7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kiekvienas mato muziką per savo akinius

Pokalbis su kompozitoriumi Vykintu Baltaku

Brigita Jurkonytė
Nr. 9 (1288), 2019-03-01
Muzika
Vykintas Baltakas. T. Tereko nuotr.
Vykintas Baltakas. T. Tereko nuotr.

Visuomet malonu susitikti intelektualaus ir jaukaus pokalbio su Lietuvoje intensyviai šiuolaikiškas idėjas skleidžiančiu menininku. Apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės muzikos programos studentų projektus, kurių pastarasis įvyko sausį festivalyje „GED42“, apie koncertuose nuskambėjusius mums mažai pažįstamus Karlheinzo Stockhauseno opusus „Solo [Nr. 19]“, „Dr. K-Sextett“, „Tierkreis“ ir nenuilstantį kūrybinį gyvenimą pasakoja kompozitorius, dirigentas ir Lietuvos ansamblių tinklo vadovas Vykintas Baltakas.

 

Jūs intensyviai skleidžiate šiuolaikinės muzikos idėjas Lietuvoje. Pastarasis renginys – projektas „GED42“. Koks tai laiptelis link to, ką siekiate įgyvendinti?

Aš tą darau labai nuosekliai, nes studijuojant Lietuvoje man pačiam trūko informacijos apie modernų ir šiuolaikinį komponavimą, apie gyvus kompozitorius ir jų kūrinių atlikimą – ne apytikrį, o tikrą ir gerą, kai grojama tai, kas parašyta. Ne veltui Lietuvos ansamblių tinklo atliekamų kompozitorių serijoje turime įvairiausias partitūras – nuo Mauricio Kagelio iki jauniausių lietuvių kompozitorių. Man įdomu į Lietuvą atvežti tai, ką mes čia mažiau žinome. Ir atvirkščiai – iš Lietuvos išvežti lietuvišką muziką. Tokiomis idėjomis grįstas ir „GED42“ projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius pakvietė mane ir Liudą Mockūną kurti šią studijų programą, skirtą šiuolaikinės muzikos specializacijos magistrantams.

 

Gal galite išsamiau pristatyti šią šiuolaikinės muzikos studijų programą?

Šiuolaikinės muzikos studijos turi dvi specializacijas. Pirmoji siejama su improvizacinės šiuolaikinės muzikos atlikimu, ją kuruoja Liudas Mockūnas ir Arnas Mikalkėnas. Mudu su Indre Baikštyte dirbame su kamerine rašytine (sukurta) muzika. Lyginant su klasikine muzika, šiuolaikinio meno dėstymo principai yra panašūs. Vienintelis skirtumas – mes daugiau dirbame su garsais, jie yra plečiami visai kitaip negu klasikiniuose kūriniuose.

 

Kokių specialybių studentai gali pasirinkti šią mokymosi programą?

Šiuolaikinės muzikos studijų programoje susirenka skirtingų specialybių studentai – vieni besimokydami klasikinės muzikos nusprendžia pasitobulinti vienoje iš siūlomų specializacijų, o buvę džiazo studentai dažnai pasirenka improvizacinės šiuolaikinės muzikos kryptį. Kita vertus, specializacijos neturi griežtos atskirties, studentai gali prisiliesti prie kitų veiklos. Tokiu būdu mokymasis duoda daugiau gerų rezultatų. Pastebėjau, kad klasikinės muzikos studentai, kurie niekada nebuvo susiję su improvizacija (kas nėra itin gerai), labai susižavi ir susidomi, neretai po metų tobulinimosi jau sunku juos atskirti nuo ilgametę patirtį turinčių improvizatorių. Džiazo srities jaunieji muzikantai taip pat nevengia groti ansambliuose kompozitorių parašytus kūrinius, nors jų visai kitoks fonas, background’as ir priėjimas prie kompozicijos. Ši programa leidžia visiems abiejų specializacijų studentams tapti kitokio mąstymo žmonėmis. Tai jau nebėra orkestro muzikantai, kurie tik retkarčiais atlieka šiuolaikinę muziką. Jie tampa specializuotais atlikėjais. Norėdami gilintis, visą semestrą koncentruojamės į tam tikrą temą arba svarbų autorių. Pastarojo semestro tema buvo Karlheinzo Stockhauseno kūryba. Beje, labai džiaugiamės LMTA tarptautinio bendradarbiavimo galimybėmis, su mūsų studentais nuolatos dirba užsienio pedagogai. Pernai gruodžio mėnesį buvo iš Belgijos atvykusi Stockhauseno žinovė, fleitininkė Karina de Fleyt.

 

Ar Jūsų diriguojami kūriniai, pavyzdžiui, projekto koncertuose pristatyti Stockhauseno opusai, turi įtakos Jums kaip kompozitoriui?

Nuolatos diriguojamos kompozicijos daro įtaką, žinoma, netiesioginę. Daugelis „GED42“ projekte skambėjusių Stockhauseno kūrinių iki tol buvo mano mažiau analizuoti, todėl teko skirti laiko jų nagrinėjimui. Juk per visą semestrą ir ruošiantis koncertui buvo studijuojama net apie tris valandas grynos šio kompozitoriaus muzikos. Daugiausia dėmesio pareikalavo keblios Stockhauseno notacijos aiškinimas studentams, jos pavertimas garsais. Man kūrinio natos yra tik instrukcijos, priemonės. Visas likęs darbas jau yra ta tikroji muzika. Šioje vietoje nėra didelio skirtumo nuo klasikinės muzikos studijų. Tas pats dažnai atliekamas Wolfgangas Amadeus Mozartas taip turi būti įaugęs į kraują, kad atliekant autorius tarsi ištirptų ir liktų tik jo muzikos suvokimas.

 

Lietuvoje nuolat demonstruojate avangardo ir kitų Vakarų modernių ar šiuolaikinių autorių kompozicijas. Padiskutuokime lietuvių kūrybos tapatumo ir šiuolaikiškumo klausimais. Kokia Jūsų nuomonė apie nacionalinį lietuvių kompozitorių braižą šiandienos kūryboje? Tobulinantis kompozicijos srityje, man asmeniškai teko pastebėti, kad jaunieji latvių kompozitoriai kryptingai siekia nacionalinių elementų adaptavimo. Ar nacionalinis stilius turėtų tapti vienu iš šiuolaikinės muzikos siekių, kaip ir kitose Baltijos šalyse?

Manau, Lietuva ir kitos Baltijos šalys patiria didžiulę kadaise susiformavusių stereotipų įtaką. Dažnai tenka girdėti – „štai ir vėl pasiklausysime Pēterio Vasko melancholijos, vėl verksime koncerte“, arba „dar kartą išgirsime Arvo Pärto minimalizmą“. Klausytojai visai neapgalvotai latvišką ar estišką muziką dažnai sieja tik su kokiu vienu kompozitoriumi, viena asmenybe. Dažnai kaimynų muzikos stereotipai klijuojami ir lietuviškai muzikai, kas mus niveliuoja ir trikdo lietuviškos muzikos sklaidą svetur. Taip neturėtų būti. Juk mes turime tiek daug skirtingos ir įdomios muzikos! Kompozitoriai yra skirtingi ir neturi stengtis kurti menamo stereotipinio nacionalinio stiliaus. Prisimenu vieną incidentą per studijas Vokietijoje. Studentei iš Kinijos buvo išsakyta kritika, neva kodėl ji į savo muziką neįtraukia rytietiškų elementų ir kuria vakarietiškai. Bet jei ši autorė savo kompoziciją skirtų atlikti rytietiškoms kanklėms, ar kas nors pasikeistų jos kūrinyje? Manau, kad komponuojant bet kokiu stiliumi pati muzika natūraliai spinduliuoja asmenybę, tautybę ir mąstymą, jeigu kompozitorius yra pasiekęs autentiškos saviraiškos lygmenį. Tuomet nebūtina naudoti jokių papildomų nacionalinių elementų, nes kultūrinis kontekstas to autoriaus kūryboje prasiveržia natūraliai.

 

Gal galite pateikti bent kelis Jums asmeniškai labiausiai imponuojančius autorius, kurie organiškai ir beveik nepastebimai atskleidė modernų lietuvišką charakterį, kartu neatsisakydami noro domėtis ir kitais muzikos stiliais?

Ypač vertinu tai, ką savo laiku padarė Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro ir Vytauto Barkausko karta.

 

Jie tarsi nuvertė sieną?

Taip, jie nuvertė sieną savo savitu, bet nedirbtiniu tautiškumu ir kitų stilių įtraukimu. Stebėtinas džiazo stiliaus adaptavimas Balakausko kūryboje. Jis mažai naudojo džiazo ritmų ar harmonijos. Džiazas jo kūryboje glūdi muzikinio mąstymo gelmėje. O dėl įtakų – vis dėlto pastebiu, kad lietuviai yra patyrę stipresnę kitų šalių, o ne Baltijos kultūros įtaką.

 

Gal išduotumėte, kokios šalies muzikoje randate akivaizdaus panašumo su lietuvių kompozicijos menu?

Neįtikėtina, kiek daug panašumo randame su lenkų muzika. Būtent ta mano minėta karta daug patirties ir žinių sėmėsi per „Varšuvos rudens“ festivalius. Kaip tik šiuo metu rengiame programą kovo 30 d. koncertui, kuris vyks Poznanės tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Poznan Musical Spring“, ir tas sąsajas stengiamės atskleisti. Skambės Osvaldo Balakausko, Vytauto Germanavičiaus, mano, taip pat lenkų kompozitorių Barbaros Kaszubos, Katarzynos Danel, Arturo Cieślako kompozicijos.

 

Būna, kad lietuviškos premjeros miršta jau po pirmojo pasirodymo. Ar nemanote, kad garso įrašai turi kur kas didesnę išliekamąją vertę?

Be abejo, taip. Lietuvos ansamblių tinklas yra įrašęs ne vieną kompaktinę plokštelę, nuolat stengiamės fiksuoti geriausias premjeras ar labiausiai pavykusį atlikimą. O kalbant apie įdomias istorijas, vis pamenu Balakausko „Concerto RK“ smuikui ir kameriniam orkestrui (1997) įrašymo aplinkybes. Kadangi kūrinys buvo atliktas tik vieną kartą ir nelabai sėkmingai, parodęs iniciatyvą atgaivinti šį koncertą – vėl jį atlikti bei įrašyti – netgi sulaukiau kolegų atkalbinėjimų. Perskaitęs partitūrą pastebėjau, kad šis kūrinys tikrai nėra menkesnis už kitus Balakausko opusus. Manau, kad garso įrašas išgelbėjo „Concerto RK“ nuo „nesėkmingo kūrinio“ etiketės, priklijuotos po nepasisekusios premjeros. Deja, žūsta daug geros muzikos...

 

Šiuo metu dėstote kompoziciją ir Mastrichto konservatorijoje Nyderlanduose. Kaip Jums pavyksta atrasti raktą į kiekvieno jaunojo kompozitoriaus vidų, asmeninę kūrybos kryptį, kad ji netarnautų jokiems tuo metu publikos mėgstamiems stiliams?

Esu dar jaunas dėstytojas. Bet manau, kad mes neturime nurodinėti, kas, mūsų manymu, kūryboje yra teisingiausia. Neprivalu statyti „meno kombinato“ ir sustumti visus savo studentus į kažkokį „teisingą“ stilių. Jaunam kompozitoriui siekiu padėti suprasti, kuria kryptimi jis eina, kas slypi jo viduje, ir ieškoti būdų tuos muzikinius norus išreikšti natomis. Beje, tarp mano studentų yra ir vienas šešiasdešimtmetis muzikos mokytojas, kuris nusprendė patobulinti savo komponavimą. Neįsivaizduojate, kaip aš juo džiaugiuosi! Tai vienas laisviausių ir savo mąstymu jauniausių mano klasės studentų!

 

Kaip patį save apibūdintumėte kaip kompozitorių, kokios mintys Jums yra aktualiausios? Gal šiuo metu numatomos ir naujų opusų premjeros?

Kiekvienas kompozitorius mato muziką per savo akinius. Kartais tai rizikinga, nes verčia likti komforto zonoje. Dažnai komforto zona uždaro autorių tarsi į vidinį urvą, apribojantį jo kūrybiškumą. Išlaisvinus save nuo vienų apribojimų, tuoj pat susikuriami kiti. Ir tai – nuolatinis procesas.

Šiuo metu daug mąstau apie naratyvą muzikos kūrinyje, stengiuosi atrasti naujų formos išraiškos galimybių, kurios nesiremtų tradicine linearaus naratyvo forma. Ne visi kūriniai privalo turėti tašką A, kuris pereina į taškus B ir C. Ne visada svarbus pasakojimas, istorija. Tai labiau klasikinis-romantinis mąstymo tipas. Pasaulyje yra daug ir kitokių muzikos išraiškos būdų – štai lietuviškos sutartinės, indų ragos ar džiazas dažnai neturi krypties, tai labiau būsena.

Kalbant apie naujus opusus, visai neseniai, vasario 10 d., „Eclat“ muzikos festivalyje Štutgarte (Vokietija) įvyko mano kompozicijos „Sandwriting II“ simfoniniam orkestrui premjera. Ją atliko vienas svarbiausių Vokietijos orkestrų – Štutgarto SWR, diriguojamas amerikiečio Brado Lubmano. Šiais metais pirmą kartą nuskambės ir naujas kūrinys fleitai solo bei elektronikai Venecijos bienalėje su „Hermes“ ansambliu iš Belgijos, videomenininku Kurtu Ralske iš Niujorko, Lježo elektroninės muzikos studija „Centre Pousseur“. Taip pat rengiamas naujas kūrinys sopranui solo, jį festivalyje „Musica Sacra Maastricht“ atliks Irene Kurka. Gegužės 9 d. Kanadoje, Monrealyje, pirmą kartą bus atliktas mano kiek anksčiau parašytas kūrinys „Saxopho(e)nix“ saksofonų trio, jį interpretuos „Quasar Sax Quartet“.

 

Linkiu sėkmės visuose ateities planuose. Dėkoju už pokalbį!

Kalbino ir parengė Brigita Jurkonytė

Vykintas Baltakas. T. Tereko nuotr.
Vykintas Baltakas. T. Tereko nuotr.
Vykintas Baltakas Vilniaus festivalyje. D. Matvejevo nuotr.
Vykintas Baltakas Vilniaus festivalyje. D. Matvejevo nuotr.
„Lietuvos ansamblių tinklas“. „Arcana Femina“ nuotr.
„Lietuvos ansamblių tinklas“. „Arcana Femina“ nuotr.
Vykintas Baltakas ir Kristoforo orkestras. „Arcana Femina“ nuotr.
Vykintas Baltakas ir Kristoforo orkestras. „Arcana Femina“ nuotr.
Vykintas Baltakas
Vykintas Baltakas