Kinas

Piktos kino kritikės

Europos kino akademijos debiutai

Kasmet kaip auksinės žuvelės vis iš naujo stebimės ir bandome įsivaizduoti, kokie nariai, atrenkantys galutinius kandidatus, priklauso Europos kino akademijai. Regis, nemaža jų dalis mėgsta jausmingus meilės romanus minkštais viršeliais, panašius filmus, laiko save teisingais humanistais, prijaučia visoms dabartinėms korektiškumo madoms, nors viduje iš esmės nelabai joms ir pritaria.

Pokalbis su aktoriumi Benedictu Cumberbatchu

„Išmokau jodinėti žirgu, švilpti pro dantis, kumščiuotis, kaustyti arklį ir kalti jam pasagas, ruošiausi bulių kastravimo ir gyvulių odos dyrimo scenoms. Tačiau sunkiausia buvo viena ranka susisukti cigaretę“, – pasakoja Benedictas Cumberbatchas apie savo vaidmenį naujausiame Jane Campion filme „Šuns galia“.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Gucci mados namai“

Lietuvių žiniasklaida mėgsta istorijas apie lietuviškas pelenes, užkariavusias užsienio milijonierių širdis. Tačiau, būkime atviri, tai nykios istorijos, apvalytos nuo nešvarių peleniškų paslapčių, dvelkiančios perdėta pagarba dideliems pinigams, kurie Lietuvoje jau tapo priklausymo elitui sąlyga. Toks požiūris būdingesnis amerikiečiams, bet Ridley Scotto filmas „Gucci mados namai“ („House of Gucci“, JAV, Kanada, 2011) siūlo jo atsisakyti ir patyrinėti panašių šeimų anatomiją. Filmas sukurtas pagal 2001-aisiais pasirodžiusią Saros Gay Forden knygą, o Scottas joje aprašyta istorija susidomėjo dar 2006 metais.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Miestas prie upės“

Latvių režisieriaus Viesturo Kairišo vaidybinis istorinis filmas „Miestas prie upės“ („Pilsēta pie upes“, Latvija, Lietuva, Čekija, 2020) pasakoja jauno vyro Ansio (Dāvis Suharevskis) istoriją, vykusią paskutiniais tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metais. Metęs tarno darbą turtingų vokiečių šeimoje, jis grįžta į gimtąjį miestelį prie upės slaugyti mirštančio tėvo. Bevardžiame mieste yra viskas, ko reikia paprastam gyvenimui: bažnyčia, kultūros namai, paplūdimys, savivaldybės pastatas, vaistinė ir žydo Bernšteino ūkinių prekių krautuvėlė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jaceko Borcucho filmo „Saldi dienos pabaiga“ („LRT Plius“, 9 d. 22.03) herojė – lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė, moralinis autoritetas. Lenkijoje įvedus karinę padėtį, ji liko Italijoje. Marija Linde (Krystyna Janda) kartu su vyru jau daug metų gyvena provincijoje, etruskų mieste Volteroje. Marijos ir jos artimųjų gyvenimą aukštyn kojom apverčia politiškai nekorektiška kalba, poetės pasakyta atsiimant miestelio garbės pilietės vardą. Tačiau ji ne tik sukiršina gyventojus, bet ir kelia aktualius klausimus apie šių dienų Europą. Tie klausimai aktualūs ir pas mus, kai Lietuvos pasienyje nuo šalčio ir bado miršta žmonės.

Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje IDFA pagrindiniu prizu apdovanotas režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Anot festivalio žiuri, Loznicos filmas pasirodė stipriausias visais aspektais: „Tai didžiulis laimėjimas. Režisierius visapusiškai tiria vieno žmogaus, vienos tautos ir vieno istorinio momento vaidmenį vis dar besiskleidžiančiame pasaulinės kovos už laisvę kontekste.“

„Searchlight Pictures“ paskelbė pirmą naujojo Guillermo del Toro filmo „Košmarų alėja“ („Nightmare Alley“) anonsą. Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Williamo Lindsay Greshamo romaną, kurį dar 1947 m. ekranizavo Edmundas Gouldingas.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Wesas Andersonas yra vienas tų režisierių, kurių kiekvieno naujo filmo laukia, o paskui juo žavisi, atrodytų, visi. Tiek snobai kritikai, tiek festivaliai (pastarieji patys žinome, dėl kokios priežasties – dėl tunto žvaigždžių ant raudonojo kilimo), tiek hipsteriai kūrybininkai iš reklamos agentūrų, kuriems amerikiečio kinas yra tiesiog neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, ir tai negali nekelti atlaidžios šypsenos, tiek tie, kurie apskritai yra liguistai pamišę dėl estetikos, harmonijos ir proporcijų. Vadinasi, visi, turintys instagramą.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Švelnūs kariai“

Romantikai ne kartą apdainavo karžyges moteris. Adomo Mickevičiaus poemų „Gražina“ ir „Živilė“ personažės įkvėpė ne vieną, tačiau vis dar patriarchalinei Lietuvai tokių herojų vargu ar reikia, ir „karys“ lieka tik vyriškos giminės. „Karė“, žinoma, egzistuoja, bet dar skamba nenatūraliai. Tai patvirtina ir Marijos Stonytės filmo pavadinimas – „Švelnūs kariai“ (Lietuva, Estija, 2020).

Gina Kimantaitė

„Naujojo Baltijos kino“ konkursinė programa „Scanoramoje“

„Scanoramos“ kasmetinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje debiutavo dar tik pradedantys savo kūrybinį kelią kūrėjai ir tie, kurių trumpametražiai filmai jau spėjo apkeliauti žymius tarptautinius festivalius. Programoje, suskirstytoje į keturis blokus, buvo galima išvysti ir keturis lietuvių režisierių filmus, be jų, konkurso žiuri taip pat vertino Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos ir Rusijos režisierių darbus. Atrodo, kiekvieno kūrėjo žodis prieš užtemstant kino salės šviesoms leido suvokti, kas sieja devynių Baltijos jūros regiono šalių filmus.