Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jei pasakysiu, kad per televiziją kartais gali pamatyti visišką retenybę, suabejosite. Ir pats suabejojau „LRT Plius“ (27 d. 21 val.) programoje pamatęs Philipo Saville’o filmo „Edipas karalius“ pavadinimą. Sukurtas 1967-aisiais ir sukritikuotas už teatrališkumą, filmas ilgam dingo iš ekranų, kol buvo įteisintos rodymo per televiziją ir vaizdajuostėse teisės, tad netruko įgyti retenybės statusą.

Geriausio Europos filmo nominantais šiais metais tapo Paolo Sorrentino brendimo drama „Dievo ranka“ („È stata la mano di Dio“), Juho Kuosmaneno kelio filmas „Kupė Nr. 6“ („Hytti nro 6“) ir Kanuose „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs prancūzų siaubo filmas „Titanė“ („Titane“). Į geriausio Europos filmo apdovanojimą taip pat pretenduoja Floriano Zellerio „Tėvas“ („The Father“) ir bosnės Jasmilos Žbanić karo drama „Quo vadis, Aida?“

Santa Lingevičiūtė

„Bėgikė“

Pirmame filmo „Bėgikė“ epizode – stambiu planu ir lėtai rodomas neįgalaus žmogaus kūno plovimas, sauskelnių keitimas. Kas tai – kol kas neaišku. Užtat kitame epizode iškart pristatoma pagrindinė filmo veikėja Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė). Ji pabunda su drabužiais ir prakirsta lūpa, regis, kamuojama sunkių pagirių. Kaimynei paskambinus durų skambučiu paaiškėja, kad problema ne pagirios, o merginos vaikinas.

Rūta Birštonaitė

„Sinefilija“

Algimanto Puipos „Sinefilija“ – lyg vėlyvos nakties dvigubas kino seansas, kuriame su vienu bilietu gali pasižiūrėti du filmus: vieną B kategorijos, kitą – arthauzinį. Tik žiūrėti juos teks ne paeiliui, o vienu metu.

Neringa Kažukauskaitė

„Sugrįžę iš Niujorko“

Režisierė Ramunė Rakauskaitė pastaraisiais metais sukurtose juostose, tiek ankstesnėje „Kelionės namo“ (2019), tiek naujausioje „Sugrįžę iš Niujorko“, renkasi įdomų ir netikėtą požiūrio tašką, gilindamasi į Amerikos lietuvių patirtis ir išgyvenimus. Net nežinau, ar tikslu šių filmų herojus vadinti Amerikos lietuviais, gal greičiau tai žmonės, neatsiejamai susiję tiek su Lietuva, tiek su JAV, kad ir kur gyventų.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Kad sugrįžimas į kino teatrus bus kankinamai ilgas, rodo tuštokos šiųmetės „Scanoramos“ salės. Pandemija sudavė smūgį visai kultūrai. Tačiau sėdint „Forum Cinemas“ salėje nusivylimą lietuvių sinefilais (jų meile kinui visada abejojau) keičia kitas, sakyčiau, pakilus jausmas, nes didelis ekranas sugrąžina pilną kvėpavimą, kurio negali suteikti joks kompiuteris ar namų kinas. To kvėpavimo dabar stinga kaip niekad ne tik kino teatre. Kad kino kūrėjai vis dar bando suvokti pandemijos patirtis, rodo ir „Scanoramos“ programa – vidutiniškų, pernelyg paprastų filmų pamačiau ne vieną. Bet gal naujos idėjos bręsta būtent dabar, namų ar priverstinės izoliacijos tyloje?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Cinizmu apkaltintas, politiškai nekorektiškas filmas tamsų lapkričio vakarą? Kai jau kelias savaites parduotuvių langus puošia lempučių girliandos ir kitokie priminimai apie artėjančias žiemos šventes, kurios ir vėl gali tapti karantinu, kodėl neprisijungus prie kūrybinę ir kitokias krizes išgyvenančio rašytojo Anri? „LRT Plius“ (25 d. 21.33) Yvano Attalio (jis vaidina ir Anri) filmą „Mano šuo Kvanka“ pirmiausia, be abejo, siūlo prancūzų kino ir Charlotte Gainsbourg gerbėjams bei gerbėjoms, bet atgarsį jis ras ir ne vieno niurgzlio sieloje.

Pokalbis su islandų režisieriumi Valdimaru Jóhannssonu

Debiutinis islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono vaidybinis filmas „Avelė“ („Dýrið“, Islandija, Švedija, Lenkija, 2021) šiais metais Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinėje programoje buvo apdovanotas už originalumą. Naudojant islandų liaudies pasakų elementus sukurtas filmas žvelgia į jaunos poros gyvenimą atokiame ūkyje. Jų likimą pakeičia gimusi ypatinga būtybė. Nors daugelis jau spėjo šiam filmui užklijuoti siaubo žanro etiketę, kaip teigia pats režisierius, „Avelė“ – tai klasikinė vienos šeimos drama su tam tikrais siurrealizmo elementais. Filmas šiuo metu rodomas Europos kino forumo „Scanorama“ programoje „Naujienos iš Šiaurės“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Christiano Petzoldo filme „Undinė“ („LRT Plius“, 18 d. 21.33) susilieja sena legenda ir naujoji architektūra, apmąstymai apie formą, kuri turi sekti paskui funkciją, simboliškasis ir realusis lygmenys. Petzoldo forma skaidri, jam pavyko parodyti meilės esmę, rimuojant ją su vandens motyvu, kuris filme įgyja ir Jungo archetipų, ir Freudo sapnų ar Paulio Celano eilių prasmę. Undinė tyrinėja Berlyno istoriją ir rengia ekskursijas norintiems susipažinti su miesto praeitimi bei ateitimi. Ji ne tik pabrėžia tai, kad Berlynas pastatytas pelkėje, bet ir užsimena apie „niekieno žemę“ – ten, kur dar prieš trisdešimt metų driekėsi garsioji Berlyno siena, dabar vyksta statybos.

Mattas Damonas ir Robertas Downey jaun. vaidins Christopherio Nolano filme

Mattas Damonas ir Robertas Downey jaun. prisijungė prie Cilliano Murphy ir vaidins Christopherio Nolano biografiniame filme apie fiziką J. Robertą Oppenheimerį, vieną atominės bombos išradėjų.