Algimanto Puipos „Sinefilija“ – lyg vėlyvos nakties dvigubas kino seansas, kuriame su vienu bilietu gali pasižiūrėti du filmus: vieną B kategorijos, kitą – arthauzinį. Tik žiūrėti juos teks ne paeiliui, o vienu metu.
Pirmiausia akyse susidvejina dviem įkaušusiems fūristams. Mažytis filmo prologas akimoju įvilioja į faustišką atmosferą: naktį pakelėje besiilsintys vairuotojai žvalgosi į dangų – vienas gėrisi žvaigždynais, o kitas nugesina kolegos patosą pareikšdamas, kad varnas, skrisdamas iš šiukšlyno, tokį grožį regi kasnakt. Tada abu susiginčija, ar astronautai buvo išlipę Mėnulyje, ar tik Kubrickas nufilmavo klastotę. Tomo Šinkariuko dramoje, kuria remiasi prologas, ginčas baigiasi smurtine mirtimi. Tačiau filme vyrai apsitaiko ir tada tarsi paleidžia sudvejinimo mechanizmą – po dar vieno stikliuko staiga išvysta danguje pakibusius du mėnulius. Štai ir gauname užuominą, kaip turėtume susivokti „Sinefilijos“ pasaulyje: vienu metu aprėpti tikrovę ir iliuziją, šiukšlyne išvysti grožį, o didybėje – nuopuolį.
Tai, kas eina toliau, labiausiai tiktų pavadinti fūristų delyru. Iš pradžių kelyje apsireiškia du garbaniai Teodoras ir Gabija, įtartinai panašūs į nelabuosius. Vienas neprigirdi, kita šlubčioja ir klastingai šypsosi nuostabiai netobula šypsena. Vadina vienas kitą Boni ir Klaidu, nes – „tu jau miręs ir tu jau mirusi“. Tada atsiranda dar viena porelė – Izabelė ir Rolandas; jie užkimba ant velniūkščių kabliuko ir patenka į pasaulį, kuriame neaišku, kas gyva būtybė, o kas – negyvėlis, šmėkla, demonas. Tiesa, „Sinefilijos“ veikėjai – kino ir teatro žmonės, įpratę gyventi vaizduotės karalijoje tarp dekoracijų ir butaforijų, nešioti vaidmenų kaukes. Skrybėlėtas Teodoras – filmininkas su vaizdo kamera ir mokėsi jis, kaip Gabija sako, „pas Ali Babą“, Bélą Tarrą. Izabelė ir Rolandas – įsivaizdinę aktoriai, besivalkiojantys tarp akinių reklamų, prasto skonio filmų ir aukštojo meno. Tai išties faustiškos personos, nebijančios visko išmėginti savo gyvenimu, bet priėjusios ligtolinio pažinimo aklavietę ir dabar dėl naujos patirties pasiryžusios bet kokiam sandėriui.
„Sinefilijos“ pasaulis atrodo idealiai sutvarkytas, besivadovaujantis griežtais dėsniais, tačiau personažai negali nei jų suprasti, nei tuo labiau kontroliuoti. Jie vis prisišaukia naujus demonus, o ydos ir nuodėmės materializuojasi košmariškais vaizdiniais. Aktorių surepetuotas filmo epizodas po kurio laiko išsipildo tikrovėje, kuri pasirodo besanti sapnas, o tas sapnas – bala žino, gal irgi tik kito filmo dalis. Pasikartojimai sukelia bejėgystę, ir personažus galiausiai ištinka, jei prisiminsime dar vienos Šinkariuko novelės pavadinimą, kraupus atpildas už neaiškų nusikaltimą. (Beje, čia reikėtų pasakyti, kad „Sinefilija“ – tai ir svaigi klajonė po mūsų literatūros juodojo deimanto Šinkariuko kūrinius, lakoniškus, raiškius, kinematografiškus.)
Toks „Sinefilijos“ pasaulis paklūsta tam, kuris ir pats neturi aiškaus plano, scenarijaus. Vienas pagrindinių filmo herojų yra kino režisierius (Juozas Budraitis), susikūręs visą šią fantasmagoriją savo galvoje. Toji galva finale irgi sulaukia atpildo – kiekgi aktoriai gali kentėti nežinią ir kančias, vaidindami scenas, kurias, kaip sako Izabelė, galėjo parašyti tik kažkoks iškrypėlis! Filme šmėkštelėja ir egzaltuotas teatro režisierius (Valentinas Masalskis) – kupinas didybės ir kaltinantis po serialus duoneliaujančius aktorius, kad jie tuščiaviduriai: „Kažkokia aktorystė, nėra paslapties.“ Demoniška menininko prigimtis, savimeilė, susireikšminimas, puikybė, skendėjimas kultūros pertekliuje, filmų ir meno kūrinių nuolaužų maišalynėje – tai turbūt, galėtume sakyti, didžioji „Sinefilijos“ tema. Filmo herojai įklimpsta vidiniame chaose ir praryja save patys kaip vabzdžiaėdis augalas auką. Ta proga net prisiminiau paprastą praktinį patarimą, duotą Michelio Houellebecqo, kuris per karantiną skundėsi, kad neleidžiama nuo namų nutolti daugiau kaip per kilometrą. Houellebecqas sakė, kad rašytojui tiesiog būtina vaikščioti, antraip prie rašomojo stalo susitvenkusi nervinė minčių ir vaizdinių įtampa neatslūgs ir toliau kamuos vargšą autorių, kuris geriausiu atveju taps dirglus, o blogiausiu – išsikraustys iš proto.
Tokiam sudvejintam kūriniui, kuriame kybo du nakties šviesuliai, autoriaus figūros irgi reikia ne paprastos, o dvilypės. Ir štai filme išvystame vieno kino teatro prieigose šviečiantį „Sinefilijos“ plakatą, o jame suboluoja Emilijano Vielini vardas. Niekam ne paslaptis, kad Puipa turi senų sąskaitų su Emiliu Vėlyviu. Šiame filme jis, beje, gan rafinuotai atsirevanšuoja Vėlyviui (kuris nuoskaudas savo kine liejo labai jau primityviai). Na, bet žiūrovai patys susivoks, ką režisierius padėjo po stiklo gaubtu vėlyvos nakties parodoje. Tačiau, atrodo, už kerštavimą Puipą irgi ištiko šioks toks atpildas. Toks jausmas, kad režisierius rado priešininkus siejantį bendrą pradą, kurį ir įkūnija tasai Vielini – pusiau feliniškas, pusiau vėlyviškas hibridas. Šiaip ar taip, juk juodu serga ta pačia sinefilijos liga. Be to, Vėlyvis, atrodo, susitupėjo ir, kaip žada reklama, sukūrė skandinaviško stiliaus detektyvą. O „Sinefilija“ turi vėlyviško šėlsmo; beje, muštynių scenos čia ypač gerai nusisekė. Tik nuo nepraustaburnystės nuodėmės mūsų aktoriai vis dar apsaugoti, ir Budraitis nuoširdžiai susijuokia, kai Izabelė, repetuodama vaidmenį, nesėkmingai mėgina plūstis.
Žiūrėdama Puipos ir Vėlyvio filmus galvoju, kad abu jie savaip mėgina supurtyti lietuvišką kiną fantasmagoriška vaizduote, pavojingais siužetais ir taip suteikti mūsų apkerpėjusiam gyvenimui kerų, spindesio. Gal todėl ir jų aktoriai visad vaidina su juntamu malonumu – ko verti vien „Sinefilijoje“ vilkikų vairuotojais tapę Dainius Svobonas ir Vytautas Kaniušonis. Nors man vis dėlto labiausiai prie širdies apsauginis, besišlapinantis į naktinės parodos artefaktą.
„Sinefilija“ – ne tas kūrinys, kuriame reikėtų ieškoti tikėjimo, vilties ir meilės dorybių; tai piktybės gėlė, skleidžianti narkotizuojantį aromatą. Graži ši kino gėlė, tik bjauriame pasaulyje pražydusi.