Mirtis, tapusi kasdienybe

Bet tyliai kaupiasi karklyne

Raudonas debesis, kur rūstaujantis Dievas tvylo,

Pralietas kraujas, mėnesienos vėsa;

Visos gatvės subėga į juodą dūlėsį.

Georg Trakl, „Grodekas“ 

Georgas Traklis šį eilėraštį parašė Grodeko miesto ligoninėje, kur dirbdamas karo gydytoju slaugė devyniasdešimt sužeistų Austrijos-Vengrijos karių. Tose vietose 1914 m. vyko įnirtingas imperijos ir Rusijos kariuomenių mūšis. Pirmojo pasaulinio karo metais Grodekas priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, dabar tai Ukrainos Lvivo srities miestas Horodokas. Traklis poetine kalba dokumentavo ano meto įvykius. Netrukus nusižudė – „Grodekas“ yra vienas paskutinių jo eilėraščių.

Sužinojusi apie Mariupolio dramos teatro bombardavimą, iškart parašiau žinutę savo draugei (dabar jau buvusiai) peterburgietei aktorei. Klausiau, ar ji žino, kas nutiko. Taip, atsakė. Ir po kelių sakinių atsiuntė man fotografijų iš repeticijų salės – jie stato naują spektaklį. Ką, klausiu, to, ką daro tavo šalis, akivaizdoje tu lyg niekur nieko repetuoji spektaklį? Ir tada prasidėjo... „O kokią tu turi teisę man tai sakyti, ar pati esi fronte? Ar kovoji apkasuose už Ukrainą? Jūs ten visi fašistai, nusiteikę prieš mus! Aš bombų nemėtau!“ Nemėtai, tik nekreipi dėmesio į tuos, kurie mėto. Supratau, jei aš, lietuvė, dviejų vaikų mama, nuvykčiau į Mariupolį ir būčiau sužeista – tuomet turėčiau teisę kai kurių didžiųjų Rusijos menininkų paklausti: kodėl jūs elgiatės lyg niekur nieko? Ir pageidautina, kad šie žodžiai būtų paskutiniai. Edmundas Burke’as primena: „Kad įsiviešpatautų blogis, užtenka to, kad geri žmonės nieko nedarytų.“

Tą dieną mūsų draugystė baigėsi.

„Iš Mariupolio išvykome vasario 24-ą, nes mano šeima būtų buvusi pirmoji, kam jie būtų atėję nukirsti galvų. Mes nepatyrėme to košmaro, kurį išgyveno mieste likusieji. Ir antrus metus man neleidžia nurimti mintis: kaip teko išgyventi slapstantis tuose pačiuose rūsiuose kartu su tais, kurie viso šito laukė?“ – svarsto Manto filmų prodiuserė Irina Prudkova.

Nuo pat pirmųjų „Mariupolis 2“ (Lietuva, Prancūzija, Vokietija, 2022) kadrų rankose laikoma „gyva“ kamera kalba vien apie tai, kas vėliau Mantui nutiko. Pirmą kartą mačiau ir jaučiau filmuojančio žmogaus gyvybę už kadro. Tuomet vyko, dabar vyksta apokalipsė, ir griausmas, girdimas nuo pirmųjų kadrų, – ne mus per Velykas taip nudžiuginęs griaustinis. Praūžia kažkas baisaus, telieka susigūžti ir slėptis, nes pasikartos bet kurią akimirką.

Kadre – didelis šuo, kurį paleido nuo grandinės, galbūt kas nors jį pašers. Šuo nukniaukė sviesto gabalą, ir jį nepiktai pavaro šalin. Šiukšlės, šukės ir griuvėsiai, maldos namuose glaudžiasi žmonės. Ir katinas, kurį mažas berniukas iš visų jėgų glaudžia prie savęs.

Ilgi kadrai, kuriuose kartais beveik nieko nevyksta, tik švelni pavasario saulė nušviečia miestą. Saulės spinduliai skverbiasi net į gilų rūsį. Kartais operatorius koreguoja šviesotamsą. Ir vėl prisimenu – tai filmuoja Mantas, kurio nebėra.

Vis pasirodo porelė balandžių – baltas ir juodas. Kaip Pablo Picasso nupieštas „taikos simbolis“ – baltas balandis su mirtos šakele, matydavome jį feisbuko profilio nuotraukose po vasario 24-osios. Bet balandį nupiešė komunistuojantis dailininkas Pasauliniam taikos kongresui Stalino užsakymu. Ukrainos vėliavos tų nuotraukų kampučiuose šaliai palaikyti tiko labiau... Balandžių šeimininkas rodo savo namo griuvėsius, griuvėsius, esančius aplink, ir aviacinės bombos išmuštą duobę. „Visą gyvenimą dirbau, ir štai kas liko“, – sako vyras. Iš jo augintų trijų šimtų balandžių gyvi dvidešimt. Pakelia dvi negyvas papūgėles, geltoną ir žalią, meta jas šalin pridurdamas: „Ir papūgėles auginau.“

Kasdien matome vaizdus iš karo niokojamos šalies, o „Mariupolis 2“ siekia, kad prisijaukintume naują pasaulio tikrovę, iš lėto, labai lėtai natūralioje laiko tėkmėje. Jis galėtų tęstis be galo.

Malda rūsyje, padėka Dievui už apsaugą. Paskui vienas Bažnyčios tarnas paskelbia, kad visi turės palikti šias patalpas, nes buvo priimti tik trumpam. Tegul keliauja pas savo giminaičius ar ieškosi tuščių namų... „Bet kur aš eisiu ligotas ir su vaiku?“ – klausia nevilties kupinas balsas už kadro. Ilgas vakarėjančio dangaus miesto kadras, tik toliau matyti ugnys, kylantys dūmai lyg atgijusi Hieronimo Boscho triptiko detalė – degantys namai pragare.

Stiklo šukių ir nuolaužų šlavimas aplink bažnyčią karo siaubo akivaizdoje – kaip vilties krislelis.

Marija Kutniakova, nuo gimimo trisdešimt metų gyvenusi Mariupolyje ir išvykusi iš jo po Dramos teatro bombardavimo (šiame teatre slėpėsi jos šeima), pasakojo, kad po premjeros Operos ir baleto teatre žiūrovai jai skundėsi: koks nuobodus filmas, per ilgi kadrai, nerodo verkiančių žmonių, nėra veiksmo užuomazgos ir atomazgos... Vien kalbos, kadre nieko nevyksta, nėra muzikos – tik šūviai ir sprogimai... „O aš, pati, – sako Marija, patyrusi Mariupolio tragediją, – žiūrėjau filmą ir po dviejų valandų, kai jis baigėsi, nustebau – negi jau viskas? Žmonių požiūris į karą romantizuotas. Įsivaizduok, sėdi namie, o aplink krinta bombos. Niekur neišeini. Šviesos nėra, internetas neveikia. Stumi laiką. Pavalgai. Lauki. Meldiesi. Dainuoji. Keiki Putiną. Nuobodu. Mes sėdėjome koridoriuje ir guodėmės – kaip pavargome. Skrenda vienas lėktuvas, kitas, sprogsta ir sprogsta, ir kaskart išgirdusi tą garsą supranti, kad ten, netoliese, žuvo žmonės, nes į jų namus pataikė bombos. Jau taip atsibodo tie lėktuvai, nes norisi valgyti, miego, pailsėti, sušilti... Tai nėra tokia realybė, kokią rodo vaidybiniuose filmuose apie karą. Realybė yra tokia kaip Manto filme. Kas rytą Mantas nufilmuodavo saulėtekį, miesto panoramą, „Azovstalį“ tolumoje, o vakare saulėlydį. Matome, kas pasikeitė: vis daugiau dangun kylančių dūmų. Vis daugiau subombarduotų namų.“ 

Epizodas, kai žmonės randa elektros generatorių, šalia guli du nužudyti vyrai. Atrodo, viskas taip kasdieniška, lavonai apeinami, nes generatorių pasiimti svarbu. Ilga kelionė jį velkant atgal į maldos namus. Mirtis tapusi kasdienybe. Lavonai guli gatvėse, kiemuose. Neliko nė vieno kiemo, kurio nebūtų paženklinusi mirtis. Kiekvienas mariupolietis gali ilgai vardinti nužudytus savo šeimos narius, giminaičius, kaimynus, pažįstamus. „Nėra mirties nepaliestų“, – sako Marija.

Žemę galima sunaikinti šimtą penkiasdešimt kartų, bet užtenka ir vieno.

Negaliu analizuoti Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ dramaturgijos, trukmės ar pasikartojimų. Šis filmas – ne tik karo siaubo ir jo absurdo liudijimas, ne tik kadaise gražaus, puošnaus miesto istorijos etapo pabaiga, bet ir pats stipriausias meilės liudijimas. Meilės, dėl kurios Kvedaravičiaus – antropologo, archeologo – gyvybę nutraukė priešų kulkos. Slėpdamasis Novosiolovkos maldos namuose režisierius su mylimąja, filmo bendraautore Hanna Bilobrova darė tai, ką fotografas Cvi Kadušinas Kauno gete vokiečių okupacijos metais, kai fotografavo nacių vykdomus nusikaltimus pro palto sagų kilpeles, kad nepastebėtų vokiečiai. Kad pasaulis sužinotų – motyvas dokumentuoti kraupią realybę rizikuojant gyvybe. Kad niekada nepasikartotų – sakome mes vėl, žiūrėdami į besikartojančius vaizdus. Šis filmas – apie tai, kas būtų, jei užpultų mus.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje vykusiame renginyje, skirtame Lietuvos žydų gelbėtojams pagerbti, pediatro Petro Baublio sūnus Alis ištarė: „Kodėl tėtis, rizikuodamas savo gyvybe (o kartu ir ką tik gimusio sūnaus Alio gyvybe – A. A.) Kauno kūdikių namuose „Lopšelis“ slėpė iš geto slapta išneštus vaikus? Nes jis buvo teisuolis. Ne veltui šiems žmonėms skiriamas apdovanojimas vadinasi Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimu. Jie negalėjo užsimerkti ir ignoruoti. Tiesiog negalėjo pasielgti kitaip.“

Mantas buvo teisuolis. Jis negalėjo ramiai kurti, kai jo mylimas miestas niokojamas. Žiūrėdama filmą vis prisimindavau Manto akis – koks džiugus ir šelmiškas buvo jo žvilgsnis studijuojant Vilniaus universitete ir koks jis pasikeitęs po pirmojo „Mariupolio“ filmavimo.

Man „Mariupolis 2“ – aukščiausios dokumentinės meistrystės filmas. Mantas antropologo žvilgsniu fiksavo karo slinktį, neduodamas jokių atsakymų: aš filmuoju, o jūs darykite išvadas. Jis neperša savo naratyvo – naratyvas yra tėkmėje. Dabar filmuojami atkuriamosios dokumentikos filmai apie karą Ukrainoje, didžiųjų televizijos kanalų užsakymu rodomi pokalbiai su liudininkais. O Mantas pasakoja SAVO istoriją. Istoriją jauno vyro Manto, likusio Mariupolyje visiems laikams. Užkadrinė režisieriaus mirtis šį filmą iškelia virš visų dokumentinių juostų. Filmo pabaigos saulėtekis galbūt buvo paskutinis, kurį savo akimis ir pro kameros objektyvą pamatė Mantas.