Regėjau smurtą, supratau neapykantos prigimtį

„Išmokau jodinėti žirgu, švilpti pro dantis, kumščiuotis, kaustyti arklį ir kalti jam pasagas, ruošiausi bulių kastravimo ir gyvulių odos dyrimo scenoms. Tačiau sunkiausia buvo viena ranka susisukti cigaretę“, – pasakoja Benedictas Cumberbatchas apie savo vaidmenį naujausiame Jane Campion filme „Šuns galia“.

Režisierė Campion garsėja daugiasluoksniais moterų portretais kine. Ada (Holly Hunter) filme „Fortepijonas“ („The Piano“, 1993), Izabelė Arčer (Nicole Kidman) filme „Damos portretas“ („The Portrait of a Lady“, 1996), Rut (Kate Winslet) filme „Šventasis dūmas“ („Holy Smoke“, 1999) arba Robin Grifin (Elisabeth Moss) seriale „Ežero pakrantės“ („Top of the Lake“, 2013–2017) – visos šio herojės išvengė stereotipizavimo, nustebino ir peržengė nusistovėjusias moterų vaizdavimo ribas.

Tačiau naujausio Campion filmo „Šuns galia“ („The Power of the Dog“, 2021) centre – vyras. „Tikrai neskirstau personažų pagal lytį“, – Venecijos kino festivalyje, kur įvyko filmo premjera, sakė režisierė. Ten Campion buvo apdovanota už režisūrą. Tai dar viena ekranizacija ir apie ją kūrėja atsiliepia taip: „Retai kada baigiu pradėtas skaityti knygas, tačiau Thomo Savage’o romaną tiesiog prarijau. Visiškai patikėjau jo sukurtu pasauliu.“

Istorijos centre – du broliai: neišsilavinęs, bet geraširdis Džordžas (Jesse Plemons) ir makiaveliškas homofobas Filas (Benedict Cumberbatch). Veiksmo laikas – 1925-ieji, tačiau Montanoje, kur jie valdo didžiulę rančą, laikas, regis, sustojo prieš kelis dešimtmečius. Čia vyriškumo idealas – vis dar archetipinis kaubojus: stiprus, žiaurus. Kai vyrų gyvenime atsiranda našlė Rouz (Kirsten Dunst), daugelį metų gyvavusios šeimos tradicijos ima byrėti. Brolio dėmesio stoka, Rouz švelnumas, paslaptys siutina Filą. Tačiau labiausiai jį stebina našlės paauglys sūnus Piteris (Kodi Smit-McPhee) – jautrus intelektualas, svajojantis būti gydytoju ir besidomintis mada, o tokius tabaką kramtantys Filo draugai paniekinamai vadina „pedikais“.

Filmas nuo gruodžio 1 d. pradedamas rodyti „Netflix“ platformoje.

Filmo veiksmas vyksta 1925-aisiais, tačiau atrodo skausmingai aktualus. Ar nemanote, kad Jane Campion sukūrė istorinį filmą apie dabartį?

Bendrų temų paieškos neišvengiamos, ir manau, kad tai tik patvirtina filmo sėkmę. Jane Campion sukūrė itin tikslią vyrų toksiškumo arba toksiško vyriškumo studiją. Tai izoliacija nuo aplinkos ir besikeičiančių laikų. Iš to kylanti baimė. Gynybinė pozicija, galiausiai perauganti į agresiją.

Šios mintys apibūdina visą jūsų herojaus kelionę. Filas – nelaimingas, bet sunku jam simpatizuoti, nes jis ir žiaurus. Kaip jums pavyko įsijausti į tokį atstumiantį personažą?

Filas toks dėl supančios aplinkos, kurioje augo ir kuri jį suformavo. Nors ir nepritariu tokiam elgesiui, bet suprantu jo kilmę. Filas yra atsiskyrėlis – galbūt savo noru, nes tikriausiai mano, kad jo situacijos niekas nesupras. Jis stumia savo emocijas šalin, visiškai nežino, kaip su jomis dorotis. Filas mano, kad apsišarvavimas, fiziškai pasireiškiantis vyriškumas bus jo ginklas, stiprybė. Galiausiai tai tampa didelės asmeninės tragedijos dalimi. Nesugebėjimas dalytis emocijomis su kitu žmogumi sukelia nusivylimą. Pamatęs, kad brolis su kuo nors susipažįsta ar suartėja, Filas pratrūksta. Juk įsivaizduoja, kad yra vienas ir niekas jam nepadės.

Filas visą gyvenimą praleido su broliu, viskuo dalijosi, tad sužadėtinės atėjimas į jo gyvenimą sukelia tikrą perversmą. O galbūt dar didesnė revoliucija yra jų gyvenime atsiradęs Rouz sūnus Piteris?

Piteriui irgi tenka spręsti vidines dilemas, tačiau jis jas sprendžia visiškai kitaip. Filas dėl to ir niršta: mato, kad Piteris nieko nesigėdija ir neslepia. Vaikino pusėn skriejantys keiksmažodžiai „pederastas“, „gaidys“, „kvailys“ jo nepasiekia. Tarsi jokie pikti šnabždesiai ar badymas pirštais jo negalėtų paliesti. Piteris visiškai nesigėdija to, koks yra, tad visi užgauliojimai jam – kaip vanduo nuo žąsies.

Užtat mano herojui žemė slysta iš po kojų. Šis bejėgiškumas skatina gynybinę reakciją – agresiją. Filui dar sunkiau dėl to, kad savo gyvenime jis neturi nieko, ką būtų galima įvardyti kaip tikra.

Filas slopina ne tik savo emocijas, bet ir intelektą. Jis elgiasi kaip tipiškas kaimietis, nors toks nėra. Ar aktoriui sunku kurti tokį personažą?

Buvo labai sudėtinga vaidinti tokį tobulą Filo susiliejimą su aplinka. Thomas Savage’as savo knygoje jį apibūdino kaip nepaprastai apsiskaičiusį žmogų, mokantį ne tik anglų, bet ir lotynų kalbą. Jis visa tai savyje turi, visą laiką tai galima jausti kažkur po oda, bet niekada to sąmoningai neparodo. Turėjau sugalvoti būdą, kaip su juo elgtis, tiesiog retkarčiais ką nors pasiūlyti. Turiu prisipažinti, man nepaprastai patiko šios situacijos perversiškumas: kad žinau ir vaidinu kažką, kas nebus iki galo matoma.

Ar rėmėtės savo patirtimi? Žinau, kad pats matėte, kaip smarkiai žmogus gali nukentėti dėl savo kitoniškumo.

Kai buvau 17–18 metų, mačiau nuolatinį smurtą prieš savo homoseksualų bičiulį. Tai barbariškas elgesys. Prisimenu, kad jaučiau didžiulę neteisybę. Buvau įsiutęs dėl nekalto vaikinuko medžioklės. Negalėjau suprasti, kodėl aplinkiniai neduoda jam ramybės, neleidžia būti tuo, kuo jis norėjo būti. Nė akimirkos neabejojau, kad toks elgesys smerktinas.

Neapykantos prigimtis – gentinė, tai reiškinys, besimaitinantis genties instinktu. Kas dabar žino, koks buvo asmeninis tų berniukų, persekiojusių mano draugą, gyvenimas? Galbūt jie skriaudė kitus, nes buvo skriaudžiami patys? Tačiau kai jie tampa banda – visa tai nebesvarbu. Baisi situacija, kad ir kaip pažiūrėsi.

Tam tikra prasme „Šuns galios“ leitmotyvas yra tas, kad atskirtį ir neapykantą galima įveikti, jei esi atviras pokalbiui.

Manau, kad filmas apie tai, kaip kantrybė ir supratingumas gali nugalėti. Toks požiūris – daug geresnė alternatyva nei Filo: užsičiaupti, užsirakinti ir išmesti raktą.

Mane sužavėjo ir Campion žvilgsnis į keturis pagrindinius veikėjus. Filme tiek daug įdomių konfigūracijų ir temų: motinos ir sūnaus santykiai, brolių santykiai, priespauda, pyktis, baimė, skirtumų priėmimas ir, neišduodant detalių, triumfas...

Pandemija dar labiau apsunkino visų gyvenimą – turėjote nutraukti filmavimus.

Grįžti į Naująją Zelandiją, kur prieš tai filmavausi „Žiedų valdove“, buvo tiesiog nuostabu. Kai baigėme filmuoti didžiausioje Naujosios Zelandijos saloje, kuri „suvaidino“ Montaną, persikėlėme į studiją, tačiau pavyko padirbėti tik vieną dieną. Tada įvyko kūrybinės grupės susitikimas. Šalis dar nebuvo uždaryta, bet jau buvo aišku, kad bus blogai, tik niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip blogai. Buvo užduotas klausimas, ar jausimės patogiai dirbdami toliau, o atsakymas, aišku, buvo „ne“. Kilo grėsmė, kad užsidarius valstybei žmonės negalės grįžti namo, į užsienį. Taigi filmavimai buvo sustabdyti ir prasidėjo trijų mėnesių įšalas...

Renkatės metodo vaidybą, vadinasi, visą filmavimo laiką esate „personažas“. Koks jausmas buvo vaidinti su pertraukomis?

Jane Campion kūrybinei grupei mane pristatė jau kaip Filą. „Benedictą pažinsite iš nuotraukų“, – pajuokavo ji, nors iš tikrųjų tai nebuvo pokštas, nes vaidindamas niekad „neišeinu“ iš personažo. Kai prasidėjo karantinas, save įtikinėjau, kad ši pertrauka buvo iš viršaus numatytas repeticijų laikas. Aišku, buvo dar sunkiau, mat Naujosios Zelandijos sala, kurioje filmavome, – dar vienas filmo veikėjas. Aktorius nuolat semiasi iš išorės, įkrauna save šiluma, šalčiu, vėju. Tampa jį supančios gamtos dalimi. Todėl filmavimas studijoje mane gąsdino.

Gerai prisimenu, kad po pertraukos grįžęs į filmavimo aikštelę per raciją išgirdau: „Sala yra filmavimo aikštelėje“, tai yra buvo sukurta nepaprasta atmosfera, klimatas, atvykęs kartu su manimi. Purvas, dulkės filmavimo aikštelėje suteikė man jausmą, kad grįžtu į save, kad vėl galiu visiškai atsiduoti vaidmeniui.

Man tai buvo labai svarbu, nes kaip ir dauguma aktorių per pandemiją jaučiausi sutrikęs. Grįžimas į filmavimo aikštelę buvo valandų valandas trunkantis pokalbis, varginantys bandymai įsitvirtinti iš naujo. Tačiau man atrodo, kad ši neplanuota pertrauka kažkokiu keistu būdu sustiprino ir įprasmino visą dalyvavimo filme patirtį.

Kodėl?

Nes viskas atrodė taip netikėta, kaip kokia didžiulė nesėkmė, tad kai pagaliau grįžome, jautėmės labai alkani ir visiškai susikaupę. Mums pasisekė, kad galėjome tęsti darbą. Viskas staiga pasirodė brangu ir svarbu, jautėmės tarsi privilegijuoti. Manau, kad filmui, nors ir keista, tai labai išėjo į naudą.

Ar tai padėjo ir jums?

Visą filmavimo laiką vyko dinamiški pokyčiai. Iš pradžių buvo labai aiškus ir tikslus planas, viskuo pasirūpinta. Vėliau prasidėjo pandemijos baimė ir nežinomybė. Galiausiai – griežtas pasaulinis karantinas. Mano nuostabai, šis krizės laikotarpis tapo artumo, paguodos ir rūpinimosi vieni kitais laiku. Naujojoje Zelandijoje buvau su visa šeima – žmona, sūnumis ir aštuoniasdešimtmečiais tėvais. Po pirminio šoko karantinas ir izoliacija virto praturtinančia patirtimi. Galiausiai atėjo laikas grįžti prie darbo, žinoma, laikantis visų saugos priemonių. Kartu tai tapo grįžimu į visuomenę ir tai buvo vienintelis kartas, kai dirbdamas su grupe žmonių nebijojau užsikrėsti. Juk Naujoji Zelandija buvo visiškai atskirta nuo pasaulio. Turbūt saugiausia vieta.

Kaip tokiu metu jums pavyko nepalūžti psichologiškai?

Tai buvo nepaprasta kelionė – nuo pat pirmos akimirkos, kai man pasiūlyta galimybė apskritai vaidinti Jane Campion filme. Juk žinojau, ką iki to ji buvo nuveikusi ir kokius nuostabius vaidmenis aktoriai sukūrė pagal jos viziją. Mane neįtikėtinai suintrigavo Filas – nepaprastai tragiškas, bet ne vienaplanis personažas. Jaučiau, kad turiu galimybę jį įkūnyti tiksliai. Prisipažinsiu, daug galvojau, ar patirtis filmavimo aikštelėje pateisins mano lūkesčius ir vaizduotę.

Taip, kartais streso lygis gali perpildyti taurę, tad būdavo, kad palikęs filmavimo aikštelę automobilyje labai garsiai pasileisdavau muziką arba norėdamas atsipalaiduoti išgerdavau alkoholio. Kaip ir visi kiti. Aišku, tai labiau lėmė išoriniai veiksniai, tačiau pats darbas, kasdienis aktoriaus gyvenimas suteikė jėgų ir pasitenkinimo. Žinoma, kartais nebuvau visiškai tikras, ką Filas galvoja. Bet tai tik akimirkos, kurių aktorius nebijo, veikiau apie jas svajoja.

Kalbėti apie fizinį pasirengimą nepadoru, bet norisi paklausti apie ruošimąsi vaidmeniui, nes ekrane matyti įspūdinga fizinė jūsų transformacija. Jūsų personažas neįtikėtinai plonas, bet raumeningas, pasitempęs. Toks kūnas puikiai tinka šiam konkrečiam filmui.

Be jokios gėdos prisipažinsiu, kad tai įvyko šiek tiek atsitiktinai. Filmuodamasis pas Campion intensyviai treniravausi, nes pagal grafiką iškart po paskutinių filmavimų turėjau keliauti į naujojo filmo „Daktaras Streindžas“ („Doctor Strange in the Multiverse of Madness“, 2022) filmavimo aikštelę. Svarmenų kilnojimas ir plaukimas buvo mano antroji pamaina, o kadangi grafikas labai sudėtingas, treniruotis turėjau labai daug. Žinoma, „Daktaro Streindžo“ filmavimai buvo atidėti, tačiau treniruotės pasiteisino, nes tuo prakaitu ir išpuoselėtu kūnu buvau artimesnis Savage’o aprašytam Filui. Pasirodė, kad fiziniai duomenys labai svarbūs pasakojant apie tai, koks yra mano herojus, kaip sunkiai jis dirba, koks yra ryžtingas, stiprus, bet stokojantis švelnumo ir subtilumo. Tvirtame kūne jis tarytum norėjo paslėpti visą savo nesaugumą ir abejones.

Šiam vaidmeniui reikėjo išlavinti daug įgūdžių, kurie šiandien laikomi gana neįprastais.

Mano įgūdžiams groti bandža neabejotinai padėjo trys mėnesiai pertraukos tarp filmavimų. Be to, išmokau jodinėti žirgu ir švilpti pro dantis. Turėjau išmokti ir drožinėti medį. Pačiam dar nepavyko pagaminti stalo, tačiau pagaminau kėdžių komplektą, vieną iš jų net galite pamatyti filme. Kalvystė taip pat buvo įtraukta į sąrašą. Nukaliau arkliui pasagą, kurią atidaviau Campion.

Filme taip pat yra scenų, kuriose kastruojami buliai ir diriama gyvūnų oda, – tam ruošiausi ir lankiausi pas taksidermininką. Tačiau sunkiausia buvo išmokti viena ranka susisukti cigaretę. Šiam įgūdžiui reikėjo daug praktikos. Bet kokiu atveju dėl sumanaus montažo viskas atrodo daug geriau.

Arkliai, peiliai, gyvūnų oda – pagal Filą, tai labai vyriška veikla. Ar jūs taip pat apibrėžiate vyriškumą tokiomis sąvokomis?

Ne, man vyriškumas reiškia būti nuoširdžiam su pačiu savimi. Manau, Filas dramatiškas dėl to, kad jam trūksta nuoširdumo ir tikrumo. Jis visur veikia tinkamai, visiškai pasineria į darbą rančoje, vadovauja darbuotojams, puikiai valdo verslą, tačiau slepia kažką, ko negali išreikšti, nenori pripažinti.

Mano nuomone, vyriškumas – visų šių elementų darna. Laimė, šiandien gyvename daug tolerantiškesniais laikais, kai, nors kartais vis dar sunku, galite būti tuo, kuo norite. Ir būti priimti.

Pagal užsienio spaudą parengė S. L.