7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Myli ar nemyli? Štai klausimas

Naujas Imre’s Kálmáno operetės „Silva“ pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Janina Stankevičienė
Nr. 8 (1287), 2019-02-22
Muzika
Martynas Beinaris (Bonis), Ingrida Kažemėkaitė (Stasi). M. Aleksos nuotr.
Martynas Beinaris (Bonis), Ingrida Kažemėkaitė (Stasi). M. Aleksos nuotr.

Ruošdamasis sudėtingai scenos rekonstrukcijai Kauno valstybinis muzikinis teatras vasario 8 d. savo ištikimus žiūrovus pakvietė į premjerą –  vengrų kompozitoriaus Imre’s Kálmáno operetę „Silva“. Kaunas – operetės sostinė, turbūt niekas dėl to nesiginčys, nebent senoji Kauno inteligentija, iki šių dienų nepamirštanti laikinosios sostinės nuopelnų kultūrai ir Kauną laikanti Lietuvos operos lopšiu. Tai yra istorinė tiesa: dabartinio teatro rūmuose 1920 m. parodytas pirmasis profesionalaus operos teatro spektaklis – Giuseppe’s Verdi „Traviata“, o iki operos teatrui 1948 m. išsikeliant į Vilnių, tai buvo pagrindinė Lietuvos operos ir baleto spektaklių scena.
 

Tačiau tiesa ir tai, kad nuo 1940 m., kai vietoj Valstybės teatro buvo įsteigtas Kauno valstybinis muzikinis teatras, nuo pirmojo spektaklio – Boriso Aleksandrovo „Vestuvės Malinovkoje“ (premjera 1941 m.), pagrindine teatro repertuaro dalimi tapo operetės. Kasmet teatras parodo apie 180 spektaklių, ir nors jame greta operečių yra ir operų, spektaklių vaikams bei šokio spektaklių, operetė čia – lankomiausias ir dažniausiai statomas žanras. Teatro scenoje pastatytos praktiškai visos žinomiausios Jacques’o Offenbacho, Johanno Strausso, Franzo Leháro, Paulo Abrahamo operetės. Nors čia buvo ir yra statomos Wolfgango Amadeus Mozarto, Giuseppe’s Verdi, Charles’io Gounod, Giacomo Puccini, Kazimiero Viktoro Banaičio, Giedriaus Kuprevičiaus operos, daugelis dėl operos traukia į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, o kam norisi tikros operetės, ateina į Kauno muzikinį. Nepaisant spaudoje vis kylančių diskusijų tarp Kauno operos ir operetės gerbėjų (beje, pastarieji mažiau rašo ar viešai pasisako, o užpildo žiūrovų salę) – sėkmingi operetės pastatymai, žanro specifikos valdymas, teatro bendradarbiavimas su kitų šalių operečių teatrais bei jų statytojais ir net savarankiškas Operetės festivalis Kauno pilyje pelnė teatrui operetės sostinės šlovę.

 

Vis dėlto kelerių pastarųjų metų teatro repertuaro naujienos leidžia daryti prielaidą, kad atėjo permainų metas. „Džekilas ir Haidas“ (2018 m. ), „Adamsų šeimynėlė“ (2017 m. ), „Karmen“, (2015 m.), „Grafas Montekristas“ (2014 m.) – šios premjeros liudija, kad teatro repertuare savo pozicijas stiprina miuziklas. Tai akivaizdu ir klasikinių operečių pastatymų interpretacijose.

 

„Silva“ – populiariausia Kálmáno operetė, drąsiai vadintina „bisų motina“, nes be Bonio dainelės, Silvos čardašo, Silvos ir Bonio ar Bonio ir Stasi duetų neapsieina didžiųjų operos solistų koncertinės programos. Tikrasis operetės pavadinimas yra „Čardašo karalienė“, o pagrindinės herojės Silvos vardu pavadinta ir pirmą kartą pastatyta ji buvo Sankt Peterburge 1917 m. (matyt, pervadinta išsigandus žodžio „karalienė“, pasiteisinimui sukuriant istoriją, neva pasimetęs titulinis kūrinio puslapis). Kálmánas – naujosios Vienos operetės klasikas (beje, ir pianistas, ir Ferenco Liszto bei Roberto Schumanno idėjų sekėjas, diplomuotas kompozitorius, o vėliau ir muzikos kritikas, apžvalgininkas) žinomiausią savo operetę pradėjo kurti 1913 m., o 1915-aisiais prasidėjo jos triumfo žygis per Pirmojo pasaulinio karo apkasais išraustą Europą (operetė buvo pastatyta visų kariavusių šalių teatruose).
 

Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje ji nuo 1946-ųjų. Puiki muzika, šmaikščios intrigėlės, žavi ir viltinga istorija, žiūrovų meilė (1992 m. Ginto Žilio, Juliaus Geniušo ir Janinos Malinauskaitės pastatymas, atnaujintas 2001 m., repertuare išsilaikė 20 metų), matyt, paskatino teatrą jau penktą kartą sugrįžti prie šio kūrinio. Šį kartą spektaklį statė režisierė Rūta Bunikytė, dailininkė Kotryna Daujotaitė, choreografė Inga Briazkalovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, dirigentas Virgilijus Visockis.
 

Melodraminis operetės siužetas atskleidžia vieną ryškiausių visų laikų socialinio gyvenimo aktualijų – konfliktą tarp ryškios asmenybės ir snobizmu persmelktos visuomenės, šiuo atveju tarp varjetė artistės Silvos ir aristokratų elito. Kaip ir būdinga žanrui, audringa meilės istorija apipinta smagiais ir intriguojančiais pokštais.

 

Režisierė R. Bunikytė „Silvos“ sceninio sprendimo raktu pasirinko keisti scenoje vykstančių įvykių laiką: kūrinio veiksmas vyksta XX a. pradžios varjetė, o šis pastatymas, pasak režisierės „pilnas matomų ir nematomų herojų, siekia atrasti meilę dinamiškame 1935-ųjų gyvenime“. Kodėl 1935-ieji – nelabai aišku, nes spektaklio scenografijoje matome tradicinio XIX a. pabaigos kabareto stilistiką. Minimi konkretūs metai labiau matomi dailininkės K. Daujotaitės kostiumuose. Ji tiksliai atkūrė XX a. trečiojo dešimtmečio braižą, būdingą ir to meto Kauno mados pasauliui (primenantį Zojos Kempinskienės skrybėlaites, Volfo Jalovo ar Juozo Bernoto kostiumus, o faktas, kad tais metais Palangos paplūdimys pagaliau tapo visos Lietuvos, o ne tik grafo Felikso Tiškevičiaus nuosavybe, be abejonės, tapo postūmiu Kauno mados kūrėjams).

 

Tikėtina, kad kabaretas (vietos ir žanro prasme) kaip dažnas miuziklo spektaklių raiškos būdas pasirodė režisierei artimesnis ir priimtinesnis, todėl būtent tuo principu ji organizuoja spektaklio veiksmą. Scenoje vyrauja daugiaplanis vaizdas, gausu papildomų veikėjų, daug mizanscenų antrame plane, visur aktyviai dalyvauja choras ir šokėjai, kuriantys savo neįvardintus, bet tęstinumą turinčius vaidmenis. Režisierė leidžia atlikėjams žaisti potekstėmis, pridėti vaidybinės išmonės ir humoro, o tai sodrina ir taip neskurdžią publikai linksminti skirtą medžiagą. Antri planai praktiškai yra ir visuose lyriniuose duetuose, nors įprastai herojai savo jausmus aiškinasi vienumoje, todėl tikrai buvo vietų, kurios netgi nuoširdžiai papiktino klasikinės operetės gerbėjus.

 

Režisierės pasirinkimas „Silvą“ sumiuziklinti sulaukė kritikos teatro visuomenės užkulisiuose, socialiniuose tinkluose. Kad ir kaip keista, pasirodė, jog operetės žanras, gimęs paprastai kaip operos konservatyvumo parodija, pats tapo konservatyvus. Opera jau seniai priprato prie modernių sprendimų, netikėtų prasmių atradimų, o operetei dar viskas prieš akis. Nors būta įvykių ir šiame fronte. Prisiminkime kritiką 1992 m. „Silvos“ statytojams, teigusiems, kad atsisako pagrindinio operetės kanono – personažų suskirstymo į herojus, kaskadinę porą ir komikus; priekaištus tiems patiems statytojams po Strausso „Šikšnosparnio“ premjeros, nevienareikšmius režisieriaus Gedimino Šeduikio ir scenografo Andu Dumitrescu „Čigonų barono“ (premjera 2012 m.) pastatymo vertinimus. Vis dėlto spręsti apie pastatymo novatoriškumą galime tik atsižvelgami į skambančią muziką. Ar naujosios „Silvos“ partitūra taip pat miuziklinė? Ne, šiuo požiūriu pastatymas yra originalus. Nei naujos muzikinės redakcijos, nei miuziklui būdingų instrumentinių papildymų, nei naujovių muzikinėse veikėjų charakteristikose nerasime. Muzikiniu, t.y. ir svarbiausiu, savo, kaip muzikinio scenos kūrinio, požymiu „Silva“ Kauno scenoje atstovauja klasikinės operetės žanrui.

 

Gaila, kad iš visų trijų spektaklio solistų sudėčių teko matyti tik pirmąją. Silvos Varesku vaidmenį atliko žinoma solistė Raminta Vaicekauskaitė. Ji pasirodė kaip brandi, stipri dainininkė ir aktorė. Tikrai palaikymo nusipelnė kaskadinė pora – Martynas Beinaris (Bonis Končianu) ir Ingrida Kažemėkaitė (Stasi Egemberg). Edviną Valerhaimą dainavo Ramūnas Urbietis, Ferį – Giedrius Prunskus, Miksą – Žanas Voronovas, Anhildą Valerhaim – Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Leopoldą Valerhaimą – Gediminas Maciulevičius, komikų porą vaidino Laimutė Kuzmickaitė (Violeta Egemberg) ir Ramūnas Šimukauskas (Vilhelmas Egembergas). Pagyrimo kaip visuomet verti R. Vaitkevičiūtės vadovaujami choro artistai.

 

Spektaklio dirigentas V. Visockis šiam Kálmáno kūriniui jaučia ypatingus jausmus. Prieš 25 metus tai buvo pirmas jo diriguotas spektaklis Kauno muzikiniame teatre, jis dirigavo ir paskutiniam, 1992-ųjų pastatymui. Tas jautrus santykis buvo jaučiamas ir šioje premjeroje. Dirigentas ne tik puikiai žino partitūrą, bet ir labai gerai pažįsta savo orkestrą: skambesiu, frazuote, tempais ir dinamika jis kūrė puikią spektaklio atmosferą, mostais ryškino stipriąsiais ir meistriškai slepė silpnąsias kolektyvo puses. O svarbiausia – išlaikė darnų balansą tarp orkestro ir scenoje skambančių balsų. Viskas buvo girdima, viskas suprantama.

Martynas Beinaris (Bonis), Ingrida Kažemėkaitė (Stasi). M. Aleksos nuotr.
Martynas Beinaris (Bonis), Ingrida Kažemėkaitė (Stasi). M. Aleksos nuotr.
Martynas Beinaris (Bonis). M. Aleksos nuotr.
Martynas Beinaris (Bonis). M. Aleksos nuotr.
Gediminas Maciulevičius (Leopoldas) ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė (Anhilda). M. Aleksos nuotr.
Gediminas Maciulevičius (Leopoldas) ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė (Anhilda). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Silva) ir Ramūnas Urbietis (Edvinas). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Silva) ir Ramūnas Urbietis (Edvinas). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Silva). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Silva). M. Aleksos nuotr.