7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Undinės ir beždžionės

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 36 (1401), 2021-11-12
Kinas Rodo TV
„Undinė“
„Undinė“

Christiano Petzoldo filme „Undinė“ („LRT Plius“, 18 d. 21.33) susilieja sena legenda ir naujoji architektūra, apmąstymai apie formą, kuri turi sekti paskui funkciją, simboliškasis ir realusis lygmenys. Petzoldo forma skaidri, jam pavyko parodyti meilės esmę, rimuojant ją su vandens motyvu, kuris filme įgyja ir Jungo archetipų, ir Freudo sapnų ar Paulio Celano eilių prasmę. Undinė tyrinėja Berlyno istoriją ir rengia ekskursijas norintiems susipažinti su miesto praeitimi bei ateitimi. Ji ne tik pabrėžia tai, kad Berlynas pastatytas pelkėje, bet ir užsimena apie „niekieno žemę“ – ten, kur dar prieš trisdešimt metų driekėsi garsioji Berlyno siena, dabar vyksta statybos. Jos ir‚ žinoma, profesija, skatina Undinę svarstyti, kaip architektūroje „forma seka paskui funkciją“, ir įrodinėti, kad praeitis svarbesnė už dabartį. Kartą į Undinės paskaitą užklydęs naras Kristofas bus taip sužavėtas jos kalbų, kad nuseks iš paskos ir tada jie susitiks kavinėje, kur prieš valandą Undinė iš mylimojo Johaneso išgirdo, kad šis ją palieka. Undinė liepė Johanesui jos sulaukti, antraip teks jį nužudyti. Tačiau kavinėje ji sutiks Kristofą...

Undinės išdavystės baimė sieja Petzoldo filmą su Ingeborg Bachmann novele, paminėta filmo titruose. 1961 m. apsakymų rinkinyje pasirodžiusi „Undinė išeina“ – tai  aistringas monologas, kartu ir kaltinimo aktas vyrams, ir pagyros jiems žodis. Undinė monologą sako nutraukdama ryšį su žmonių pasauliu. Filmo herojė, regis, abejoja to pasaulio prasme. Iš knygų lentynos ištraukęs Bachmann ir Celano laiškų tomelį, viename jų, Bachmann rašytame 1951-aisiais, perskaičiau: „Mielas Pauli, kai šiandien savęs klausiau, ko trokštu, ko trokštu iš tikrųjų, suabejojau, kaip atsakyti, o gal tiesiog priėjau prie išvados, kad mums netinka ko nors trokšti, kad turime atlikti tik tam tikrą pensum darbų, kad viskas, ką darome, lieka be rezultato, nors, nepaisant to, tarp aštuntos ryto ir šeštos po pietų reikia elgtis taip, tarsi kablelio ar dvitaškio padėjimas popieriuje būtų svarbus dalykas.“

Bachmann įtakos turėjo Ludwigo Wittgensteino refleksijos apie kalbos neįgalumą išreikšti tai, kas egzistuoja tik etikos, estetikos, metafizikos sferose. Bet ji sakė, kad meno kūrinys moko tiesos kalbos: „Poetui gali pavykti sujungti du dalykus – atspindėti savo epochą ir pristatyti dalykus, kurių laikas dar neatėjo.“ Petzoldas „Undinėje“ daro kažką panašaus, siekdamas, kad vaizdas ne tik perteiktų mintį, jausmą ar epochą, bet ir įvardytų tai, kas dar neįgijo formos, egzistuoja tik pasąmonėje, kaip ta ateities nuojauta, kuri nušvinta, kai Undinei ir Kristofui susitikus netikėtai sudūžta akvariumas su naro figūrėle.

„LRT Plius“ (13 d. 21 val.) primins paprastą ir aiškų Stuarto Millaro filmą „Rusteris Kogburnas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Johnas Wayne’as, vesternuose dažniausiai įkūnijęs tradicines amerikietiškas vertybes. Turint omenyje, kad vesternai, o ne pasakojimai apie graikų dievus ir pusdievius, formavo amerikiečių mitologiją, visada įdomu, kaip tai skamba šių dienų ne tik kino kontekste. Vienaakis girtuoklis Rusteris Kogburnas pirmąkart pasirodė Charleso Portiso romane „Tikras išbandymas“, kurį 1969 m. į ekraną perkėlė Henry Hathaway’us. Filme jį vaidino Wayne’as. 1975-aisiais „Rusterio Kogburno“ kūrėjai šį personažą (kartu su aktoriumi) perkėlė į savo pasakojimą apie banditų nusiaubtą kaimą. Nužudyto pastoriaus duktė Jula (dar viena Holivudo legenda Katherine Hepburn) nori atkeršyti banditams, bet iškart kyla klausimas, ar ji ištvers tą pačią misiją vykdančio Kogburno draugiją. Žinoma, galima klausti, ar Kogburnas ištvers panelę Julą. Jei personažo pavardė jums pasirodė girdėta, vadinasi, matėte ir brolių Coenų filmą „Tikras išbandymas“, kuriame Kogburną suvaidino Jeffas Bridgesas.

Millaro tikrai nepavadinsi vesterno žanro atnaujintoju, bet Donas Siegelas jautriai reagavo į 7-ojo dešimtmečio permainas. Tą patį vakarą „LRT Plius“ (14 d. 01.10) parodys jo „Nepagaunamąjį Čarlį Veriką“ (1973), kurio herojus Čarlis (Walter Matthau) puldinėja mažus bankus. Per vieną tokį apiplėšimą žūva jo žmona ir bendrininkas, bet tai ne viskas – pavogti pinigai priklausė mafijai, tad Veriko pėdsakais ima sekti mafijos žudikas. Siegelo filme daug netikėtų siužeto posūkių ir nelabai tradicinė pabaiga, dėl kurios Čarlio vaidmens atsisakė Clintas Eastwoodas, nutaręs, kad nusikaltėlis liks nenubaustas. Kita vertus, tai jam nesutrukdė suvaidinti bene garsiausiame Siegelo filme „Purvinasis Haris“. 

Kad aktorių galimybės neribotos, įrodo Matto Reeveso „Beždžionių planetos aušra“ (TV3, šįvakar, 12 d. 21.20). Filmas nukels į ateities San Fransiską, kur nežinomas virusas išnaikino didžiąją žmonių populiacijos dalį. Bet miškuose įsikūrė moksliniams eksperimentams anksčiau naudotų, genetiškai modifikuotų šimpanzių bendruomenė. Jai vadovauja kalbanti beždžionė Cezaris, kurią suvaidino Andy Serkis. Tai Cezaris išlaisvino eksperimentų aukas. Dabar jis – išmintingas vadas. Jo vadovaujamos beždžionės prisijaukino ugnį, išmoko medžioti žvėris, įvaldė gestų kalbą (bet nepamiršo ir žmonių), jauniklius leidžia į mokyklą, kur ant sienos puikuojasi užrašas (tiesa, žmonių kalba: „Beždžionės nežudo beždžionių“). Beždžionių civilizacija, matyt, pasirengusi nueiti tą patį kelią kaip ir žmonija, juolab kad filmo kūrėjai šią mintį paryškina rodydami beždžionių bendruomenėje kilusį idėjų konfliktą tarp Cezario ir Kobos (Toby Kebbell).

Cezaris tiki gėriu, teisingumu, bet labiausiai – šeimos vertybėmis. Epizodas, kai gimdo Cezario žmona, o jis laiko sugniaužęs jos leteną (parodytą stambiu planu) sugraudins ne vieną. Cezaris nenori kariauti su žmonėmis, jis mano, kad galima taikiai gyventi šalia ir bendradarbiauti. Cezario dešinioji ranka Koba (negaliu sau atsakyti, ar Josifo Stalino jaunystės slapyvardis pasirinktas ironiškai, ar rimtai, nors filme daug aliuzijų į Sergejaus Eizenšteino „Streiką“ ir „Spalį“) nekenčia žmonių, nes patyrė visus mokslinės laboratorijos kankinimus ir pažeminimus. Koba – puikus manipuliatorius, jis tiki, kad beždžionės visada seks paskui stipriausią. Filmo pabaiga neatsako, ar beždžionės pasirinks Cezario, ar Kobos siūlomą raidos kelią. Tik stambus Andy Serkiso akių planas rodo, kad jų laukia dramatiškas pasirinkimas.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Undinė“
„Undinė“
„Nepagaunamasis Čarlis Verikas“
„Nepagaunamasis Čarlis Verikas“
„Beždžionių planetos aušra“
„Beždžionių planetos aušra“