Tai nėra siaubo filmas

Debiutinis islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono vaidybinis filmas „Avelė“ („Dýrið“, Islandija, Švedija, Lenkija, 2021) šiais metais Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinėje programoje buvo apdovanotas už originalumą. Naudojant islandų liaudies pasakų elementus sukurtas filmas žvelgia į jaunos poros gyvenimą atokiame ūkyje. Jų likimą pakeičia gimusi ypatinga būtybė. Nors daugelis jau spėjo šiam filmui užklijuoti siaubo žanro etiketę, kaip teigia pats režisierius, „Avelė“ – tai klasikinė vienos šeimos drama su tam tikrais siurrealizmo elementais. Filmas šiuo metu rodomas Europos kino forumo „Scanorama“ programoje „Naujienos iš Šiaurės“.

Ar filmo scenarijui naudojote konkrečias liaudies pasakas?

Ne, tai nėra konkrečia pasaka paremta istorija. Aš ir Sjónas (scenarijaus bendraautoris Sjónas Sigurdssonas – I. Š.) tiesiog dirbome su mums gerai žinomais senų liaudies pasakų elementais, tačiau iš jų paėmėme tik tam tikras mažas detales. Filme esanti būtybė mūsų pasakose neegzistuoja. Tai tarsi Kalėdų naktis, per kurią kažkas atsitinka. Tiesiog pasinaudojome gerai žinomais tokių istorijų elementais.

Ar filmo veikėjų vardai turi kokią nors reikšmę? Ingvaro vardas kilęs iš Skandinavų mitologijos, o Marija ir Petras turi didelę reikšmę krikščionybėje.

Gali būti. Iš tiesų mes taip ilgai dirbome prie šio filmo, kad net negaliu pasakyti, kodėl būtent taip pavadinome jo veikėjus. Marija yra visų motina. Todėl, manau, galima tai perskaityti iš abiejų pusių – religinės ir mitinės, nors labiau akcentuoti norėjome liaudies pasakas ir mitus. Bet jie kartais gali būti tokie panašūs. Tačiau vardas galėtų turėti ir tokią reikšmę. Tikrai negaliu prisiminti, iš kur atsirado šie vardai. Mes pasitikime savo filmo žiūrovais ir jie gali istoriją interpretuoti taip, kaip nori. Net jei dažnai tos interpretacijos skiriasi – nėra vienos teisingos reikšmės. Tik patys žiūrovai gali spręsti, apie ką yra filmas.

Paminėjote, kad prie filmo dirbote ilgą laiką. Kada viskas prasidėjo?

Iš pat pradžių pradėjau nuo skečų, užrašų, rinkau įvairius piešinius ir paveikslus. Tada prodiuseriai mane supažindino su Sjónu. Po mūsų pirmo susitikimo parodžiau jam savo knygą ir pradėjome kartu dirbti. Ilgą laiką susitikdavome kartą per savaitę. Tuo metu neturėjau jokios istorijos, tik kelis Ados piešinius ir įsivaizdavau, kaip maždaug turėtų atrodyti filmas. Pirmus penkerius metus tik kalbėdavomės ir pasižymėdavom mintis užrašuose. Po penkerių metų turėjome scenarijaus traktuotę, ir kai prodiuseriai buvo patenkinti, Sjónas perėmė darbą ir parašė pirmąjį scenarijaus juodraštį.

Skaičiau, kad daug žmonių „Avelę“ priskiria siaubo žanrui. Tačiau man filmas pirmiausia yra vaiko netektį išgyvenančios šeimos drama.

Sutinku. Nelaikau „Avelės“ siaubo filmu. Manau, kad žmonės, kurie eidami jo žiūrėti mano, jog pamatys siaubo filmą, iš seanso išeis labai nusivylę. Ši istorija – labiau šeimos drama. Išties tai labai klasikinė istorija, turinti kelis siurrealistinius elementus. „Avelėje“ matome veikėjus, kurie dorojasi su sielvartu, jo priėmimu ir atsisveikinimu. Tai nėra siaubo kinas.

Pirmas dešimt filmo minučių veikėjai beveik nekalba, o jei ir kalba, apsikeičia nebent žodžiais apie darbą. Kai atsiranda Ada, jų kalba pradeda keistis, tampa intymesnė, tačiau veikėjai emocijas daugiausia perteikia kūno kalba.

Taip. Nuo pat pradžių nusprendėme, kad norime kuo mažiau dialogų. Jeigu gali papasakoti vaizdu, tada žodžių nereikia. Žinau, kad aktoriams taip vaidinti daug sunkiau. Turi būti visiškai įsijautęs į vaidmenį, kad žmonės galėtų viską perskaityti iš tavo gestų ir kūno kalbos. Taip darai su gyvūnais: pradedi suteikti jiems žmogiškus jausmus ir perskaitai, kaip jie elgiasi. Manau, tai mums padėjo dirbti ir su aktoriais.

Paminėjote gyvūnus. Jie filme yra atskiri veikėjai. Matome katę, avis, šunį, aktyviai dalyvaujančius veiksme. Ypač pastarasis bando įsiterpti į žmonių veiksmus.

Filme vaidinančio šuns vardas Panda. Šiais metais Kanuose ji gavo „Palm Dog“ žiuri prizą. Aš ypač tuo didžiuojuosi. Tikriausiai tai vienas mano mėgstamiausių apdovanojimų tarp tų, kuriuos gavo šis filmas. Deja, prieš kelis mėnesius ji nugaišo. Panda taip pat vaidino filme „Avinai“ („Hrútar“, 2015). Tad ji pasirodė dviejose kino juostose, kurių premjeros įvyko Kanų kino festivalyje. Panda buvo nuostabi. Kartais ji mane tiesiog šokiruodavo savo gebėjimais.

Labai daug režisierių bijo arba nenori dirbti su gyvūnais, nes darbas su jais gali būti itin sudėtingas. Ar jums tai irgi tapo išbandymu?

Taip. Žinojom, kad bus didelis išbandymas dirbti su tiek daug vaikų, ėriukų, avių, šunų ir kačių. Tačiau aplink mus buvo daug gerų žmonių. Dirbome su ūkininkais, gyvūnų dresuotojais, didžioji dalis mūsų kūrybinės grupės taip pat yra užaugę ūkiuose arba turintys bent kažkokį ryšį. Pats esu pripratęs prie gyvulių, nes mano seneliai buvo avių augintojai. Tiesiog turi jiems duoti laiko, kad jaustųsi saugiai, patogiai, ir tada jie duos tai, ko tau reikia. Tačiau tai visada užtrukdavo. Niekada negalėjai tikėtis, kad viskas pavyks iš karto.

Filme pasirodo trečias veikėjas – Ingvaro brolis Petras, kuris iškart pakeičia namų dinamiką. Jis atrodo lyg pašalietis, atėjęs sugriauti šeimos idilės.

Manau, tai taip pat vienas iš klasikinių kino elementų. Kažkas po ilgo laiko sugrįžta namo. Iš dalies Petras ten lankosi gan dažnai. Jis tikriausiai taip pat užaugo tuose namuose. Mano nuomone, buvo būtina įtraukti veikėją, kuris kvestionuotų poros veiksmus. Toks jų elgesys buvo jų pačių gijimo procesas. Pasiėmę Adą, jie pradeda jaustis geriau. Tada staiga atsiranda brolis ir pradeda užduoti įvairius klausimus, kurie tikriausiai kyla ir žiūrovams. Todėl pamanėme, kad būtų gerai turėti filme trečią veikėją.

Kraštovaizdis filme itin svarbus. Jis kuria tamsią atmosferą. Pamačiusi filmą vis galvojau, ar istorija būtų tokia įtaigi, jeigu būtumėte nusprendę filmuoti ją kitur.

Scenarijuje gamta buvo lyg dar vienas filmo veikėjas. Nežinau, kiek kartų apvažiavome Islandiją, kol radome tinkamą ūkį. Turėjau nupiešęs nemažai savo svajonių fermos piešinių. Ją turėjo supti didinga gamta arba kalnai. Netgi iš molio buvau nulipdęs namo modelį ir jo nuotraukas siunčiau ūkininkams. Mano draugai ir pažįstami taip pat pasinėrė į tinkamos lokacijos paieškas. Kartą mano brolis atsiuntė šio ūkio nuotrauką. Tai nebuvo tai, ką įsivaizdavau, tačiau ten nuvykę pamatėme, kad beveik iš kiekvieno taško galėtume filmuoti 360 laipsnių kampu. Niekas ten negyveno jau 20 metų, todėl pastatus galėjome paversti namais, kokiuose gyventų Ingvaras ir Marija. Paties ūkio planas taip pat įdomus. Visa gamta, kurią panaudojome filmuodami, buvo visai šalia to paties ūkio. Nenorėjome, kad ji filme atrodytų tarsi iš atviruko. Stengėmės filmuoti, kai danguje beveik nebūdavo saulės. Islandijoje gamta gali būti labai atšiauri. Gal net labiau gąsdinanti nei graži.

Taip pat filme niekada nesutemsta.

Tai metų laikas, kai diena tęsiasi 24 valandas. O per ėriavimosi sezoną gali būti itin sudėtinga. Reikia, kad ūkyje žmonės dirbtų dviem pamainomis. Visada kažkas turi būti pasiruošęs padėti avims atsivesti jauniklius. Galbūt nemiegi visą naktį, tačiau už lango visad šviesu. Eini miegoti, o lauke jau diena. Ir taip tęsiasi šešias savaites. Viskas pradeda atrodyti kaip sapnas. Jautiesi pavargęs, bet aplink šviesa. Keistas jausmas. Man atrodo, baisu būti šviesoje, apsuptam tokios gamtos. Tu gali matyti visus ir visi gali matyti tave. Manau, tai baisiau nei nematyti tamsoje.

Kaip prikėlėte Adą gyvenimui? Atrodo, kad tai buvo sudėtingas procesas.

Dirbome su puikiais žmonėmis: Fredricku Nordu, jo komanda, Peteris Hjorthas prižiūrėjo viską aikštelėje. Iš viso dirbome su dešimčia vaikų, keturiais ėriukais ir lėle. Nufilmuoti visas scenas atima labai daug laiko. Tačiau filme yra nemažai kadrų, kuriems pasitelkėme kompiuterinę grafiką. Kartu daug scenų, nufilmuotų su tikrais ėriukais. Pasitelkę įvairius elementus jausdavome, tarsi Ada tikrai būtų kartu su mumis aikštelėje.

Islandų filmuose, kurie man ateina į galvą, vis pasirodo avių ūkiai. Atrodo, lyg avininkystė yra giliai įsišaknijusi šalies kultūrinėje tapatybėje. Kaip yra iš tikrųjų?

Turime labai daug ūkininkų, tačiau šiuo metu avių vis mažėja. Prieš kelerius metus jų buvo maždaug 800 tūkstančių, dabar beliko, regis, 400 tūkstančių. Mano nuomone, avys Islandijoje mums padėjo išlikti gyviems. Tai didelė mūsų kultūros dalis. Visi pažįsta kokį nors ūkininką. Kai kas nors pradeda kalbėti apie tipišką islandišką filmą, visada galvoja apie ūkininkus, gyvenančius kažkur toli ir izoliuotus. Mes panaudojome visas tas klišes, kurios ateina į galvą žmonėms, įsivaizduojantiems islandišką kiną (juokiasi).

Kalbėjosi Ieva Šukytė