Kinas
Kasmet kaip auksinės žuvelės vis iš naujo stebimės ir bandome įsivaizduoti, kokie nariai, atrenkantys galutinius kandidatus, priklauso Europos kino akademijai. Regis, nemaža jų dalis mėgsta jausmingus meilės romanus minkštais viršeliais, panašius filmus, laiko save teisingais humanistais, prijaučia visoms dabartinėms korektiškumo madoms, nors viduje iš esmės nelabai joms ir pritaria. Galbūt dalį jų būtų galima pavadinti ir festivalių turistais, žinančiais, su kuo išgerti kavutės ar kokteiliuką kino industrijos vakarėliuose. O gal galima jau oficialiai teigti, kad dabartiniai kino kūrėjai (ypač debiutantai) nebeturi idėjų, tad belieka perdirbti šimtą kartų girdėtas istorijas. Taigi šįkart apie Europos kino akademijos atrinktus esą geriausius Europos debiutus.
Kas lankėsi „Scanoramoje“, turbūt matė Valdimaro Jóhannssono „Avelę“ („Dýrið“, Islandija, Švedija, Lenkija), mat filmas buvo reklamuojamas visais kanalais, ypač akcentuojamas ir pačių organizatorių, tad nepasižiūrėti jo būtų buvusi kuo didžiausia nuodėmė. Juo labiau kad titruose figūravo tokie vardai kaip Sjónas Sigurdssonas – von Triero „Šokėjos tamsoje“ scenarijaus bendraautoris; Béla Tarras, įrašytas tarp prodiuserių, ir švedų mergina su drakono tatuiruote Noomi Rapace. O kur dar Kanų šakelės logotipas ant plakato...
„Islandija gali geriau“ – tokia pirma mintis kilo žiūrint filmą. Taigi, istorija nukels į Islandijos šiaurę, mūsų kuklia nuomone, gražiausią šalies kraštą. Čia, kaip ir dauguma islandų, toli nuo civilizacijos gyvena Marija ir Ingvaras. Jie ramiai ir susikaupę atlieka kasdienius darbus: šeria gyvulius, aria laukus, gamina maistą. Visą ūkį supa ir tarytum stebi kalnai, kuriuos dažnai gaubia tirštas rūkas. Atrodo, kad taip buvo ir bus per amžius. Deja. Viena poros avių atsiveda neįprastą ėriuką, tad aišku (nors buvo aišku jau nuo pat pradžių), kad Ingvaro ir Marijos gyvenimas pasikeis visiems laikams...
Čia būtų galima ir baigti, bet kritiko darbas sunkus – reikia filmuose ieškoti prasmės, kurios gal ir nelabai yra, kapstyti giliau, nei matome ekrane. Taigi, tik pamačiusios filmo plakatą su pavadinimu, instinktyviai numanėme, kad filme bus apstu biblinių motyvų. Taip ir buvo: pirmoji scena nukelia į Kalėdų išvakares tvarte, per radiją skamba giesmės. Kiek vėliau įvyksta savotiškai islandiškas stebuklas – jau minėta avis atsiveda pusiau žmogų, pusiau avelę, o Ingvarui ir Marijai tai prilygsta kone Jėzaus gimimui. Nors kine ieškantiems logikos gali kilti nemalonių įtarimų, kad kaltas Ingvaras. Na, bet ir biblinė Marija José Saramago romane „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ paties Juozapo buvo įtariama sugulusi su valkata. Kas ten iš tikrųjų žino?..
Galima gražbyliauti, kad avinėlis – tarytum Dievo įsikišimas, poros sielvarto dėl prarasto vaiko išdava, kad tai drama apie bejėgišką, bet kartu desperatišką motinystę, gal net santykius su įvaikintais ar specialiųjų poreikių turinčiais vaikais; kad vaikas nebūtinai turi būti tėvų pratęsimas arba projektas, kad negalima kištis į gamtą. Tai ir filmas apie besąlygišką meilę, o tokios istorijos – visada populiarios ir „itin aktualios“. Bet, atsiprašome, geras filmas neapibrėžiamas vien tik gražiomis idėjomis ir gražiais vaizdais. Mūsų nuomone, paralelės jame per daug tiesmukos, dramaturgines duobes bandoma maskuoti įspūdingais gamtos vaizdais; jei filme veikia ne vien du pagrindiniai veikėjai, bet ir antraplaniai, jų dramaturgija irgi turi būti apgalvota: ar tai būtų žmogus, ar antgamtinė būtybė, ar ta pati gamta. Po filmo labiausiai gailėjome katino: jis turėjo daug potencialo, bet buvo paliktas ant ledo, kaip ir reiklesnis žiūrovas.
Dar vienas nominantas – taip pat „Scanoramoje“ rodytas filmas „Malonumas“ („Pleasure“, rež. Ninja Thyberg, Švedija, Nyderlandai, Prancūzija). Šį pirmą režisierės ilgametražį pavadintume bandymu debiutuoti feminizmo srityje. Ką tai reiškia? Tai, kad apie feminizmą ji yra skaičiusi tik kokioj brošiūroj arba žino tiek, kiek Švedijoje apie jį kalbama vidurinėje mokykloje, nors režisierei jau 37-eri.
Pasakojama apie švedaitę Belą (Sofia Kappel), atvykusią į Los Andželą ir norinčią tapti pornografinių filmų žvaigžde. Tema įdomi, juo labiau kad dabar ypač populiarios studijos apie sekso darbuotojus, manome, parašyta ir ne viena knyga. Bet kad tai virstų stipriu filmu – reikia talentingos (-o) režisierės (-iaus). Thyberg tokia tikrai nėra, tad išėjo gana nuobodus ir lėkštas pasakojimas apie Belos nuotykius Los Andžele. Bela (o gal režisierė) labai mėgsta Kubricko „Lolitos“ akinius, tad dažnai būna su jaiss ir vilki marškinėlius „Girls Run Things“. Aišku, ji ir filmuojasi. Filmuojasi... filmuojasi, kol įvyksta lūžis: kartą ją nusamdo režisierius, per kurio filmavimus ji per daug išniekinama; Belos agentas vyras stoja į išnaudotojų pusę, mat mergina pati nusprendė teikti pirmenybę sadistiškesniems vaidmenims. Bela, aišku, pasiunčia savo agentą velniop, puola skambinti mamai, kurios patarimai skamba maždaug taip: gyvenimas ne visada gražus, bet tu stipri ir susitvarkysi; ne su visais žmonėmis, kuriuos sutinki kelyje, pasiseka; niekada nereikia prarasti vilties, bet reikiasiekti aukščiausio tikslo. Po pokalbio Bela parymo žvelgdama į vandenyną ir grįžta toliau bandyti užkariauti pornoindustrijos. Reikia pripažinti, kad banalus ne tik siužetas, dialogai ar monologai, bet tragiška ir vaidyba, kurią bandoma paslėpti po tona makiažo ir vaipymusi darant selfius. Naiviai vylėmės, kad režisierė kažką išspaus iš pornoindustrijos vulgarumo, tačiau tai tik dar viena vienmatė istorija, o liūdniausia – baisiai neįkvepianti. Jei ir toliau bus kuriami tokie primityvūs filmai apie moterų išnaudojimą, infantiliai formuluojamą jų kerštą arba emancipaciją, dar ilgai iš mūsų žodynų nedings frazė „pati kalta“.
Tikriausiai Dea Kulumbegashvili „Pradžia“ („Dasatskisi“, Gruzija, Prancūzija) – iš tų filmų, kurie žiūrovą pastato į „arba arba“ situaciją. Štai režisierius Luca Guadagnino filmą vadina šedevru, o mums jis pasirodė baisiai susireikšminęs, galėjęs pasibaigti ties aštunta minute. Tokia arthauzinio kino klišių mišrainė, o gal tiesiog madų vaikymasis. Turime omenyje tiek privalomą išprievartavimo sceną, tiek ištęstą filmo ritmą su kankinamai ilgais kadrais, nepaaiškinamus filmo herojės Janos pasivaikščiojimus po mišką ir pogulius po medžiais. „Pradžioje“ sutelpa Michaelis Haneke, Carlosas Reygadasas ir Chantal Akerman, kurios filmą „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ Kulumbegashvili cituoja labai jau atvirai. Nors reikia pripažinti, kad nerimo kupiną atmosferą režisierė kuria talentingai.
Filmo centre – Jana (Ia Sukhitashvili), moteris, gyvenanti visiškai jai priešiškame, itin patriarchaliniame pasaulyje. Dėl santuokos su Jehovos liudytojų vyresniuoju Davidu ji paaukojo aktorės karjerą, tapo religinga ir dabar ruošia bendruomenės vaikus, tarp jų ir savo sūnų, krikštui. Kol Jana išgyvena santuokos ir egzistencinę krizę dėl gaisro (mat filmo pradžioje buvo padegti maldos namai), į jos namus atvyksta policijos pareigūnas. Iš pradžių jis draugiškai paprašo atsiimti pranešimą apie padegimą (mat niekas nemėgsta jehovistų), o vėliau pradeda apklausą, kuri perauga į pažeminimą ir prievartą. Psichologinis siaubas virs fiziniu smurtu, o didėjanti moters paranoja nutrins ribą tarp realybės ir fantazijos.
Pati režisierė sakė, kad ją įkvėpė tikra istorija apie moterį, nužudžiusią savo vaiką. „Ši moteris man buvo siaubingai pažįstama, tarsi iš mano provincijos miestelio, kuriame užaugau. Ji priminė man moteris, kurias motinos ištekino sulaukusias penkiolikos metų, iš kurių buvo atimtos svajonės ir ateitis, atimta teisė rinktis, klysti ir mokytis. Iš šių moterų buvo atimta esminė teisė – tapti laisvomis būtybėmis.“
Emerald Fennell „Perspektyvi mergina“ („Promising Young Woman“, D. Britanija, JAV) – taip pat feministinis filmas. Tik režisierė ne taikosi į autorinio kino kanoną, o kuria žanrinio kino pastišą ir gana sėkmingai žaidžia žiūrovų lūkesčiais. Fennell sąmoningai filmą „įvynioja“ į kičinį rožinės spalvos, Paris Hilton ir Britney Spears muzikos apvalkalą, tačiau „Perspektyvios merginos“ ištarmė gana karinga. Iš pirmo žvilgsnio Fennell filmas pagal jos pačios parašytą scenarijų tęsia trilerių ir siaubo filmų, kuriuose moterys keršija už patirtą prievartą, tradiciją (pavyzdžiui, „Spjaunu ant tavo kapo“, „I Spit on Your Grave“, 1978). Tačiau čia žanro schema apverčiama ir visiškai pašalinamas eksploatacijos komponentas: nebus nuogų kūnų, kraujo srovių (vienoje scenoje jis ironiškai pakeičiamas kečupu) ir detalių smurto scenų. Juk iš pradžių Carey Mulligan vaidinama Kasandra užsiima tik „edukacija“. Galiausiai tai pasiglemžia visą jos gyvenimą. Fennell parodo, kad baisiausia smurto atveju ne fizinis suluošinimas, o asmenybės sunaikinimas.
Mūsų favoritas Filippo Jurjevo „Banginių skerdikas“ („Kitoboy“, Rusija, Lenkija, Belgija), lyginant su minėtais filmais, neturi didelių ambicijų. Tai kukli, Amerikos nepriklausomo kino stilistika papasakota istorija apie paauglį Liošką, gyvenantį Čiukotkoje, prie Beringo sąsiaurio. Lioškos (puikus neprofesionalus aktorius Vladimiras Onichovas) pasaulį aukštyn kojomis apvertė internetas. Kartą draugas parodė monitoriuje nuogas merginas, vieną iš jų Lioška įsimyli, net mokosi anglų galbos, kad galėtų su ja susikalbėti. Galiausiai nusprendžia plaukti pas ją į Detroitą, juk Amerika – ranka pasiekiama. Kelionėje filmo herojus patiria metafizinę mirtį ir prisikėlimą, įsitikina paprasta tiesa, kad gera ten, kur mūsų nėra, tačiau namie geriausia. Juk kartais kažkas turi apie tai priminti... Režisieriui pavyko rasti pusiausvyrą tarp dokumentalumo ir fantasmagorijos. Išties gera kelionės pradžia.
P. S. Neaptarėme Lauros Wandel „Žaidimų aikštelės“ („Un monde“, Belgija). Nuoširdžiai – pavargome eikvoti laiką vidutiniškiems filmams, tačiau jei ši drama bus apdovanota, būsime priverstos ją pasižiūrėti.
Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
