Praėjusią savaitę pristatyta 76-ojo Kanų kino festivalio programa, kurioje – nauji tokių režisierių kaip Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Catherine Breillat, Wimas Wendersas, Hirokazu Kore-eda ir Toddas Haynesas darbai. Šių kūrėjų filmų premjeros vyks tiek konkursinėje, tiek nekonkursinėje programoje, o tai reiškia, kad tik keli išrinktieji turės galimybę laimėti aukščiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“. Visų režisierių filmai anksčiau rodyti festivalyje.
Nauji filmai – „Sugrįžimas į Seulą“
Dvidešimt penkerių Frederika, arba tiesiog Fredi (Ji-Min Park), gimė Pietų Korėjoje. Dar kūdikystėje ji buvo įsivaikinta prancūzų poros ir užaugo Europoje. Nemokėdama nė žodžio korėjietiškai, laikydama save prancūze, vieną dieną ji netikėtai dviem savaitėms sugrįžta į Seulą. Nors iš Kambodžos kilusio, Prancūzijoje augusio režisieriaus Davy Chou filmas paliečia istorijos nutylėtą temą (bent Vakaruose apie ją mažai žinoma) – po Antrojo pasaulinio karo įsivaikinimui į Vakarus buvo atiduota beveik du šimtai tūkstančių vaikų iš Pietų Korėjos, – „Sugrįžimą į Seulą“ („Retour à Séoul“, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Pietų Korėja, Rumunija, Kambodža, Kataras, 2022) galima matyti kaip dramą apie visiems universalų norą rasti savo vietą gyvenime.
Nauji filmai – „Air“
Kas nemėgsta sėkmės istorijų? Yra kažkas malonaus kine žiūrėti, kaip veikėjai įveikia visus sunkumus, pasiekia savo tikslus, ir dar viskas gražiai nufilmuota. Tokius jausmus man sukėlė Beno Afflecko sporto „dramedija“„Air“ (JAV, 2023) – ir visai nereikia, kad būčiau NBA istorijos gerbėja. Viena vertus, tai filmas apie gyvenimiškai paprastą objektą – sportbačius. Kita vertus, tai istorija apie užsispyrimą, „amerikietišką svajonę“ ir korporacinio verslo taisyklių laužymą. Visos šios temos labai sklandžiai susisieja į akiai ir ausiai malonią visumą, kuri nebūtinai bus prisimenama „kaip genialiausias metų filmas“, bet kas gi sako, kad paprasti filmai negali pavergti kino kritikų širdžių.
Krėsle prie televizoriaus
Komentare apie filmą „Moteris yra moteris“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as rašė: „Kada prasideda kinas? Be abejo, kaip ir kiti menai, kai formos tampa stiliumi. Bet mums reikėtų susitarti, kas yra stilius, juk stilius – tai moralės klausimas. Tai... beje, nežinau. Pavyzdžiui, distancija, kurią išsaugo Mizoguchi, ar priartėjimas, kurį įgyvendina Orsonas Wellesas... Stilius... kaip čia pasakius? Tai ta realybė, kurią susikuria sąmonė. Man regis, taip Hegelis apibūdino laisvę. Kartą, gindamas Chaplino „Karalių Niujorke“, Rosselini pasakė: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Iš esmės apie tai ir kalba. Kad kurtum kiną, užtenka filmuoti laisvus žmones.“
Jesse’as Armstrongas ir Brianas Coxas apie „Palikimą“
Vienas labiausiai pastarųjų metų liaupsinamų serialų – Jesse’o Armstrongo „Palikimas“ („Succession“, 2018–2023, JAV, HBO) – priartėjo prie pabaigos. Kovą pasirodė pirmieji ketvirto ir paskutinio sezono epizodai. Serialo kūrėjas ir scenaristas Armstrongas ne kartą sakė, kad „Palikimo“ formulė – tai „Dalaso“ ir Thomo Vinterbergo „Šventės“ hibridas. Iš amerikietiškų muilo operų perimama šeimos kova dėl valdžios, turtų ir įtakos, emocijos ir solidi dozė šiam žanrui būdingos hiperbolizacijos. Iš Vinterbergo – juodosios komedijos tonas ir psichologizmas.
Apie Manto Kvedaravičiaus „Mariupolį 2“
Bet tyliai kaupiasi karklyne
Raudonas debesis, kur rūstaujantis Dievas tvylo,
Pralietas kraujas, mėnesienos vėsa;
Visos gatvės subėga į juodą dūlėsį.
Georg Trakl, „Grodekas“
Krėsle prie televizoriaus
Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (TV1, 15 d. 22.55) rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet dabar, matyt, beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jis gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę. Mat medijų bendruomenei kiekvienas kritikas įtartinas, nes yra linkęs savo nuomonę nedemokratiškai primesti kitiems. „Dvilypių gyvenimų“ personažai FB tikrove nepasitiki. Šie keturiasdešimtmečiai vis dar bando vartoti sąvokas ir žodžius, buvusius įprastus prieš įsigalint medijų „demokratijai“. Jie nesupranta, kad šie žodžiai ir sąvokos jau seniai tapo dvilypiai. Assayasas gana prikišamai baksnoja pirštu, bet jam skauda.
Nauji serialai – „Fleišmanui nesiseka“
Kodėl mums neužtenka paprasto gyvenimo? Nuolat siekiame turėti ir uždirbti daugiau, nepaisant kainos, kurią tenka sumokėti už tokį socialinį ir ekonominį pranašumą. Ir čia kalbu ne tik apie kainą finansine prasme, bet ir psichologinę naštą, kurią nemažai žmonių noriai prisiima, siekdami priklausyti aukštesnei ekonominei klasei. „Fleišmanui nesiseka“ („Fleishman Is in Trouble“, „Disney+“, JAV, 2022) – serialas apie privilegijuotų ir turtingų žmonių nerimą, arba „pirmojo pasaulio problemas“. Pati tematika kiek nuvalkiota, bet atrodo, kad žiūrovams vis dar įdomu stebėti itin turtingų veikėjų gyvenimo dramas ir intrigas.
„Kino pavasario“ konkursinė programa
Šiais metais „Europos debiutų“ konkursinė programa pakeitė pavadinimą – liko tiesiog konkursu. Tačiau tai nieko nekeičia – visi filmai debiutiniai arba antrieji režisierių filmografijoje ir sukurti europiečių. Konkursinės programos sudarytojus derėtų pagirti už plačią žanrų amplitudę (tarp vaidybinių filmų pateko po vieną animacinį ir dokumentinį), tačiau išskirtinių filmų vos keletas – kiti nepasiekė originalumo kartelės. Autentikos dėlei grįžtama prie neprofesionalių aktorių, daug dėmesio skiriama formai ir nepabūgstama eksperimentų. Smagu matyti, kad iš visų „Kino pavasaryje“ pasirodžiusių lietuviškų premjerų būtent „Per arti“, filmas, nustebinęs režisūriniu potencialu ir nuodugnia, įvairiapuse temos analize, pateko į konkursą.
Mintys apie „Viskas iškart ir visur“
Praūžė 95-ieji Amerikos kino akademijos apdovanojimai, „Oskarų“ statulėlės, kurių tikslas kaip ir kasmet – parodyti, ką kino industrija šiuo metu vertina, bei tuo pačiu metu įsteigti performatyvų vertės kriterijų (statulėlių skaičius = filmo kokybė), išdalintos. Šį kartą kultūrinėje padangėje įsiviešpatavo filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert, 2022), laimėjęs netgi septyniose kategorijose, tarp jų ir geriausio metų filmo. Tai absurdo tragikomedija apie visų įmanomų pasaulių (pirmiausia filosofo G.W. Leibnizo idėja, kuri šiuo metu popkultūroje cirkuliuoja komiksų išpopuliarinto multivisatos termino pavidalu) hipotezės nihilistines prielaidas – pasaulių begalybė lemia prasmės reliatyvizmą.