Kinas
Latvių režisieriaus Viesturo Kairišo vaidybinis istorinis filmas „Miestas prie upės“ („Pilsēta pie upes“, Latvija, Lietuva, Čekija, 2020) pasakoja jauno vyro Ansio (Dāvis Suharevskis) istoriją, vykusią paskutiniais tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metais. Metęs tarno darbą turtingų vokiečių šeimoje, jis grįžta į gimtąjį miestelį prie upės slaugyti mirštančio tėvo. Bevardžiame mieste yra viskas, ko reikia paprastam gyvenimui: bažnyčia, kultūros namai, paplūdimys, savivaldybės pastatas, vaistinė ir žydo Bernšteino ūkinių prekių krautuvėlė. Ansis įsidarbina miestelio dailininku – rūpinasi gatvių, pastatų ir kabinetų užrašais, nors svajoja būti tikru tapytoju ir laisvu nuo darbo laiku piešia gyventojų portretus. Nacionalistinį Ulmanio režimą keičia į Latviją įžengę komunistai, juos – naciai, tada – vėl komunistai. Vieno diktatoriaus gipsinis biustas užkasamas rūsyje ir į jo vietą pastatomas identiškas, tik su kita galva (netrukus rūsys tampa biustų kapinėmis), o situacijos absurdas atsiskleidžia per Ansio teptuku perpiešiamas lenteles: žalius apvadus keičia raudoni, vienus gatvių pavadinimus – kiti, ir niekas nebesivargina jų prisiminti, nes žino, kad lentelę tuoj vėl uždengs naujas dažų sluoksnis.
Ansio gyvenimas nėra paprastas ir dėl meilės trikampio, į kurį jis įsivelia: dėl religinių priežasčių jis negali vesti mylimos žydaitės Ziselės (Brigita Cmuntová), o jausmus dar labiau sujaukia į miestelį atvykusi vaistininko dukra latvė Naiga (Agnese Cīrule). Įstrigęs tarp trijų valdžių, dviejų moterų ir prie vienos lemtingos upės, miestelio dailininkas Ansis mokosi išlikti ir, svarbiausia, išsaugoti žmogiškumą laikotarpiu, kai vakarykštis „geras“ šiandien tampa „blogu“, ir niekas nežino, kuris draugas rytoj taps išdaviku.
Upė filme simbolinė nuo pirmųjų jos pasirodymų kadre – pamatysime ne vieną alegorišką sceną, kurioje Ansis į ją įsibridęs laukia apvalymo. Prie upės Ansis sutinka savo mylimąsias, ja plukdomi kariai ir mirtininkai, o finalinėse scenose jos dugne nugula ir Ansio išmestas ginklas. Upe pirmyn atgal plaukioja ir laivas „Baltoji gulbė“, pavadinimą ir savo funkciją sėkmingai keičiantis kartu su besikeičiančiais režimais. Laivas ir jo senasis kapitonas (Juozas Budraitis), regis, tokie pat amžini kaip ir pati upė. Kapitonas lyg mitinė būtybė, plukdanti mirusiuosius, Ansį veda per visus pragaro ratus. Nors ir mažakalbis, jis Ansio gyvenime pasirodo kas kartą, kai šiam tenka peržengti gyvybės ir mirties upę – tą pačią ir kartu vis naują. Iš tiesų užuomina į Dantę filme pastebima ne kartą: net ir piešdamas Bernšteino portretą, jam į rankas Ansis įduoda „Dieviškąją komediją“.
Ansio pasaulyje tiesus horizontas neegzistuoja. Per visą filmą vaizdas nuolat pasviręs į kairę arba dešinę, daugiau arba mažiau, niekada nėra tiesus. Jis organiškai atliepia susvyravusį Ansio vidinį pasaulį ir kartu – įsivyravusį politinį chaosą, sugriovusį harmoningą, ramų viso miestelio gyvenimą. Pastovus „Mieste prie upės“ tik nepastovumas: režisierius sąmoningai pasirenka cikliškai kartoti tas pačias schemas – perpiešiamas lenteles ir pavadinimus, laidojamus diktatorių biustus ir upe plaukiojantį laivą, o kiekvieną pokytį lydi besikartojantis komiškai tragiškas muzikinis motyvas.
Iš pirmo žvilgsnio ir Ansio mylimosios Ziselė bei Naiga atrodo kaip viena kitos priešingybė. Tačiau iš tiesų jos, kaip ir visi kiti, tėra aplinkybių aukos – nei geros, nei blogos, tiesiog sudėtingomis aplinkybėmis besistengiančios bet kokia kaina išlikti. Nacių grėsmę jaučianti žydė – prisidėdama prie komunistų, į komunistų tremtinių sąrašus įtraukta latvė – simpatizuodama naciams. Vis dėlto šansą išgyventi jos turi tik naivoko Ansio dėka – nejaučiančio simpatijų nė vienai pusei, tik tyliai dirbančio savo darbą, kad ir kieno valdžia tuo metu būtų miestelyje. Vietoj politinių idealų pasirinkęs moralinius, Ansis išlaiko sąmoningumą net tada, kai paties gyvybei kyla grėsmė, o patogus vaikystės draugo Andreaso (Aidas Jurgaitis) siūlomas gyvenimas tampant nacių šnipu – ranka pasiekiamas. Ir filmo pabaigoje iš Ansio akių srūvant ašaroms (o gal ir pačiai upei) lengva suprasti, kad kvailasis miesto dailininkas iš tiesų yra protingiausias iš visų.
Pažiūrėjus filmą „Miestas prie upės“ sunku negalvoti apie paraleles su 2019 m. pasirodžiusiu Raimundo Banionio „Purpuriniu rūku“. Ir ne tik todėl, kad abu režisieriai į sudėtingą istorinį laikotarpį nusprendė pažvelgti lengvai, su švelniu humoru. Lietuvos žydas Joškė ir latgalis Ansis (įdomu ir tai, kad filmuose vienas prabyla pakruojiškių, kitas – latgalių tarme) – ne bebaimiai herojai, o laiko ir aplinkybių įkaitai, brendę ir bandę išlikti prieštaravimų ir moralinių iššūkių kupiname besikeičiančių politinių įvykių fone. Rūkų kaimelis, ko gero, tikrai galėjo egzistuoti ir Latvijoje, kaip ir bevardis miestas prie upės – Lietuvoje. Veikiausiai tai liudija istorijos universalumą, apie kurį taip mažai kalbama (ar kaltas tautinis egocentrizmas?): bendrų patirčių, o ir žaizdų, turime daugiau nei galbūt kartais manome.
