7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasakos ir realybės mįslės

Įspūdžiai iš Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 10 (1289), 2019-03-08
Muzika
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.

Reta dabar operų pastatymų, kuriuose muzikai netrukdo vaizdas. Erdvės, – nuo dainininko saviraiškos iki konkrečios scenos erdvės, – štai ko buvau pasiilgusi daugelyje matytų operų. „Užsimerkęs turiu girdėti muziką. Man svarbu sukurti erdvę, kad muzika galėtų skambėti“, – sakė režisierius Robertas Wilsonas. Taip, laikas ir erdvė – senos geros filosofinės (o ir realiai juntamos) kategorijos, kurios visuomet lydi muzikos meną. Ir nuostabiausias dalykas būna tuomet, kai veikalui leidžiama laisvai kvėpuoti. Tik tada, šioje laisvėje, atsiskleidžia ir savitos koncepcijos. Tas įstabus erdvės vaizdas ir pojūtis į daugelį R. Wilsono spektaklių atėjo iš jo gimtojo Teksaso platybių. „Aš ilgiuosi tos erdvės, kurioje užaugau. Todėl mano spektakliuose ji panaši, tik apšvietimas kitas“, – spaudos konferencijoje sakė režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas R. Wilsonas. Ko gero, režisieriams reikia gimti Teksase, kad suprastų šio elemento svarbą.

 

Tokios mintys pirmiausiai kyla kovo 1-osios vakarą apsilankius ryškiausioje Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono premjeroje – Giacomo Puccini operoje „Turandot“. Tai dar 2012 m. ankstesnio teatro vadovo suplanuotas spektaklis, koprodukcija su Madrido karališkuoju „Teatro Real“, Toronto „Canadian Opera Company“ ir Hjustono „Grand Opera“ (pastatymo premjera įvyko pernai lapkričio 30 d. Madride). Statytojų ir atlikėjų komandos taip pat tarptautinės. Kaip ir nuotykiai prieš lietuvišką premjerą: visi nuščiuvę laukėme, kuo baigsis istorija dėl sausį Vokietijoje iš vilkiko pavogtų čion vežamų operos kostiumų. Juos iš naujo (per mėnesį!) pasiuvo darbščiosios teatro siuvėjos, padedamos ir kitų partnerių. Kostiumai išties skoningi, stilingi, kiniškai europietiški, tarsi būto-nebūto meto, kas būdinga pasakoms. Kostiumus sukūrė ne kartą su R. Wilsonu dirbęs Jacques’as Reynaud – sako, kad paties Puccini proproproanūkis! Kaip ir priklauso, prie drabužių tinkamai priderinti ir grimas bei perukai (dailininkė Manu Halligan).

 

R. Wilsonas (su bendraautoriais Nicola Panzer, Stephanie Engeln, Johnu Torresu) operoje pasitelkė savo išskirtinio braižo sąlygiškumą, judesių, mimikos, apšvietimo simboliką, minimalistinę kelių elementų (pavyzdžiui, judančių plokščių, šviečiančių neoninių horizontalių arba vertikalių tiesių) scenografiją. Visa kita užpildė muzika, t.y. orkestro ir dainininkų pasakojama pasaka apie meilės jėgą, kuri paveikė nelaimingą žiauriąją kinų princesę Turandot ir drąsų totorių chano Timūro sūnų Kalafą. Įsivaizduokite lietuvių liaudies pasakas su visu žiaurumu ir baisybėmis. Šioji atrodys švelni it lotoso žiedas. Tas, kuris siekia princesės Turandot rankos, turi įminti tris mįsles. Neįminusiam nukertama galva. Nepaisant dešimčių aukų, įspėti mįsles ryžtasi ir princesės grožio apakintas Kalafas. Veltui jį atkalbinėja tėvas ir karštai jį mylinti vergė Liu, kuri mirs kankinama, bet neišdavusi savo mylimojo vardo. Mat Kalafas, įminęs mįsles, duoda užduotį ir pačiai princesei – atspėti jo vardą! „Šią naktį niekas tenemiega, visi turi stengtis sužinoti svetimšalio vardą!“ Kitaip gresia mirtis. Kalafas susimąstęs svajoja apie Turandot – kaip tik čia (III veiksmo pradžioje) suskamba garsioji „Nessun dorma“ („Niekas nemiega“). Tai visos operos lyrikos kvintesencija, išsiskleidžiantis pučiniško melodingumo žiedas, pavirstantis į didingą meilės triumfo himną finale.

 

Beje, veikalo finalas – ne mažiau visus dominantis reiškinys nei visa opera. Paskutinės scenos Puccini nebaigė. Iškart po mirties pagal jo melodijų eskizus finalą suinstrumentavo, o trumpą epizodą, kuriame Kalafas pabučiuoja Turandot, likusį be muzikos, pats parašė jaunas kompozitorius Franco Alfano. Šis variantas dažniausiai ir statomas pasaulio teatruose. Įdomu, kaip finalas skamba prisilietus XX a. modernistui Luciano Berio? Sakoma, jog šio kompozitoriaus finalas kur kas organiškiau ir natūraliau atskleidžia svarbiausią prasminį akcentą. Išties, dabartinio pastatymo finalinėje Alfano muzikoje, ypač tarp bučinio ir princesės šūksnio „Jo vardas – Meilė!“, pagrindinė dramatinė linija kiek nublanksta. Viską išgelbsti R. Wilsono dedamas taškas – paskutinę sekundę (ne)nugalėta herojė staiga suakmenėja. Tamsa. Uždanga nusileidžia.

 

Operos muzika, žinoma, geniali. Sukomponuota aiškios formos ir dramaturgijos epizodais ir, sakyčiau, gana moderni, palyginus su ankstesnėmis Puccini operomis. Muzika nuspalvinta pentatonika, iškilmingais varinių pučiamųjų pasažais, gongo gausmu, o vietomis ji itin aštri, disonansinė, sakyčiau, žiauri lyg ta princesė. Tad ir orkestro partitūra, ir ypač solistų partijos yra pavojingai sudėtingos, rizikingos balsui, reikalaujančios nepaprastos koncentracijos ir fizinių jėgų.

 

„Puccini mums paliko daug ženklų ir mįslių, o jas įveikti yra didelis iššūkis“, – sakė pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Išties, premjeros vakarą didelį orkestrą jis pavertė paslankiu, vientisu organizmu, kuris, atrodė, gražiai dera su subtilia apšvietimo kaita, herojų nuotaikomis, dramaturginiais posūkiais. Muzikantai grojo švariai, solidžiai pasirodė daug darbo turėję variniai pučiamieji. Tačiau vieną mįslę – garso balanso – dar teks įminti. Kai kur orkestras grojo tiesiog per garsiai. Dėl to kartais kentėjo scenos gilumoje esantis choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), kuris, beje, kaip visada dainavo nepriekaištingai. Kaip ir keliuose epizoduose suskambęs LNOBT vaikų operos studijos choras (vadovė Samanta Bielskytė). Net ir tokių stiprių balsų solistai kaip Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt) ir Sandra Janušaitė kartkartėmis garso kovą orkestrui pralaimėdavo. Tikėkimės, kad dirigentai (operai taip pat diriguoja Martynas Staškus) ilgainiui ras bendrą scenos ir orkestro duobės garso vardiklį.

 

Solistais ypač džiaugiuosi. Pirmiausia, greta muzikinių užduočių, jie turėjo suvokti ir įvykdyti režisūrinį R. Wilsono sumanymą, jo paties įvardytą sunkiausia užduotimi – stovėti scenoje. „Vakarietiškos teatro akademijos to nemoko, nors Kinijoje arba Japonijoje tai sugeba net vaikai. Tik išmokęs stovėti scenoje gali pradėti mokytis joje judėti. O didžiausio meistriškumo pareikalauja menas stovėti scenoje taip, kad žiūrovas jaustų tavyje siaučiantį laukinį žvėrį“, – sakė režisierius. Ne visi paliko įprasminto stovėjimo įspūdį. Užtat Sandros Janušaitės ir Viktorijos Miškūnaitės sukurtame išraiškingame Turandot įvaizdyje išties siautė vidinis žvėris. Ir Kalafas – Vaidas Vyšniauskas, ir tik generalinėje repeticijoje matytas brandžiai pasirodęs Liudas Norvaišas (Timūras) bei mimanso artistai, atrodo, puikiai pagavo režisieriaus mintį apie teatrinį sąlygiškumą, „pasakinį“ buvimą tarsi čia ir sykiu niekur.

 

Tokią statiką kontrastingai atsvėrė veiksmą komentuojanti, sakyčiau, politologų trijulė – Ping (Steponas Zonys, išvakarėse matytas – Šarūnas Šapalas), Pang (Vincenç Esteve, išvakarėse – Rafailas Karpis) ir Pong (Juan Antonio Sanabria, išvakarėse – Tomas Pavilionis). Kuriantiems commedia dell’arte personažus, jiems teko ir nuolat pasivaipyti, pašokinėti, ir vis kratyti rankas ar kinkuoti galvas. Man jie dar priminė japoniškas „maneki-neko“ kačių statulėles. Šiai trijulei Puccini skiria itin daug laiko – vos ne ketvirtadalį operos. Prisipažinsiu, man asmeniškai jų scena galiausiai šiek tiek prailgo. Pagalvojau, gal išlaikyti dėmesį padėtų kiekvieno itin skirtingai kuriami charakteriai? O jei dar vilkėtų ne vienodus, o iškalbingomis detalėmis išsiskiriančius kostiumus? Vis dėlto reikia konstatuoti, kad abiejų matytų sudėčių trijulė painias ansamblines scenas padainavo šauniai, o premjeros komanda – ir labai artistiškai.

 

Kaip užsiminiau anksčiau, solistams ši Puccini opera negailestinga. Ją įveikti geba ne kiekvienas balsas. Ne pirmą kartą Turandot atliekanti S. Janušaitė pasirodė išties brandžiai, dainavo tvirtai, dramatiškai, nesunkiai pasiekė viršūnes, tamsiau nuspalvino žemus garsus. V. Vyšniauskas Kalafą taip pat jau yra dainavęs. Jo balsas skambėjo galingai ir sodriai. Jei daugiau vidinės erdvės įgaus ir garsioji arija „Nessun dorma“ (kurios, žinoma, visi laukia ir tikisi stebuklo), šis mūsų teatro Kalafas suspindės dar vienu deimantu geros formos stabilumą demonstruojančio solisto karūnoje. Žinoma, pagrindinės solistų poros sėkmei didelę reikšmę turi patirtis ir sceninis užsigrūdinimas. Tačiau greta jų verta paminėti ir jaunąsias solistes, įkūnijusias Liu: užtikrintai dainavusią Eugeniją Dushiną ir puikiai debiutavusią, premjeros išvakarėse skaidriu balsu žavėjusią Agnę Stančikaitę.

 

Daugiau ar mažiau sėkmingai mažesnius vaidmenis premjeroje atliko Olegas Orlovas (kinų imperatorius Altoumas), Marco Spotti (Timūras), Arūnas Malikėnas (Mandarinas). Gaila, kad neteko išgirsti, sako, puikaus balso Mikheilo Sheshaberidze’s, antrojo Kalafo.

Galime prisiminti, kad, regis, pirmą kartą Lietuvoje „Turandot“ buvo pastatyta palyginti neseniai, 2003 m. LNOBT, tuomet dirigavo Stefanas Lano, režisavo Detlefas Sölteris, o Turandot dainavo mūsų primadona Irena Milkevičiūtė. Sakyčiau, dabartinis konceptualusis R. Wilsono pastatymas „Turandot“ gali įrašyti prie reikšmingiausių teatro darbų, greta genialiosios Anthony Minghellos režisuotos „Madam Baterflai“. Kartelė užkelta. Dabar jau mums, mirtingiesiems, paveiktiems nepaprasto premjeros įspūdžio, belieka įminti porą mįslių: kaip čia šiais laikais nuolat „nurašomas“ klasikinis operos menas vis nenumiršta, o kaskart iš naujo efektingai atgimsta? Ir kaip atrodys kaitos procesą išgyvenančio LNOBT repertuaras ateityje?

Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Kristian Benedikt (Kalafas). M. Aleksos nuotr.
Kristian Benedikt (Kalafas). M. Aleksos nuotr.
Steponas Zonys (Ping), Vincenç Esteve (Pang) ir Juan Antonio Sanabria (Pong). M. Aleksos nuotr.
Steponas Zonys (Ping), Vincenç Esteve (Pang) ir Juan Antonio Sanabria (Pong). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
Modestas Pitrėnas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Modestas Pitrėnas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Robertas Wilsonas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Robertas Wilsonas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.