Kinas
„Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ („The French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun“), rež. Wes Anderson
Wesas Andersonas yra vienas tų režisierių, kurių kiekvieno naujo filmo laukia, o paskui juo žavisi, atrodytų, visi. Tiek snobai kritikai, tiek festivaliai (pastarieji patys žinome, dėl kokios priežasties – dėl tunto žvaigždžių ant raudonojo kilimo), tiek hipsteriai kūrybininkai iš reklamos agentūrų, kuriems amerikiečio kinas yra tiesiog neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, ir tai negali nekelti atlaidžios šypsenos, tiek tie, kurie apskritai yra liguistai pamišę dėl estetikos, harmonijos ir proporcijų. Vadinasi, visi, turintys instagramą.
Taigi laukė, o dabar žavisi ir naujuoju kūriniu, kurio pavadinimas – nors sprandą nusisuk. Kaip, beje, ir pats filmas. Grūste prigrūstas daiktų, dekoracijų, situacijų ir garsių aktorių. Jame visko tiek daug, viskas taip greitai keičiasi ir taip dažnai norisi tiesiog paspausti pauzės mygtuką, kad galėtum nors trumpai pasigrožėti (taip, pasigrožėti, nes Andersono kinas – pirmiausia akims) preciziškais tableau vivant, jog po pirmojo pusvalandžio į viską imi žiūrėti atbukusiu žvilgsniu. Atbukusiu dar ir dėl to, kad šio kūrėjo pasaulyje nieko bloga iš esmės negali atsitikti, o jeigu ir atsitinka, tai viskas primena Tomą ir Džerį.
Žinoma, galima kalbėti apie tai, kad naujasis kūrinys yra režisieriaus odė žurnalui „The New Yorker“, žurnalistikai bei, malonu, meno kritikams, kad filmas nuaustas iš kino citatų ar, greičiau, užuominų į prancūzų kiną – nuo poetinio realizmo, Jacques’o Tati juostų iki Naujosios bangos, kad persmelktas tikėjimu kultūra ir todėl aktualus šiais proto tamsos laikais. Bet kodėl vis tiek žiūrėdamas taip nuobodžiavau? Ar tapau abejingas grožiui ir tyram nuoširdumui? Ar šiuolaikinis kinas taip įpratino protą, kad šis tik ir laukia sukrėtimo bei kvietimo susimąstyti, kad nebesugeba patikėti režisieriumi, kuris į tave kreipiasi gėrio pilnomis akimis: tu gal jau atsipalaiduok, kritike, ir pažiūrėk tiesiog pasaką.
„Benedeta“ („Benedetta“), rež. Paul Verhoeven
Iš pradžių Verhoevenas lyg ir polemizuoja su Bažnyčia, imasi kritikuoti jos požiūrį į žmogaus kūną kaip nuodėmės teritoriją, demaskuoja jos veidmainystę ir net, atrodytų, paruošia dirvą rimtesniems apmąstymams apie tikėjimą, tačiau su kiekviena minute istorija apie religines ir erotines vizijas patiriančią vienuolę Benedetą vis labiau praranda aštrią mintį ir atsiduoda reginiui, kuris, reikia pridurti, dar ir neskoningas.
Aš, žinoma, suprantu, kad rodydamas herojės vizijas, kuriose Jėzus iškyla kaip romantiškas jaunikis ant balto žirgo ir kuriose daug egzaltuotos banalybės, režisierius galbūt net nori atskleisti to meto, XVII amžiaus, žmonių mąstymo bei apskritai bibliniais siužetais maitinamos jaunos vaizduotės primityvumą, bet kai viskas, ne tik vizijų dalis, paskęsta butaforijoje, imi galvoti, kad šįkart Verhoeveną tiesiog aplankė režisūrinė nesėkmė.
O faktą, jog pasaulyje yra šalis, kuri šį filmą uždraudė, ir ta šalis – Rusija, apskritai galima vertinti tik kaip gryną įrodymą, kad ko jau ko, bet skandalingumo ir provokacijos čia yra tiek, kiek ir filme „Netikra vienuolė“ (1992) su Whoopi Goldberg. Lygiai nulis.
„Vaiduoklių medžiotojai: iš anapus“ („Ghostbusters: Afterlife“), rež. Jason Reitman
Gražus pats faktas: filmą sukūrė originaliųjų „Vaiduoklių medžiotojų“ („Ghostbusters“, 1984) režisieriaus Ivano Reitmano sūnus. Kitaip tariant, nusekė tėvo pėdomis ir, kaip dažniausiai nutinka daugelyje tęsinių, įklimpo į nostalgiją.
Viskas čia alsuoja meile ir susižavėjimu pirmtaku: nuo gausybės vintažinių daiktų iki situacijų ir estetikos dalyje scenų. Todėl, gerai pagalvojus, keista, kodėl režisierius apskritai norėjo pratęsti šią franšizę, jei, kyla toks jausmas, neturėjo ambicijų pridėti ką nors nuo savęs. Juolab kad ir finale visą dėmesį prikausto ar, kaip amerikiečiai pasakytų, pavagia šou, ne jaunieji aktoriai, vaidinantys vieno iš vaiduoklių medžiotojo Egono Spenglerio anūkus bei jų draugus, bet būtent „senoji gvardija“ – Billas Murray’us, Ray’us Stantzas ir Ernie Hudsonas. Juk pasakyti tėčiui, kad tau patinka jo filmai, galima ir kitais būdais, pavyzdžiui, kartu žvejojant ar kertant Padėkos dienos vakarienę.
Tačiau nėra ko stebėtis: filmas tik dar kartą patvirtina, kad Holivudas yra nuolat save reprodukuojanti, kopijuojanti ir per tai papildomus milijonus besikraunanti (po šio filmo jaunieji žiūrovai tikrai įsijungs ir pirmąsias franšizės dalis, vadinasi, gerokai papildys studijos biudžetą) mašina, kuri šiandien gali iš anapus prikelti net mirusiuosius. Nesvarbu, ar tai būtų princesę Lėją suvaidinusi Carrie Fisher, ar, šiuo atveju, Egoną Spenglerį įkūnijęs Haroldas Ramisas, kuriam, beje, filmas ir dedikuotas.
