Gyvasis muzikos šaltinis

Metų pradžia pažėrė gražių jubiliejų, kuriuos švenčia vienas ar kitas Lietuvos kolektyvas. Neseniai nugriaudėjęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrimo 30-metis priminė ir anuomet sklandžiusias netikrumo nuotaikas – kam ir kokia čia kuriama alternatyva, ar reikia „dar vieno“ simfoninio orkestro ir pan. Po penkerių metų į panašią distanciją su kliūtimis įšoko kitas kolektyvas. 1994-aisiais tarsi koks jaunesnis brolis į sceną žengė Vilniaus kamerinis orkestras, suburtas altininko, muzikologo, nepakartojamo humoristo ir šiaip vieno intelektualiausių kultūros pasaulio žmonių, profesoriaus Donato Katkaus. Tada vėl imta šnibždėtis apie alternatyvą dešimtmečius skaičiuojančiam Sauliaus Sondeckio Lietuvos kameriniam ir panašias „sąmokslo teorijas“. Palyginti su solidžiu, idealiai klasikinio sukirpimo LKO, naujokas įsiveržė kaip koks basas hipis, laisvas nuo visokių kanonų, tradicijų ir „nusistovėjusių ryšių“, bet trykštantis jaunatvišku entuziazmu ir užsispyrimu. Tiesa, galima sakyti, kad orkestras gimė iš antro karto, mat lietuviška aistra susiskaldymui pasireiškė tuoj pat. Po kelių mėnesių dalis muzikantų atsiskyrė ir kolektyvą D. Katkui teko suburti iš naujo. Dirigentas prisimena, kaip paskambino Ramintai Lampsatytei į Hamburgą ir pasiskundė, kad jį „ištvojo“ iš orkestro ir šis nebeturi net pavadinimo, kurį „išsinešė naujieji vadovai“. Ir R. Lampsatytė tarstelėjo naują idėją: „Yra Šv. Martyno orkestras, o jūs pasivadinkite Šv. Kristoforo orkestru.“     

Dabar atrodo keista, kad pirminė įkūrėjo mintis buvo specializuotis baroko muzikoje. Tai galima suprasti, juk prieš 25 metus dar nedaug kas išmanė baroko stilistiką, o jos interpretacijos supratimas formavosi sekant vien Vakarų muzikantų pavyzdžiu. Tad Šv. Kristoforo orkestras būtų užėmęs gana laisvą nišą. Pamažu besitobulinant ir besiklausant geriausių pavyzdžių, baroko muzikos buvo pagrota nemažai. Tačiau viskas pakrypo kita linkme – orkestras tapo absoliučiu šiuolaikinės, ypač lietuvių autorių muzikos atlikimo lyderiu.

Vartau orkestro 25-mečiui ką tik gražiai išleistą knygą „Metraštis: 25-eri Šv. Kristoforo kamerinio orkestro metai“ (sudarytoja Rasa Murauskaitė). Kompozitorė Onutė Narbutaitė rašo: „Šv. Kristoforo orkestro sukūrimas iš pradžių galėjo atrodyti šiek tiek iš „katkiškos“ avantiūros srities. O galiausiai paaiškėjo, kad tai buvo mūsų kultūrinio gyvenimo ir ypač lietuvių, ir apskritai šiuolaikinės muzikos kameriniam orkestrui egzistavimo Lietuvoje būtinybė.“ Greta kruopščiai surinktų visų koncertų programų bei Lietuvos ir užsienio kritikų atsiliepimų fragmentų, knygoje publikuojami ištikimų orkestro bendraminčių kompozitorių, atlikėjų, muzikologų pasisakymai, kurie ir rimtai, ir šmaikščiai liudija kolektyvo ir jo ilgamečio vadovo svarbą muzikos sklaidai, o kas dar svarbiau – šiltą, kūrybišką draugystę, ištikimybę toms pačioms vertybėms ir jų kūrimą nelengvu menininkams metu.

„Apie lietuvišką muziką turėčiau pradėti kalbėti nuo kvarteto. Dėl lietuviškos muzikos buvau tiesiog pamišęs! Kai studijavau, visi mano draugai buvo kompozitoriai“, – pasisako pats D. Katkus. Ir prisipažįsta, kad su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru yra pagroję visus Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Antano Rekašiaus kūrinius styginiams. „Kadangi Balakauskas tuo metu buvo LMTA Kompozicijos katedros vedėjas, be to, ir mano draugas, kartą atėjau pas jį ir pasakiau: reikia, kad kompozitoriai įgautų rašymo įgūdžių, – tegul bakalaurai rašo būtent mūsų orkestrui.“ Išties, nuo 1998-ųjų iki šiol orkestras atlieka visus LMTA bakalauro studijas baigiančių kompozitorių kūrinius. Šios iniciatyvos kontekste gimė ir vienas geriausių Ramintos Šerkšnytės kūrinių „De profundis“ – bakalauro darbas, pirmą kartą (ir dar daugelį kartų) atliktas Šv. Kristoforo orkestro ir dabar keliaujantis po garsiausių Europos orkestrų repertuarus. O kompozitorė jubiliejiniame metraštyje savo įrašą baigia tokiais žodžiais: „Donatas visada yra atviras žmonėms, kurie turi idėjų. Amžius, pripažinimas – nesvarbu. Pats svarbiausias kriterijus – talentas. Kodėl mes skanduojame „Mūsų, mūsų!“ ir savinamės gabiausius žmones tik tuomet, kai jie, nesulaukę galimybės debiutuoti, jau yra išvykę? Mes turime duoti pradžią. Mes turime ne pasyviai laukti, ką man „duos“ užsienis ar Lietuva, bet kaskart savęs paklausti – ką aš dėl savo gimtosios šalies galiu padaryti? Donatas savo darbais į šį klausimą atsako kasdien.“

Profesorius Vytautas Landsbergis knygoje prisimena: „Berods pirmas, pamėginęs suburti naujus entuziastus ir pradėjęs koncertuoti su „dar vienu“ kameriniu orkestru, buvo Jonas Aleksa. Rutina alsuojančioje sovietijoje tai buvo nelengva, ir J. Aleksos kamerinis greit užgeso. Bet neužgeso idėja, ir po tam tikros, nemažos pauzės, žiū, išsišoko Donatas Katkus. (...) Valstybei antro kamerinio orkestro nebūtų reikėję, bet reikėjo muzikams (tie pradėjo griežti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose), ir Donatas rado ne valstybę, o savivaldybę. Čia pat Vilniuje, tad iniciatorius labai sėkmingai užkalė ir pavadinimą: „Šventojo Kristoforo orkestras“. Kiti nepasiglemš.“

Po savivaldybės sparnu prisiglaudus saugiau, iš pradžių, neturint kitos erdvės, net repetuota posėdžių salėje. Nors būta (gal ir dabar yra?) visko – ir miesto valdininkų nepasitikėjimo, ir finansavimo sunkumų, ir daugybė plačiau nežinomų peripetijų. Įsivaizduoju, kad maestro D. Katkus turėjo mosuoti ne tik batuta, bet beveik ir kardu. Tačiau šiems, anot Zitos Kelmickaitės, Vilniaus miesto muzikinės kultūros kareiviams tęstinumą išlaikyti pavyko. Kaip tai svarbu kolektyvui! Negana to, orkestras tapo tikru sostinės kultūros veidu, reprezentuojančiu ne tik Vilniaus kompozitorių, bet ir visos Lietuvos muziką pasaulyje. Antai neseniai sugrįžo iš gastrolių Sakartvele (Gruzijoje), JAV, rengiasi kelionei į Izraelį ir t.t. O kiek suorganizuota ir atlikta labdaringų koncertų miestelėnams, kiek generuota originalių idėjų! Šventiškos nuotaikos pagauta linkėčiau, kad sostinės savivaldybė ir toliau būtų tikra orkestro užuovėja. O kadangi šiomis dienomis sklando rinkimų į savivaldą nuotaikos, agituočiau rinkti tokį merą, kuris bent kartą būtų apsilankęs klasikinės muzikos koncerte, kuriam menas, kultūra nėra beprasmiai žodžiai ar nežinoma žemė ir kuris supranta, kad miestui (juolab sostinei) turėti orkestrą – prestižo reikalas. Ilgametes tradicijas puoselėjančių Europos miestų gyventojai išlaikyti savo orkestrą laiko garbe ir būtinybe. Labai norisi tikėti, kad ir vilniečiai, ir miesto valdžia šią tiesą jau pajuto, juolab ir lankydamiesi įdomiuose, nekasdieniškuose kolektyvo koncertuose.

Dabar Šv. Kristoforas vėl atjaunėjo: nėra abejojančių, kad pernai D. Katkus orkestrą perdavė į labai geras rankas. Naujasis meno vadovas – vienas talentingiausių Lietuvos dirigentų Modestas Barkauskas – jau parengė nemažai įspūdingų, aukšto meninio lygio koncertų. O pastarieji – orkestro 25-mečio vakarai – patvirtino besitęsiantį gražų dviejų kartų maestrų kūrybinį bendradarbiavimą ir siekius naujiems kūrybiniams atsivėrimams. Mūsų visų džiaugsmui.