7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šiuolaikinės muzikos pliūpsnis Helsinkyje

Įspūdžiai iš festivalio „Musica Nova“

Goda Marija Gužauskaitė
Nr. 9 (1288), 2019-03-01
Muzika
Festivalio „MusicaNova“ atidarymo koncertas. Pianistės Katia ir Marielle Labèque su Helsinkio filharmonijos orkestru, diriguoja Peter Rundel
Festivalio „MusicaNova“ atidarymo koncertas. Pianistės Katia ir Marielle Labèque su Helsinkio filharmonijos orkestru, diriguoja Peter Rundel

Vasario 2–10 d. Helsinkį buvo užliejusi šiuolaikinės muzikos banga – „Musica Nova“. Tai didžiausias kas antrus metus rengiamas naujosios muzikos festivalis Suomijoje. Šiais metais renginiai buvo orientuoti į transatlantinį dialogą, kurio, pasak festivalio meno vadovo ir dirigento Andre de Ridderio, dabar itin trūksta. Festivalis pristatė net 28 vakaro programas, pasižyminčias žanrine ir stilistine muzikos įvairove. Tarp atlikėjų: fleitos virtuozė Lina Andonovska, seserų Katia ir Marielle Labèque fortepijoninis duetas iš Prancūzijos bei savitu atlikimo tembru išsiskiriantis smuikininkas Pekka Kuusisto. Taip pat grojo Helsinkio filharmonijos, Helsinkio kamerinis bei Suomijos radijo orkestrai, ansambliai NYKY ir mums gerai pažįstami „Crash“ bei „Intercontemporain“. Tiesą sakant, profesinis smalsumas gyvai išgirsti būtent pastarojo legendinio kolektyvo pasirodymą paskatino susidomėti „Musica Nova“ festivaliu ir daugiau nei savaitę gyventi šiuolaikinės muzikos ritmu.

 

Iš instrumentinės muzikos koncertų, ko gero, labiausiai įsiminė styginių trio „Kuusisto–Sirota–Hohti“ bei smuikininko Pekka Kuusisto solo pasirodymas su orkestru. Trio nariai – suomis Pekka Kuusisto (smuikas), amerikietė, Juilliardo mokyklos absolventė Nadia Sirota (altas) bei suomis Markus Hohti (violončelė) – nenusileido vienas kitam nei artistiškumu, nei profesionalumu. Skambėję kūriniai (solo, dviem ar trims atlikėjams) pareikalavo preciziško ir įtaigaus atlikimo. Vyravo minimalistinės muzikos nuotaika, kuriai sustiprinti neretai buvo pasitelkiama fonograma. Labiausiai įsiminė amerikietės Missy Mazzoli kūriniai „Vespers“ (smuikui ir fonogramai) ir „A Thousand Tongues“ (violončelei ir elektronikai) bei šiuolaikinės muzikos atlikimą išmanančių muzikantų interpretacija, apimanti ne tik įvaldytą virtuozinę techniką, bet ir garso spalvą bei kūrinio visumą.

 

Suomių smuikininko P. Kuusisto artistiškumu klausytojai galėjo gerėtis ir kitą vakarą, jam atliekant Daníelio Bjarnasono koncertą smuikui ir orkestrui (Suomijos radijo simfoniniam orkestrui dirigavo André de Ridderis). Kūrinys prasidėjo tarsi nerūpestingu solisto švilpavimu, peraugusiu į sudėtingus flažoletų pasažus. Prie „nėriniuotos“ solo partijos faktūros prisijungęs orkestras palaipsniui padėjo išauginti kulminaciją ir atskleisti kūrinio visumą. Peršasi mintis, jog muzika buvo rašoma žinant P. Kuusisto artistines galimybes ir griežimo manierą, pasižyminčią nenudailintu, kartais lyg nepažabotu, džeržgiančiu garsu bei laisvu įvairių, atlikėjo saviraiškai pavaldžių griežimo technikų disponavimu.

 

Kalbant apie simfoninės muzikos kūrinius, kurių festivalyje netrūko, verta paminėti islandų kompozitorės Annos Thorvaldsdottir „Metacosmos“, kuris po pernai balandį įvykusios pasaulinės premjeros Niujorke jau spėjo įsitvirtinti ir Berlyno filharmonijos orkestro repertuare. Nuosekliai pinamas trapus muzikinis kūrinio audinys kartkartėmis buvo paryškinamas neospektriniais atspalviais. Muzikoje subtiliai atskleidžiama plastiška ir daininga violončelių melodija kur kas geriau įsiminė nei šiuolaikiniam orkestriniam kūriniui būdingi, vos ne privalomi „tembriniai ieškojimai“. Praėjus beveik 50 metų nuo spektralizmo atsiradimo, šiuolaikinės muzikos festivaliuose vis dar vyrauja šią tradiciją tęsiantys nauji kūriniai. Tokiuose koncertuose dažnai kyla mintis, jog tebeieškoma naujos muzikinės kalbos, kuri galėtų atgaivinti šiuolaikinę orkestrinę muziką.

 

Festivalis pristatė ir du chorinės muzikos koncertus, iš kurių pirmame dainavo vienas profesionaliausių Suomijoje Helsinkio kamerinis choras (meno vadovas Nilsas Schwekendiekas). Jis atliko naują Steingrimuro Rohloffo kūrinį „Nothing More“, savo sudėtinga akordine faktūra pareikalavusį nemenkų choro pastangų, taip pat nuskambėjo jau minėtos A. Thorvaldsdottir kūrinys „Ad Genua“ bei garsioji Davido Lango kantata „Mergaitė su degtukais“. Pirmasis kūrinys išsiskyrė tiršta, sekundų intervalų kupina harmonija, o paskutinis – repetityviškomis bei kiek monotoniškomis ritminėmis figūromis. Helsinkio kamerinis choras dainavo profesionaliai, intonaciškai bei ritmiškai tiksliai, tačiau jam (taip pat ir antrame koncerte dainavusiam politechnikos vyrų chorui) pritrūko savitų garso spalvų, kuriančių tam tikrą kūrinio, o ir koncerto nuotaiką. Tokios subtilybės lemia kolektyvų charakteristiką bei tembrinę kūrinių skambesio kokybę, kurios koncerte kiek pasigedau.

 

Laukiamiausias festivalio koncertas – ansamblio „Intercontemporain“ pasirodymas – nenuvylė. Kolektyvas visiškai įtikino savo interpretacija. Bruno Mantovani kūrinys „Cadenza No. 1“ dedikuotas perkusijos virtuozui Gilles’iui Durot, jis puikiai atliko opusą priešingose scenos pusėse pastatytais dviem mušamųjų komplektais. Kompozitorius su ansambliu dirba ir kaip dirigentas, tad jautėsi, jog muzika kurta išmanant šio kolektyvo bei solisto galimybes. Kiti programos kūriniai – taip pat iš ansamblio repertuaro: Pierre’o-Yveso Macé „Rumorarium“ ir paties vakaro dirigento Enno Poppe’s „Koffer“. Nors ši muzika, atrodo, labiau tęsia postavangardo kryptį nei ieško naujų kelių, dėl nugludinto atlikimo suskambėjo gana stilingai. Gaila, kad šiam legendiniam kolektyvui po dešimtmečio pertraukos atvykus į pagrindinę Helsinkio koncertų salę susirinkę klausytojai užpildė vos trečdalį jos – galbūt pritrūko reklamos.

 

Didelį įspūdį paliko ir kūriniai su vaizdo projekcijomis. Tai kartais šokiruojantys, tačiau paveikūs amerikietės Nicole Lizée „Tarantino Etudes“, Jacobo TV (Tero Veldhuiso) „Lipstick“ ir jauno airių kompozitoriaus Samo Perkino „Grey Area“. Kūriniai skirtingi, tačiau turintys bendrą bruožą – per subtilią garso ir vaizdo simbiozę puikiai atkleidžia pagrindinę mintį. N. Lizée nuo vaikystės eksperimentuoja su senoviška garso ir vaizdo įranga ir tik būdama paauglė, kur kas vėliau nei pradėjo kurti muziką, ėmė užrašinėti savo kūrinius natomis. Žinant tokius jos darbus kaip „Tarantino Etudes“ bei „Black MIDI“ pradedi suprasti tokio kompozicinio proceso sudėtingumą. Dažniausiai Nicole dirba su vaizdo medžiaga, kurią „kilpindama“ („loop“ technika) tarsi kitaip kontekstualizuoja, ją iliustruodama ansamblio atliekamais garsais. Jos mėgstama „glich“ technika leidžia atrasti muzikos atžvilgiu raiškius videofragmentus ir sukurti įdomias vaizdo bei garso sąsajas. Šie kūriniai kupini humoro, kartais peraugančio į groteską. Kiek panašią vaizdo ir garso koreliacijos idėją galima įžvelgti ir Jacobo TV kūrinyje „Lipstic“. Kompozitorius vaizdą šmaikščiai iliustruoja garsais, stengiasi perteikti šių dienų vartotojiškumą. Kiek kitoks pasirodė S. Perkino kūrinys „Grey Area“ arba „Pasivažinėjimas riedlente su „Crash“ ansambliu“. Būdamas ir kompozitorius, ir riedlentininkas S. Perkinas praleido ne vienus metus bandydamas suprasti šių dviejų sričių suderinamumą savo gyvenime, tad naujausiame kūrinyje tai stengiasi perteikti pasitelkdamas vaizdo medžiagą bei „Crash“ ansamblio garsus. Vaizdo projekcijoje matome sulėtintą jaunuolio pasivažinėjimą riedlente tuščiomis naktinėmis gatvėmis. Žibintų šviesų mirkčiojimas, lėti ir užtikrinti pasispyrimai, posūkiai ar užšokimai ant šaligatvio – visa tai iliustruojama ansamblio atliekamais garsais. Nors kūrinys, atrodytų, itin iliustratyvus, jis išskiria muzikos ir vaizdo savarankiškumu. Kaip ir Samo gyvenime, taip ir kūrinyje – šios dvi sritys darniai egzistuoja ir atskirai, ir kartu. Abipusis medijų interaktyvumas bei kūrinio epiškumas paliko neišdildomą kelionės į savęs pažinimą įspūdį.

 

Laukiamiausios festivalio programoje, ko gero, buvo operų „Jää“ („Ledas“) ir „Flash Flash“ premjeros. Į šias operas bilietai buvo parduoti iš anksto, o į „Jää“ surengtas net papildomas pasirodymas. Lygindami šiuos du kūrinius rastume daugiau skirtumų nei panašumų, tačiau abu vienaip ar kitaip pasirodė verti dėmesio. Opera „Jää“ pastatyta pagal Ullos-Lenos Lundberg to paties pavadinimo bestseleriu tapusią novelę, kuri 2012 m. pelnė didžiausią literatūros apdovanojimą Suomijoje – prizą „Finlandia“. Kūrinys pasakoja apie jauną pastorių, su šeima atvykusį dirbti į vieną Suomijos salą. Gyvenimas naujoje parapijoje ir neįprastos gamtos sąlygos veikia vietinių žmonių ir pastoriaus šeimos gyvenimą. Nors būta ne vienos idėjos statyti šį kūrinį, pirmąjį rašytojos palaiminimą gavo Helsinkio operos ir baleto teatras. Muziką kūręs bei operą dirigavęs kompozitorius Jaakko Kuusisto prisipažino, jog ilgus metus gyveno panašiomis sąlygomis kaip ir pagrindinis operos herojus – saloje, nenuspėjamos jūros apsuptyje, – tad įsijausti į siužetines linijas bei veikėjų išgyvenimus buvo itin įdomi ir kompozitoriui artima kūrybinė užduotis. J. Kuusisto jau yra sukūręs penkias operas, muzikinę pasaką vaikams bei muziką dviem kino filmams, tad buvo malonu klausytis profesionaliai sukurtos muzikos operai. Nors ji nepasižymi novatoriškumu, puikiai atkleidė siužetą. Scenografija bei vaizdo projekcijos, ko gero, paliko didžiausią įspūdį. Skambant operos uvertiūrai visą sceną užimančioje projekcijoje buvo matyti užšalusi jūra ir ledo lyčių atsiskyrimas, o kitoje scenoje raibuliuojantis vanduo, rodėsi, užtvindo visą sceną ir joje esantį chorą. Nors vaizdo projekcijos pasirodė gana nuosaikios, jos subtiliai ir įtaigiai perteikė siužeto turinį. Taip pat norisi paminėti choro ir orkestro profesionalumą, o solistai stengėsi ne tik parodyti savo balso galimybes, bet perteikti ir atskleisti operos turinį. „Jää“ paliko itin gerą įspūdį, nes visi ją sudarantys komponentai buvo lygiaverčiai stiprūs.

 

Kiek kitokį įspūdį paliko Juhani Nuorvalos šiuolaikinės operos „Flash Flash“ premjera. Nors opera sukurta dar 2006 m., pirmą kartą parodyta tik šių metų festivalyje. Pagrindinis operos veikėjas – legendinis poparto kūrėjas Andy Warholas, gulintis ligoninės palatoje po operacijos ir permąstantis savo gyvenimą. Operoje atskleidžiama narcisistinė kūrėjo asmenybė, ilgus metus garbinta jo sekėjų. Kyla klausimas, kas šia opera norėta pasakyti? Ar kad šiuolaikinis pasaulis pilnas tuštybės, vartotojiškumo ir turėtume atsigręžti į tikrąsias vertybes? Ar galbūt dorovės normų nebėra ir jas turime susikurti patys? Taip pat liko neaišku, kodėl buvo pasirinktas A. Warholas, kurio personažas operoje funkcionavo tik kaip ligos patale gulinti ir apie aistrą įvairaus pobūdžio vartotojiškumui kalbanti persona. Nepaisant to, sužavėjo scenografija ir režisūriniai sprendimai. Dar salės prieangyje darbuotojai žiūrovams dalijo kaukes, kurias turėjome dėvėti pasirodymo pradžioje. Kai kurios kaukės vaizdavo žymių žmonių veidus, tad pagrindinis veikėjas nuo scenos galėjo gėrėtis „elito publika“, susirinkusia pasižiūrėti jo pasirodymo. Akis paganyti buvo galima ir į kostiumus, kurie atitiko menamą laiką ir žavėjo savo spalvingumu, ryškumu bei prabanga. Nors kompozitorius J. Nuorvala itin vertinamas kaip unikalios mikrotoninės harmonijos sistemos kūrėjas, operos muzika buvo perkrauta garsų gausa ir į pirmos dalies pabaigą pradėjo varginti. Kadangi opera neilga ir kūrėjai nenorėjo leisti žmonėms palikti salės per pertrauką (kurios tikrai reikėjo po tokios spalvų ir garsų gausos), kūrybinė grupė sugalvojo puikią išeitį – surengti pertrauką tiesiog scenoje. Netikėtai užsidegė šviesos, aktoriai nusiėmė perukus ir pradėjo repetuoti, kartotis tekstą. Salės darbuotojai tvarkė sceną ir minimaliai keitė dekoracijas. Toks šou pagyvino nuotaiką, o lengviau stebėti antrą operos dalį padėjo nemokamai išdalinta kokakola... Visa tai, ko gero, paliko socialinę žinutę apie mūsų vartotojišką kasdienybę tiek santykiuose, tiek buityje, tiek ir kultūriniame gyvenime.

 

Festivalis „Musica Nova“, pateikęs galybę įvairaus žanro koncertų bei pasirodymų, paliko solidų įspūdį. Kiekviename koncerte buvo galima gerėtis atlikėjų profesionalumu, įtaigiu kūrinių atlikimu, nugludinta interpretacija. Vien jau tokie atlikėjai kaip Pekka Kuusisto, Gillesas Durot, Lina Andonovska, ansambliai „Crash“ ar „Intercontemporain“ bei festivalyje pristatyti kompozitoriai, be abejonės, yra vieni geriausių šiuolaikinės muzikos padangėje, o juos išvysti šiais metais panoro itin gausus klausytojų būrys. Visa tai byloja, jog šiuolaikinė muzika domina ir yra laukiama, kai festivalis gali pasiūlyti plačią ir įvairiapusę renginių paletę.

Festivalio „MusicaNova“ atidarymo koncertas. Pianistės Katia ir Marielle Labèque su Helsinkio filharmonijos orkestru, diriguoja Peter Rundel
Festivalio „MusicaNova“ atidarymo koncertas. Pianistės Katia ir Marielle Labèque su Helsinkio filharmonijos orkestru, diriguoja Peter Rundel
„MusicaNova“. „Intercontemporain“ perkusistas
„MusicaNova“. „Intercontemporain“ perkusistas
„MusicaNova“. „Crash Ensamble“. „Gray area“
„MusicaNova“. „Crash Ensamble“. „Gray area“
„MusicaNova“. Opera „Flash Flash“
„MusicaNova“. Opera „Flash Flash“
„MusicaNova“. Opera „Flash Flash“
„MusicaNova“. Opera „Flash Flash“
„MusicaNova“. Lina Andonovska
„MusicaNova“. Lina Andonovska
„MusicaNova“. „Radio Symphony Orchestra“, solistas Pekka Kuusisto, dirigentas Andre de Ridder
„MusicaNova“. „Radio Symphony Orchestra“, solistas Pekka Kuusisto, dirigentas Andre de Ridder
„MusicaNova“. „Radio Symphony Orchestra“, dirigentas Andre de Ridder
„MusicaNova“. „Radio Symphony Orchestra“, dirigentas Andre de Ridder
„MusicNova“. Intercontemporain
„MusicNova“. Intercontemporain