Kinas
Kas nemėgsta sėkmės istorijų? Yra kažkas malonaus kine žiūrėti, kaip veikėjai įveikia visus sunkumus, pasiekia savo tikslus, ir dar viskas gražiai nufilmuota. Tokius jausmus man sukėlė Beno Afflecko sporto „dramedija“„Air“ (JAV, 2023) – ir visai nereikia, kad būčiau NBA istorijos gerbėja. Viena vertus, tai filmas apie gyvenimiškai paprastą objektą – sportbačius. Kita vertus, tai istorija apie užsispyrimą, „amerikietišką svajonę“ ir korporacinio verslo taisyklių laužymą. Visos šios temos labai sklandžiai susisieja į akiai ir ausiai malonią visumą, kuri nebūtinai bus prisimenama „kaip genialiausias metų filmas“, bet kas gi sako, kad paprasti filmai negali pavergti kino kritikų širdžių.
Kodėl sakau, kad istorija paprasta? Vienas pagrindinių filmo veikėjų Sonis Vakaro (Matt Damon) sugalvoja beprotišką idėją ir, nepaisydamas kolegų skepticizmo, siekia ir pasiekia savo tikslą. Daugiau kaip ir nieko nevyksta, nėra jokių siužeto vingių, herojaus moralinių dilemų, už širdies griebiančių momentų, netikėtų istorijos posūkių, netgi blogiukų nėra. Tačiau „Air“ išsiskiria sunkiai apibūdinamu genialiu paprastumu, kuris įtraukia ir suteikia vilties.
Sonis dirba „Nike“ kompanijoje tuo metu, kai jų sportiniai batai nėra itin mėgstami krepšinio žaidėjų, o pati NBA nėra tokia populiari kaip šiandien. Sonio užduotis – pritraukti perspektyvių krepšinio žaidėjų, kurie bus pakviesti į NBA, ir įkalbinti juos dėvėti bei reklamuoti „Nike“ sportinius batus. Užduotis sunkesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sportinių batų rinkoje lyderiauja „Adidas“ ir „Converse“, o „Nike“ batus žmonės renkasi viskam, tik ne krepšiniui žaisti. Veiksmas vyksta 1984-aisiais, kada trečiu numeriu į NBA bus pašauktas Michaelas Jordanas (Damian Delano Young). Jau tuomet jam buvo žadama puiki krepšininko karjera, tad tiek „Adidas“, tiek „Converse“ siekė Jordaną patraukti savo pusėn. Apie „Nike“ sportinius batus jis atsisako net pagalvoti. Ir štai Sonis sumąsto, kad nepaisant visų kliūčių, tokių kaip finansai ir paties Jordano atsisakymas dirbti su „Nike“, vis tiek verta bandyti pakeisti jo nuomonę. Šis planas nesužavėjo Sonio vadovo ir „Nike“ įkūrėjo bei generalinio direktoriaus Filo Naito (Ben Affleck), kiti kolegos tik pasukiojo pirštą prie smilkinio ir pasiūlė Soniui susiprotėti: „Mums neįmanoma gauti Michaelo Jordano.“ Gal čia nebus labai didelis siužeto atskleidimas, bet „Nike“ Jordaną „gavo“ ir taip buvo sukurti legendiniai „Air Jordan“ sportiniai batai, kurie (linksmas faktas) sportininkui ir dabar užtikrina kasmetines 400 mln. dolerių pajamas.
Sonis filme yra personifikuota „amerikietiška svajonė“. Šiaip pagrindinis veikėjas iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo daugumos vidutinio amžiaus vyrų, kurie domisi krepšiniu. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pamažu filme atskleidžiamas nestandartinis Sonio mąstymas, kuris galiausiai garantuoja „Nike“ komercinę sėkmę ir (iš dalies) išlikimą dažnai žiauriame kapitalistiniame pasaulyje. Galima teigti, kad filmas propaguoja taisykles laužantį elgesį ir tarsi teigia, jog tai bene vienintelis būdas užsitikrinti sėkmę. Nereikia būti genijumi, reikia tik protingai pasverti riziką, tuomet bandyti ir tikėtis, kad pasiseks. Sonis filme ne kartą mini lažybas ir teigia, kad „jei nelaimėjau, nereiškia, kad statymas nebuvo geras“. Toks požiūris atspindi kapitalistinėje sistemoje paplitusią nuomonę, kad išlieka tik geriausi. Tačiau Sonis nėra arogantiškas ar neatsargus, jis tiesiog labai tiki savo idėja, taip laimėdamas žiūrovų simpatijas. Matto Damono vaidyba irgi verta pagyrimo. Nors galima manyti, kad Damonas – siauro diapazono aktorius, šiuo vaidmeniu jam pavyko atskleisti sudėtingas žmogiškas emocijas ir aklą užsispyrimą.
Apskritai filmas sukurtas kokybiškai, pasitelkiant įvairias to laikmečio detales, madą, muziką. Be abejo, intriguoja ir žmogus mitas, geriausias pasaulio krepšininkas Michaelas Jordanas, tačiau, nenorint nukreipti dėmesio nuo pagrindinių veikėjų, aktoriaus, atliekančio Jordano vaidmenį, veidas taip ir neparodomas. Operatoriaus darbo (Robert Richardson) nepavadinsi įspūdingu, bet jis tarnauja pasakojimo naudai. Mizanscenos nuspėjamos, tačiau suteikiančios jaukumo ir familiarumo jausmą, kaip ir garso takelis, apeliuojantis į 9-ojo dešimtmečio nostalgiją.
Atskirai norėtųsi paminėti puikiąją Violą Davis, vaidinančią Jordano motiną. Ši aktorė filme pasirodo stipriausiai, ir manęs tai nė kiek nestebina, mat Jordanas asmeniškai paprašė Afflecko labiau išplėtoti jos vaidmenį.
„Air“ – tai streso nekeliantis, (ne)paprastas filmas, puikiai tinkantis pakartotinei peržiūrai, kai norisi nekomplikuotų istorijų su laiminga pabaiga. Tačiau turiu įspėti, kad po filmo užplūsiantis geras jausmas gali baigtis „Nike“ sportbačių įsigijimu.
