7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Savanorės

Nauji filmai – „Švelnūs kariai“

Živilė Pipinytė
Nr. 38 (1403), 2021-11-26
Kinas
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

Romantikai ne kartą apdainavo karžyges moteris. Adomo Mickevičiaus poemų „Gražina“ ir „Živilė“ personažės įkvėpė ne vieną, tačiau vis dar patriarchalinei Lietuvai tokių herojų vargu ar reikia, ir „karys“ lieka tik vyriškos giminės. „Karė“, žinoma, egzistuoja, bet dar skamba nenatūraliai. Tai patvirtina ir Marijos Stonytės filmo pavadinimas – „Švelnūs kariai“ (Lietuva, Estija, 2020). Jis tiksliai perteikia visuomenėje gajų požiūrį, esą karinė tarnyba ir moteriškumas – nelabai suderinami dalykai, nors realybė jau seniai kitokia. Stonytės filmas – būtent apie tai. Apie argumentus už ir prieš. Apie dvejones, kurios kils ne vienam žiūrinčiam filmą. Apie politikų ir patriotizmą šlovinančių ideologų atsakomybę.

Režisierė rodo tris merginas – Agnę, Kariną ir Gintarę, tris savanores, pasirinkusias devynis mėnesius trunkančią tarnybą kariuomenėje. Leidžiama įsižiūrėti į merginas, jų motyvus, planus, iliuzijas ir rodoma, kaip tie devyni mėnesiai keičia požiūrį ir į save, ir į savo pasirinkimą. Švelnioji Agnė – tikra idealistė. Stonytė filmuoja Agnę tą rytą, kai ši išvyksta į kareivines. Mergina pusryčiauja su tėvais ir negali nuslėpti euforijos, nes tai, ko ilgai ir kantriai laukė, pagaliau išsipildys. Agnė vertina tarnybą kaip patriotinę pareigą ir nuoširdžiai tiki, kad prireikus ginti tėvynę atliks savo pareigą. Karinai tarnyba – išsigelbėjimas nuo gyvenimo monotonijos, jai reikia kuo daugiau išbandymų ir adrenalino. Karina nesistengia atrodyti geresnė nei yra, prisipažįsta, kad mokykloje buvo tinginė, bet ir pati save paneigia: esą tos, kurios mokėsi gerai, dabar dirba „Maximos“ kasose. Gintarę sutinkame pas būrėją, kuri jai pasako, kad bus labai sunku. Bet Gintarė ne iš bailiųjų, ji nesuabejos net bendrabučio kambario draugės paklausta, ar nebijo tapti kaip vyras.

Stonytė iškart pabrėžia, kokios skirtingos yra filmo herojės, jų patirtis ir jų motyvai. Režisierei įdomu, ar jas pakeis karinis muštras, gyvenimas kareivinėse, didžiulis fizinis krūvis per pratybas. Kartu su operatoriumi Vytautu Pluku ji įdėmiai stebi staiga pasikeitusią buitį, fiksuoja pratybas, kai tiesiogine to žodžio prasme maudomasi purve, kai nugarą slegia sunki kuprinė ir jau tuoj apleis paskutinės jėgos.

„Švelnūs kariai“ pateikia daug subtilių detalių ir pastebėjimų: merginų automatais juda boružės, kareivinių tualete blaškosi kregždutė, paukščiai tupia ant nykių kareiviškų lovų. Tokios lyriškos detalės gali pasirodyti pernelyg iliustratyvios, bet kartu jos ir informatyvios – kaip kitaip parodyti, kad, nepaisant tikrų išbandymų, Agnė ir toliau lieka, kaip anksčiau sakydavo, „naminis vaikas“. Yra ir komiškų intarpų, kurie taip pat be žodžių rodo, kad merginoms kariuomenė – nelabai natūrali aplinka. Jos ironizuoja, kai vaikinus reikia pamokyti, kaip grimuoti veidus ar pinti kasas. Tačiau akivaizdu, kad kariuomenėje joms labiau nei vyrams stinga paprasto bendravimo, juk tuščias daugiaaukštis kareivinių miegamasis – tai ir didžiulė tuštuma, kurią pajus ne vienas, atsidūręs visiškai svetimoje aplinkoje.

„Globalių“ klausimų savo herojėms Stonytė neužduoda, tik kartą žiūrėdami televizorių jaunieji kariai susimąstys, ar galėtų nužudyti žmogų. Atsakymo, kaip supratau, nėra. Režisierė nuo pirmų kadrų kuria tam tikrą distanciją su savo personažais: ji nenori priartėti tiek, kad filmas taptų dar viena vulgaria kino „išpažintimi“. Stonytė stebi savo herojų veidus, kūno kalbą, fiksuoja jų žvilgsnius, reakcijas, netyčia išsprūdusius žodelius. Toji distancija, noras, kad ne viskas būtų pasakyta žodžiais, rodo, kad Stonytė pasitiki žiūrovų gebėjimu savarankiškai suvokti filmo ištarmę. Dabar tai jau retenybė, juk net dokumentinių filmų kūrėjai stengiasi fiksuoti iš veikėjų lūpų pasipilančias holivudiškas „žinutes“.

Laikas bėga, merginos, regis, jau visai apsipranta kariuomenėje, bet įdomiausia stebėti, kad žmogaus esmė nesikeičia, gal tik pamažu grynėja ir verčia filmo herojes apsispręsti, kas joms iš tikrųjų svarbu. Stonytė neskubėdama rodo kiekvienos savo herojės dramą, bet man „Švelnūs kariai“ tik dar kartą patvirtino, kad ypač sovietų pamėgti posakiai apie kariuomenę kaip gyvenimo mokyklą yra tik skambūs žodžiai. Tik propaganda. Nors trims filmo herojėms teks patirti daug sunkių išbandymų, regis, vienintelė Gintarė pagaliau supras, ko nori iš tikrųjų. Tiksliau, pasirinks tai, kas žada užtikrintą ateitį.

„Švelnūs kariai“ – pilnametražis Stonytės debiutas. Filmo kūrimas truko ilgai, jis išaugo iš kursinio studentiško darbo. Premjerą dar atidėjo pandemija, bet pagaliau filmas pasirodo ekranuose ir akivaizdu, kad į lietuvių kiną atėjo jauna režisierė, žinanti, ką nori pasakyti, ir mokanti tai parodyti vaizdais.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“