Kinas
Lietuvių žiniasklaida mėgsta istorijas apie lietuviškas pelenes, užkariavusias užsienio milijonierių širdis. Tačiau, būkime atviri, tai nykios istorijos, apvalytos nuo nešvarių peleniškų paslapčių, dvelkiančios perdėta pagarba dideliems pinigams, kurie Lietuvoje jau tapo priklausymo elitui sąlyga. Toks požiūris būdingesnis amerikiečiams, bet Ridley Scotto filmas „Gucci mados namai“ („House of Gucci“, JAV, Kanada, 2011) siūlo jo atsisakyti ir patyrinėti panašių šeimų anatomiją. Filmas sukurtas pagal 2001-aisiais pasirodžiusią Saros Gay Forden knygą, o Scottas joje aprašyta istorija susidomėjo dar 2006 metais. Tada jis planavo pagrindiniams vaidmenims kviesti Angeliną Jolie ir Leonardo DiCaprio. Filmo apie Gucci šeimą idėja tada žlugo, bet nemirė, keitėsi terminai, režisieriai (buvo minimas net Wong Kar-wai). Galiausiai sumanymą per pandemiją įgyvendino pats Scottas. Ekranuose pasirodęs filmas ilgas, trunka beveik tris valandas, nors režisierius planuoja siūlyti namų ekranams dar ilgesnę savo režisūrinę jo versiją.
Dramatiška ir iš dalies kriminalinė Maurizio Gucci ir Patrizios Reggiani santykių istorija filme virto pasakojimu apie turtų trokštančią moterį, kuri sugriauna legendomis apipintus mados namus, tiksliau, jie atsiduria svetimose rankose. Lady Gagos suvaidinta Patricija, vakarėlyje netikėtai sutikusi Mauricijų, iškart supranta, kad tokio grobio paleisti negalima, antraip teks ir toliau svajoti, žiūrint į švytinčias Gucci mados namų vitrinas. Ji apsukriai suvilioja teisės mokslus studijuojantį paveldėtoją, nors Mauricijaus tėvas Rodolfas mato ją tik kaip turtų medžiotoją. Bet vestuvės neišvengiamos, kaip neišvengiamas ir susitaikymas, kurio Patricija sieks užmegzdama santykius su Mauricijaus dėde Aldo. Nors mados namai priklauso Rodolfui ir Aldui, būtent pastarasis yra vizionierius. Kol Rodolfas savo prabangiuose namuose prisimena praeitį ir nenori nieko keisti, Aldas siekia plėsti verslą, steigti parduotuves Japonijoje, ieškoti naujų kelių. Tuo pasinaudos ir Patricija: ji įtikins Aldą, kad Mauricijus gali būti puikus padėjėjas. Mauricijaus verslas nedomina, bet Patricija jį įtikina tuo užsiimti. Po Rodolfo mirties 1983-iaisiais prasideda kova dėl valdžios ir kartu kelias į mados namų žlugimą. Viena svarbiausių šios kovos veikėjų ir tapo Patricija.
Scottas stengiasi šeimos konfliktą apvalyti nuo išorinių veiksnių ir kuo daugiau vietos ekrane palikti Patricijai. Ji intriguoja, supriešina Aldą ir jo nevykėlį sūnų Paolą, verčia Mauricijų priimti sprendimus, kurių priimti jis paprasčiausiai nemoka. Pamažu ji vis labiau griauna šeimą. Tikslas – ne tik pinigai, nors Scottas ir rodo prabangius poros namus Niujorke, bet už kadro liko daugybė Gucci dvarų įvairiose pasaulio vietose, prabangios jachtos ir kitokie turtuolių fanaberijos pasireiškimai. Scottas jų nerodo neatsitiktinai: jam svarbu pabrėžti neįtikėtinas Patricijos ambicijas, kurios, deja, neturi pagrindo – išsilavinimo, skonio, patirties. Tai režisierius paverčia ir poros išsiskyrimo motyvu. Ilga scena, kai Alpių kurorte Patricija pasakoja Mauricijaus draugams apie Paryžių, nesuprasdama, kad demonstruoja savo prasčiokiškumą, tampa lūžio tašku. Mauricijus nusprendžia, kad jam reikia kitos moters. Vis dėlto toks paaiškinimas neatrodo įtikinamas, nors Adamas Driveris subtiliai perteikia savo personažo dvejones ir sugeba jo prabangos troškimą ar nemokėjimą būti tikru verslo rykliu paversti savaip net simpatišku bruožu.
Kad ir kaip atrodytų keista, „Gucci mados namai“ – kamerinis filmas. Lady Gaga kadre yra beveik visą laiką: Patriciją matome triumfuojančią, nuoširdžiai mylinčią, valdingą, vilkinčią kičinius prabangius drabužius, lyg tai būtų antroji oda, nesugebančią susitaikyti su tuo, kas jai atrodo pralaimėjimas, manančią, kad pergudravo visus, pasitikinčią būrėja, kuri galiausiai ir paskatins nužudyti neištikimąjį Mauricijų. Lady Gaga vaidina pagal visas Holivudo taisykles: persikūnija, vaidina kūnu ir visą filmą kalba angliškai neva su itališku akcentu, kuris man labiau primena rusišką, įterpdama itališkus žodelius, kai kiti personažai italai kalba „amerikietiškai“ be jokio akcento. Iš pradžių tai trikdo, filmui įpusėjus pradedi tai priimti kaip Lady Gagai būdingą, sakyčiau, pernelyg amerikietišką manierą pareikšti apie savo išskirtinumą. Bet ekrane jos akivaizdžiai per daug. Nesu įvairialypių Lady Gagos talentų gerbėja, bet neabejoju, kad vaidmuo sulauks „Oskaro“ nominacijos. Scottas, regis, ir nesistengia suvienodinti aktorių ansamblio. Čia solistas yra kiekvienas: ir Aldą tradiciškai suvaidinęs Alas Pacino, ir Rodolfo aristokratizmą pabrėžiantis Jeremy Ironsas, ir ekscentriškumu garsėjantis Jaredas Leto – žiūrėdamas į Paolą, retas jį iškart atpažins. Nustebino nebent Salma Hayek – jos būrėja atrodo bene mįslingiausias personažas, gal todėl, kad aktorė nepašykštėjo ironijos.
Pamačiusi reklaminius „Gucci namų“ klipus pamaniau, kad Scottas užsimojo sukurti kažką panašaus į holivudinę sagą, bet filmui labiau tinka viename epizode, kai rodomas Armani madų demonstravimas, nuskambanti jauno vokiečių dizainerio frazė, esą Gucci – tai pigi operetė. Regis, tai ir raktas į filmo stilių. Scottas nuolat supriešina vaizdą ir garsą, rimtas ar net dramatiškas scenas palydėdamas ironiškai skambančiais populiarių dainų ar net operų motyvais. Ironiškų užuominų filme daug – užtenka prisiminti Mauricijų Alpių vilos scenoje, kai jis mąsliai žiūri į savo vestuvių fotografiją, ar sergantį išbadėjusį šunį, besisukiojantį po prabangią puotą šeimos dvare Toskanoje. Scottas, regis, ironizuoja ir dėl neregėtais tempais išpopuliarėjusių filmų pagal „tikras istorijas“, kuriuose vis dažniau pradeda vyrauti muilo operos taisyklės. Gal todėl žiūrėti „Gucci mados namus“ nenusibosta, net ir žinant, kuo baigsis ši plėšrios Pelenės istorija.
