7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai suskamba naujai

Pokalbis su kompozitoriumi ir dirigentu Laurynu Vakariu Lopu

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 11 (1290), 2019-03-15
Muzika
Laurynas Vakaris Lopas. 2018, LMTA. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas. 2018, LMTA. A. Katilienės nuotr.

Netrukus, kovo 23 d., Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyks Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas „Rimties valanda“, kurio programoje – išskirtiniai monumentalūs kūriniai. Greta užsienio autorių Ludwigo van Beethoveno Koncerto smuikui D-dur (solistė Mari Samuelsen) ir Franciso Poulenco „Stabat mater“ sopranui, chorui ir orkestrui (solistė Dovilė Kazonaitė, Kauno valstybinis choras) išgirsime ir vieną ryškiausių Lauryno Vakario Lopo opusų – „Stacijas“. Tokia proga ir prisimindama pernai rudenį švęstą gražią kompozitoriaus sukaktį, pakalbinau šį įvairioje kūrybinėje veikloje paskendusį autorių.

 

Skambės Jūsų muzikinių apmąstymų kupina simfoninė kompozicija „Stacijos“, tiksliau, nauja jos versija, įtraukianti ir solistę bei chorą. Prašau papasakoti apie kūrinio ir jo atnaujinimo idėjas. Ir prašyčiau prisiminti ankstesnį kūrinio atlikimą.

Tiksliai įvardyti kūrinio atsiradimo idėjos negalėčiau. Pirminė užduotis buvo diplominis darbas, kurį pradėjau patariamas savo Mokytojo Eduardo Balsio. Tuo metu tai buvo tik muzikinės tematikos, kompozicinės technikos principų paieškos. Kaip žinome, profesorius mus apleido 1984 m. lapkritį, o mes, jo kompozicijos klasės diplomantai, likome našlaičiai. Per nepilnus metus tai buvo antra didelė mano netektis, kuri apvertė aukštyn kojom diplominio darbo koncepciją. Pagrindine simfoninio kūrinio ašimi tapo Jos didenybė Mirtis. Apie ją „sukosi“ kitos – kova už gyvenimą, Viltis, Tikėjimas ir Meilė. Pirminis kūrinio pavadinimas buvo „Musica casare“. Atrodė, kad tuo kūrinio gyvavimas ir pasibaigs, juk daugumos diplominių darbų vieta stalčiuje. Bet po daug metų dėl man nežinomų priežasčių galvoje suskambo paskutinių taktų, ketvirtos valtornos partijos trijų natų slinktis: B, A, Cis (Balsys). Tuo metu eskizavau koncertą klavesinui, kurio antroje dalyje galvojau panaudosiąs BACH garsaeilį. Taigi, gimė idėja sujungti šių natų kombinacijas (panaudojant horizontaliai ir vertikaliai) ir įtraukti į naują „Musica casare“ versiją. Kartu pasikeitė ir kūrinio idėja – į pirmą planą iškilo kova už Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Geriausiai visą šių dorybių siekiamybę atskleidžia Jėzaus gyvenimas ir paskutinė kelionė į Amžinybę. Taigi labiausiai tiko pavadinimas „Stacijos“, jis ir sudėjo visus galutinius kūrinio taškus.

 

Beje, reikėtų paminėti ne mažiau svarbią ir kitą kūrinio „atnaujinimo-perkodavimo“ priežastį: man besidarbuojant prie kūrinio, skirto Maironio metams (choro „Jauna muzika“ užsakymas), Ukrainos kompozitorių kūrybos namuose Vorzelyje, buvau pakviestas dalyvauti 2013 m. XXIII tarptautiniame festivalyje „Muzikinės sezono premjeros“ Ukrainoje. Ne veltui sakoma, jog reikia atsidurti laiku ir vietoje, ir tave lydės sėkmė. Po pusmečio partitūrą užbaigiau ir su dideliu jauduliu laukiau vertinimo komisijos atsakymo, nes puikiai žinojau, kokio tai aukšto meninio lygio renginys. Žinia buvo džiaugsminga. Negana to, turėjau galimybę padirbėti su geriausiu Ukrainos simfoniniu orkestru ir jam diriguoti savo „Stacijas“. Paskutinė kūrinio versija, kurią išgirsime Kaune, buvo inspiruota Modesto Pitrėno. Su juo mus sieja labai ilga ir artima pažintis, tad drįstu teigti, kad jo galvoje suskambėjęs choras ir solistė (-as) neatsitiktiniai. Tai galėjo išgirsti tik Aukščiausiojo globoje esantis ir Jo vedamas žmogus.

 

Jūsų kūryboje yra nemažai sakralinės muzikos opusų, premijuotų konkursuose: tai motetas lygių balsų chorui „Judas mercator“ (I premija Juozo Naujalio konkurse); „Gloria“ iš „Missa brevis quasi grigalis“ (III premija tarptautiniame sakralinių kūrinių chorui konkurse „Polifonija 2013“) bei nepremijuoti, bet labai šiltai sutinkami „Missa brevis“ berniukų (vaikų) chorui ir „Te Deum“ vyrų chorui, variniams pučiamiesiems, mušamiesiems ir vargonams; maldos-giesmės „Iš Tavo rankos“ versijos aukštam balsui su vargonais bei vaikų chorui ir simfoniniam orkestrui. KasJus veda prie sakralinės muzikos kūrybos? Ar ši muzikos kalba simbolizuoja Jūsų braižą?

Kurti tokią muziką mane inspiruoja galimybė nuoširdžiai pasimelsti ir justi Jo palaimą. Bet jeigu pradėčiau save analizuoti, kokia muzikine kalba kalbu, nusikalbėčiau... Be abejo, tokie žanrai sąlyginai diktuoja ir savitą kalbą.

 

Jūs kuriate įvairiausių žanrų muziką. O kokie Jums artimiausi arba įdomiausi?

Nedrįstu kuriam nors žanrui teikti pirmenybės. Didesnė dalis kūrinių parašyti konkrečiam atlikėjui, kolektyvui, konkrečiai progai. Šių aplinkybių visuma ir lemia žanro pasirinkimą. Kita vertus, jį lemia ir meninė bei idėjinė koncepcijos.

 

2018 m. tarptautinio Juozo Pakalnio konkurso privalomu kūriniu marimbai solo atrinktas (konkurso būdu) Jūsų kūrinys „Sąšauka“. Beje, su juo konkurso dalyvis iš Prancūzijos laimėjo I vietą. Kokias raiškos priemones naudojate rašydamas kūrinį soliniam instrumentui, kas yra labai nemenkas iššūkis?

Nors šiam instrumentui mušamųjų ansamblyje esu parašęs ne vieną kūrinį, ši užduotis buvo ir sunki, ir be galo įdomi. Teko susipažinti su keletu įdomių, talentingų atlikėjų, kūrinių bei aranžuočių šiam spalvingam instrumentui. Studijavau ir atlikėjų, ir instrumento technines galimybes. Pasinaudojau beveik visomis raiškos priemonėmis, kurios man padėjo muziką „nutapyti“ kur kas spalvingiau, nei tai būčiau daręs be išsamių studijų.

 

 

Kadaise pradėjote nuo estradinės dainos „Pūtė vėjas“, su kuria Janina Miščiukaitė laimėjo I vietą konkurse „Vilniaus bokštai“. Kokių dar turėjote kūrybinių pasiekimų šioje srityje? Ir kaip palygintumėte to laiko ir dabarties situaciją popmuzikos lauke?

Su estradine muzika bendravau netrumpai. Teko vadovauti ir gausiam mėgėjų kolektyvui, instrumentiniam-vokaliniam ansambliui „Vėtrungė“, su kuriuo sėkmingai pasirodydavome perklausose, konkursuose, vėliau buvome pakviesti koncertuoti kaip Nacionalinės filharmonijos kolektyvas. Kauno festivalyje „Gintarinė triūba“ mano išplėtota lietuvių liaudies daina „Ant kalno malūnėlis“ pelnė I premiją, o Jerevane (Armėnija) tapome tarptautinio politinės dainos festivalio diplomantais. Labai artimai bendravau su legendinio kolektyvo „Nerija“ vadovu Romualdu Bieliausku, „Vilniaus aidų“ vadovu Andriumi Kulikausku.

 

Praeityje visas scenos menas patyrė šiandien sunkiai suvokiamų draudimų bei apribojimų. Kita vertus, į sceną ir eterį tuomet negalėjo patekti menkaverčiai darbai. Vyko labai griežta ir profesionali kūrinių įsigijimo atranka, klausytojas buvo savotiškai apsaugotas nuo menkavertės produkcijos. Na, o dabar laisvė visur! Grojame ir dainuojame, ką norime ir kaip mokame. O apie lietuviškumą net užsiminti neverta, nes didesnė dalis dainų atliekama angliškai. Profesionalų kūryba nuėjo į užmarštį. Eteris užterštas paties žemiausio lygio „muzikėle“, ir apmaudžiausia, kad klausytojai (vartotojai) tokios produkcijos geidžia ir nuoširdžiai ja mėgaujasi. Yra Lietuvoje profesionalių šios srities kūrėjų ir atlikėjų. Bet jų mažuma ir jie nėra tiek paklausūs. Tokią situaciją, deja, palaiko ir medijos – galingos publikos skonio formuotojos.

 

Jūsų jubiliejiniame koncerte skambėjo daug nuotaikingų dainų vaikų chorui. Kas skatino kurti šią muziką?

Pirmiausia – kokybiško vaikų repertuaro stygius. Lemiamos reikšmės turėjo tai, kad savo chorvedžio karjerą pradėjau „Ąžuoliuko“ chore. Esu vadovavęs jaunučių chorui (man talkino du chormeisteriai: ilgametė choro „Dobilas“ meno vadovė Gražina Vaišnoraitė ir dar „žalias“ chorvedys Vladimiras Prudnikovas). Taigi, buvau labai priartėjęs prie vaikiško vokalo ir vaikiškos reakcijos į melodinius vingius bei harmonines slinktis.

 

Įkurtam LRT vaikų chorui vadovavo taip pat buvęs „ąžuoliukas“ Arvydas Girdzijauskas, tad buvau kviečiamas patalkinti ir šio choro darbe. Su Arvydu užsimezgė ilgametė draugystė, jis prašydavo ką nors chorui „brūkštelėti“. Dabar Arvydas direktoriauja Klaipėdos Vydūno gimnazijoje ir labai produktyviai bei sėkmingai vadovauja jaunių chorui, esu jam parašęs gan sudėtingų partitūrų, su kuriomis vaikai puikiai „susidorojo“. Dabartines Vilniaus kultūros centro LRT vaikų chorų vadoves Reginą Maleckaitę ir Saulę Kriščiūnaitę pažįstu taip pat seniai. Tai aukštos prabos muzikantės, puikiai išmanančios vaikiško dainavimo subtilybes. Joms galima patikėti bet kokio sudėtingumo kūrinius ir tikėtis puikaus atlikimo. Tai, kad mano koncertui per trumpą laiką jos parengė tokį gausų pluoštą kūrinių, galima pavadinti fantastika. Ko gero, klausytojams net nekilo mintis, su kokiomis užduotimis teko susidurti. Mažieji choristai taip meniškai ir įtaigiai atliko visą programą, kad, rodės, dainuoti jiems – vieni juokai. Jaučiu begalinį susižavėjimą ir pagarbą tiek vadovų darbu, tiek vaikų gebėjimu mobilizuotis ir, kas svarbiausia, girdėti, klausytis.

 

Pradėjęs dirbti Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (tuo metu – aukštesnioji muzikos mokykla) perėjote prie simfoninio dirigavimo: tapote simfoninio orkestro, kuriam vadovavo Augustinas Armonas, antruoju dirigentu, o nuo 1982 m. – meno vadovu ir dirigentu. Vėliau vadovavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų orkestrui, organizavote tarptautines orkestrų vasaros stovyklas. J. Tallat-Kelpšos mokykloje su orkestru dirbote 40 metų. Jūsų jubiliejinį koncertą puikiu muzikavimu papuošė Jūsų suburtas ir vadovaujamas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos absolventų simfoninis orkestras. Kas ypač svarbaus sieja Jus ir absolventus iki šiol? Kokiomis vertybėmis dalijatės, kokio atsako sulaukiate?

Absolventų simfoninį orkestrą teko suburti (įvairiomis progomis) net tris kartus. Šis „susibėgimas“ – ketvirtas. Esu, ko gero, vienas laimingiausių mokytojų, galinčių pasigirti tokia ugdytų profesionalių muzikantų gausa. Džiaugiuosi jų pasiekimais ir sceninėje, ir pedagoginėje veikloje. Dabar mes galime apie daug ką padiskutuoti. Ne paslaptis, kai ko dabar aš mokausi iš jų. Kokiomis dalinamės vertybėmis? Ogi tomis pačiomis, kurias skiepijau būdamas jų mokytoju: meile Muzikai, pagarba Žmogui. Kokio sulaukiu atsako? Žmogiškos šilumos ir nuoširdumo, kurio nenusipirksi nė už jokius pinigus.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino ir parengė Laimutė Ligeikaitė

Laurynas Vakaris Lopas. 2018, LMTA. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas. 2018, LMTA. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja J. Tallat-Kelpšos konservatorijos orkestrui filharmonijoje
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja J. Tallat-Kelpšos konservatorijos orkestrui filharmonijoje
Lauryno Vakario Lopo 50-mečio koncertas. A. Mockaus nuotr.
Lauryno Vakario Lopo 50-mečio koncertas. A. Mockaus nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja jubiliejiniame koncerte LMTA. 2018 m. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja jubiliejiniame koncerte LMTA. 2018 m. A. Katilienės nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. LNF nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. LNF nuotr.