Tūzai ir perteklius

„Vilnius City Opera“ pasižymi dviem stiprybėmis. Visų pirma – puikia vadyba ir viešaisiais ryšiais. Vienoje scenoje Lietuvoje matyti tokias mūsų operos žvaigždes kaip Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Jurgita Adamonytė – neeilinis įvykis. Galų gale į Dalios Ibelhauptaitės kūrybinę komandą įtraukti dizaineris Juozas Statkevičius, videomenininkai Rimas Sakalauskas ir Linartas Urniežius, britų choreografas Johnas Rossas ir, žinoma, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei jo meno vadovas Gintaras Rinkevičius. O ir šurmulys, kaskart kylantis viešojoje erdvėje, kai laukiama jų premjerų, sunkiai palyginamas su kitais šalies akademinio meno reiškiniais.

Antra svarbi „Vilnius City Opera“ savybė – atvirumas jaunimui. Jų pastatymuose nuolat dalyvauja studentai arba neseniai studijas baigę solistai, kuriems tai puiki aikštelė sceniniams eksperimentams. Štai ir „Pikų damoje“ nedidelius vaidmenis gavo tokie talentingi jaunosios kartos dainininkai kaip tenoras Edgaras Davidovičius (Čekalinskis) ar Eglė Stundžiaitė (Prilepa).

Vis dėlto stebint ir klausantis „Pikų damos“ premjeros vasario 24 d. neapleido jausmas, jog Vilniaus kongresų rūmuose viešpatauja perteklius, patosas, o retkarčiais – ir beskonybė. Begaliniai kostiumų medžiagų sluoksniai, makabriški perukai, o tik tada muzika – atrodė, deja, kad šios premjeros prioritetai dėliojami būtent tokia tvarka. Net ir puikūs solistai, kurių talentas kiaurai skrodė operai sunkiai pasiduodančias Vilniaus kongresų rūmų sienas, atrodė it įkalinti gana statiškos režisūros ir impozantiškų kostiumų. Galbūt ironija, galbūt parodija, o galbūt – ne visai taiklus šūvis?

Sceninis patosas, o ir chaosas pasireiškė masinėse scenose, kai choreografiniai numeriai virsdavo nemenka suirute, atitraukdavo dėmesį nuo esmingiausio operos elemento – muzikos. Opera – sudėtingas sintetinis žanras, tačiau daugelis režisierių, solistų, kritikų sutaria: drama ir visas sceninis vyksmas vis dėlto kyla būtent iš muzikos. Šioje „Pikų damos“ interpretacijoje, viena vertus, muzika lyg tapo tarnaite, tarsi atskiru elementu nuo to, kas vyksta scenoje. Kita vertus, būtent išskirtiniai solistai yra pati nuostabiausia šio pastatymo dalis. Vien ko verta galimybė stebėti III veiksmo II sceną, kurioje Liza (A. Grigorian) lūkuriuoja Germano (K. Benedikt), draskoma dvejonių ir baimės. Ši scena – tai bene visų įmanomų žmogaus jausmų kvintesencija. Meilė ir aistra maišosi su baime ir neapykanta, trumpalaikiu vilties ir džiugesio blyksniu pamačius atskubantį mylimąjį ir mirtinu nusivylimu supratus, kad iškrito nelaiminga korta, nes mylimasis iš tikrųjų pamišo. Trijų kortų paslapties ir galimos sėkmės apsvaigintas, mylimąją jis iškeičia į lošimo stalą. A. Grigorian pasirodymą tiesiog magišką padarė ne tik puikus vokalas, bet ir asmenybės jėga, nuginkluojanti charizma. Šios solistės kuriama Liza yra tikras sprogimas, tad net ir K. Benedikto Germanas šalia jos vis dėlto kiek nublanko. Juo labiau kad nuo pat pradžių tiek jo gestuose, tiek balse buvęs didus dramatizmas tarsi nuslopo po pamišimo scenos, kurioje ta kulminacija, kai aiškų protą keičia beprotybė, lyg ir neįvyko.

Šarmo pastatymui suteikė puikus Kosto Smorigino pasirodymas. Jo Tomskis savo žavesiu vis prasklaidydavo bendrą įtampos ir dramatizmo nuotaiką. Manau, operos gurmanams atradimu galėjo tapti ir princą Jeleckį dainavęs Ilja Katiuchinas – jo sodriai švelnus baritonas kaskart jam uždainavus glostė ausį. Pagyrų vertas ir Kauno valstybinis choras – jo įtaigūs pasirodymai išties darė įspūdį. „Pikų damą“ dirigavęs Ričardas Šumila buvo akivaizdžiai įsigilinęs į kūrinį ir puikiai transliavo partitūros diktuojamą estetinį ir emocinį turinį. Tik operos pradžioje šiek tiek trūko atlikėjų ir orkestro koordinacijos.

Gaila, kad visi šie puikūs solistai ir choras tarsi stokojo režisūrinės erdvės. Vaizdas scenoje, susidėjęs iš tų barokiškai ironiškų kostiumų ir šįkart neypatingai sužavėjusių vaizdo projekcijų, rodėsi, turėjo paveikti, bet... nepaveikė. „Kas tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!“, – paskutinėje scenoje Germano lūpomis skamba garsiosios arijos žodžiai. Tačiau šį kartą operos statytojams, nors ir turintiems visus įmanomus tūzus, laimėti partijos, mano nuomone, nepavyko.