spaudos konferencijoje sakė režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas R. Wilsonas. Ko gero, režisieriams reikia gimti Teksase, kad suprastų šio elemento svarbą.
Živilė Ramoškaitė
Gidonas Kremeris vėl pristato nežinomą kūrėją
Paliesiaus dvare suskambo lenkų kompozitoriaus Miłoszo Magino kūriniai
Archeologai kone kas mėnesį skelbia pritrenkiančias žinias apie naujai atrastus senųjų kultūrų radinius, efektingas atkastas kapavietes, pastatų liekanas. Archeologinis šėlas yra apėmęs visas kultūros ir meno sritis. Radiniai – nebūtinai senienos, tai gali būti ir visai nesenos praeities dailės, architektūros, literatūros, muzikos kūriniai ar jų autoriai. Visų sričių tyrinėtojai ieško kažko užmiršto, nepažinto, nepamatyto ir neišgirsto arba kadaise nepakankamai suprasto. Paminėjau tyrėjus, bet tuo užsiima anaiptol ne tik jie! Intensyvus šiuolaikinis muzikinis gyvenimas, įsakmiai reikalaujantis nuolatinės kaitos ir įvairovės, į tokias paieškas volens nolens yra įtraukęs ne vieną muzikantą – dirigentą, pianistą, smuikininką. Jiems neabejotinai priklauso ir Gidonas Kremeris, nors nesu tikra, kad jis visiškai su tuo sutiktų. Panašioms nežinomo arba naujo nesuprasto paieškoms galima priskirti ano šimtmečio pabaigoje porą dešimtmečių trukusią G. Kremerio koncertinę veiklą, kai jis pasaulio koncertų repertuarą plėtė ir turtino nepripažintų buvusios sovietijos kompozitorių, ypač Alfredo Schnittke’s, kūriniais. Blogio imperijai žlugus, pastarąjį dešimtmetį G. Kremeris kartu su „Kremerata Baltica“ itin aktyviai propagavo nepelnytai užmiršto kompozitoriaus, Dmitrijaus Šostakovičiaus amžininko Mieczysławo Weinbergo (1919–1996) kūrybą. Ne kartą jų atliekama šio autoriaus muzika skambėjo ir Lietuvoje, o kur dar daugybė koncertų viso pasaulio salėse ir išleistų kompaktinių plokštelių!
Jūratė Katinaitė
Sudie, azartiškasis Rygos Maestro!
In memoriam Andrejui Žagarui (1958–2019)
Pasklidus žiniai apie aktoriaus, režisieriaus, impresarijaus, verslininko, ilgamečio Latvijos nacionalinės operos direktoriaus Andrejaus Žagaro mirtį, nekrologą derėtų pradėti žodžiais „Latvija neteko...“. Tačiau teisingiau būtų tarti „netekome...“. Išties, liūdime kartu su latviais, netekome didingos tarptautinės operos scenos asmenybės, į didžiąsias scenas išvedusios ne tik žymiuosius latvių dainininkus Elīną Garančą, Kristīnę Opolais, Aleksandrą Antoņenką, dirigentą Andrį Nelsoną, bet ir mūsiškius – Asmik Grigorian, Edgarą Montvidą, Laimoną Pautienių, Kostą Smoriginą, Ievą Prudnikovaitę, Modestą Pitrėną. Būtina paminėti ir Gintarą Varną, kurio operos režisieriaus talentas irgi pirmiau atsiskleidė Rygoje – „Salomėja“ (1999), „Don Karlas“ (2000), „Kaukių balius“ (2002).
Laimutė Ligeikaitė
Gyvasis muzikos šaltinis
Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 25-mečiu pasidžiaugiant
Metų pradžia pažėrė gražių jubiliejų, kuriuos švenčia vienas ar kitas Lietuvos kolektyvas. Neseniai nugriaudėjęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrimo 30-metis priminė ir anuomet sklandžiusias netikrumo nuotaikas – kam ir kokia čia kuriama alternatyva, ar reikia „dar vieno“ simfoninio orkestro ir pan. Po penkerių metų į panašią distanciją su kliūtimis įšoko kitas kolektyvas.
Goda Marija Gužauskaitė
Šiuolaikinės muzikos pliūpsnis Helsinkyje
Įspūdžiai iš festivalio „Musica Nova“
Vasario 2–10 d. Helsinkį buvo užliejusi šiuolaikinės muzikos banga – „Musica Nova“. Tai didžiausias kas antrus metus rengiamas naujosios muzikos festivalis Suomijoje. Šiais metais renginiai buvo orientuoti į transatlantinį dialogą, kurio, pasak festivalio meno vadovo ir dirigento Andre de Ridderio, dabar itin trūksta.
Rasa Murauskaitė
Tūzai ir perteklius
Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose
„Vilnius City Opera“ pasižymi dviem stiprybėmis. Visų pirma – puikia vadyba ir viešaisiais ryšiais. Vienoje scenoje Lietuvoje matyti tokias mūsų operos žvaigždes kaip Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Jurgita Adamonytė – neeilinis įvykis. Galų gale į Dalios Ibelhauptaitės kūrybinę komandą įtraukti dizaineris Juozas Statkevičius, videomenininkai Rimas Sakalauskas ir Linartas Urniežius, britų choreografas Johnas Rossas ir, žinoma, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei jo meno vadovas Gintaras Rinkevičius. O ir šurmulys, kaskart kylantis viešojoje erdvėje, kai laukiama jų premjerų, sunkiai palyginamas su kitais šalies akademinio meno reiškiniais.
Brigita Jurkonytė
Kiekvienas mato muziką per savo akinius
Pokalbis su kompozitoriumi Vykintu Baltaku
Visuomet malonu susitikti intelektualaus ir jaukaus pokalbio su Lietuvoje intensyviai šiuolaikiškas idėjas skleidžiančiu menininku. Apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės muzikos programos studentų projektus, kurių pastarasis įvyko sausį festivalyje „GED42“, apie koncertuose nuskambėjusius mums mažai pažįstamus Karlheinzo Stockhauseno opusus „Solo [Nr. 19]“, „Dr. K-Sextett“, „Tierkreis“ ir nenuilstantį kūrybinį gyvenimą pasakoja kompozitorius, dirigentas ir Lietuvos ansamblių tinklo vadovas Vykintas Baltakas.
Janina Stankevičienė
Myli ar nemyli? Štai klausimas
Naujas Imre’s Kálmáno operetės „Silva“ pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Ruošdamasis sudėtingai scenos rekonstrukcijai Kauno valstybinis muzikinis teatras vasario 8 d. savo ištikimus žiūrovus pakvietė į premjerą – vengrų kompozitoriaus Imre’s Kálmáno operetę „Silva“. Kaunas – operetės sostinė, turbūt niekas dėl to nesiginčys, nebent senoji Kauno inteligentija, iki šių dienų nepamirštanti laikinosios sostinės nuopelnų kultūrai ir Kauną laikanti Lietuvos operos lopšiu. Tai yra istorinė tiesa: dabartinio teatro rūmuose 1920 m. parodytas pirmasis profesionalaus operos teatro spektaklis – Giuseppe’s Verdi „Traviata“, o iki operos teatrui 1948 m. išsikeliant į Vilnių, tai buvo pagrindinė Lietuvos operos ir baleto spektaklių scena.
