Net ir serialai turi pabaigą

Vienas labiausiai pastarųjų metų liaupsinamų serialų – Jesse’o Armstrongo „Palikimas“ („Succession“, 2018–2023, JAV, HBO) – priartėjo prie pabaigos. Kovą pasirodė pirmieji ketvirto ir paskutinio sezono epizodai. Serialo kūrėjas ir scenaristas Armstrongas ne kartą sakė, kad „Palikimo“ formulė – tai „Dalaso“ ir Thomo Vinterbergo „Šventės“ hibridas. Iš amerikietiškų muilo operų perimama šeimos kova dėl valdžios, turtų ir įtakos, emocijos ir solidi dozė šiam žanrui būdingos hiperbolizacijos. Iš Vinterbergo – juodosios komedijos tonas ir psichologizmas. Nuo savęs Armstrongas prideda britiško sarkazmo ir kalbinių žaidimų. Visa tai kartu sukuria satyrą apie liūdnai pagarsėjusį vieną procentą, dramą apie kompleksus ir nuoskaudas, istoriją apie destruktyvią priklausomybę sukeliančią valdžios ir privilegijų galią bei žiniasklaidos nuosmukį. Galiausiai tai šiuolaikinio pasaulio, kurį valdo tokie kaip Loganas Rojus (à la Rupertas Murdochas), portretas.

Pateikiame Jesse’o Armstrongo ir Briano Cox’o interviu, publikuotų „The New Yorker“, „The New York Times“ ir „Collider“, fragmentus.

 

***

 

Jesse’ai, kaip nusprendėte, kad atėjo laikas baigti „Palikimą“?

Niekada nemaniau, kad serialas gali tęstis amžinai. Nuo antrojo sezono svarsčiau: ar bus kitas? Prieš pradėdamas rašyti ketvirtąjį sezoną, 2021 m. lapkritį, gruodį, susitikau su keliais kolegomis scenaristais ir pasakiau: „Klausykit, manau, kad tai turėtų būti pabaiga. Bet ką manote jūs?“ Ir mes svarstėme įvairias galimybes: galėtume sukurti kelis trumpesnius sezonus arba dar du sezonus. Arba galėtume tęsti amžinai ir paversti serialą kažkuo visai kitu – labiau banguojančiu, laisvu serialu, kuriame būtų gerų ir blogų savaičių. Arba galėtume padaryti ką nors labiau užbaigta. Ir tai neabejotinai visada buvo mano vizija.

 

Trečiojo sezono pabaigoje Rojų vaikai pagaliau susivienija, tačiau vienintelis būdas jiems tai padaryti – susivienyti prieš tėvą. Rojų šeimos tragedija ta, kad neįmanoma pasiekti tam tikros pusiausvyros, kai kiekvienas gautų tai, ko nori. Ar tai tiesa?

Man nepatinka, kai reikia žmonėms sakyti, ką jie turi galvoti apie serialą arba kad egzistuoja tam tikros nepažeidžiamos taisyklės. Tačiau manau, kad jūsų pastaba apie šeimos dinamiką, ypač kai kalbama apie galingą šeimą, teisinga. Bet šie dalykai nėra dėsniai. Kiti žmonės gali susitarti ir rasti būdų dirbti kartu.

 

Brianas Coxas viename interviu sakė, kad Loganas beviltiškai myli savo vaikus ir tai yra jo silpnybė.

Manau, tai tiesa. Patenkame į princo Čarlzo teritoriją: ką reiškia meilė, kai niekada jos neišreiškiate ir jūsų elgesys prieštarauja tam, ką dauguma žmonių laikytų meile? Manau, Loganas atmestų bet kokią užuominą, kad jis nemyli savo vaikų. Ir manau, kad Brianui, vaidinančiam Loganą, taip pat svarbu pajusti šį momentą. Viena šio personažo versijų – tai karikatūra, tiesiog blogiausias žmogus pasaulyje, ir tikiuosi, kad mums pavyko jį parodyti kitokį.

 

Trečiojo sezono pabaigoje Loganas sako: „Aš, po velnių, laimiu“, bet tai daroma trijų vaikų, kurie yra visomis prasmėmis suluošinti, sąskaita.

Bet kaip mes visi, tam tikru asmeniniu ir kartų lygmeniu, jaučiamės, kai mus pakeičia kiti žmonės? Tai lydi tam tikras pasididžiavimas ir džiaugsmas. Bet ir pyktis dėl to, kad praėjo tavo geriausias laikas ir galiausiai tavo gyvenimas. Loganas nuolat išreiškia  monarchinės įpėdinystės troškimą. Ir kartu kaip žmogus jis desperatiškai nori laimėti. Tai apima ir pergalę prieš vaikus, kuriems nori suteikti galią ir įtaką.

 

Trečiasis sezonas baigėsi stambiu Šiv veido planu, kai ją išdavė motina, tėvas ir galiausiai vyras. Išnyksta kompetencijos kaukė ir išryškėja pažeidžiamumas bei skausmas. Kiekvieną sezoną vis gilinote Rojų skausmą, nors iš pažiūros serialas yra komedija.

Su scenaristų komanda kartojome tokią frazę: „Koks juokingiausias ir kartu skaudžiausias dalykas gali nutikti?“ Man jokiu būdu neatrodo juokinga, kai sezono pabaigoje matome Šiv, tačiau šie dalykai kažkaip keistai tarpusavyje susiję. Vis dėlto jei bandai išgauti tokį emocijų intensyvumą, galiausiai jį išeikvosi. Ne dėl to, kad žmonės negyvena skausmo, kančios ir komplikacijų kupino gyvenimo, bet dramaturginiu požiūriu tas sluoksnis tampa išsemtas.

 

Ir dar yra Kendalas, kuris trečiojo sezono pabaigoje visiškai palūžta. Ir vis dėlto ketvirtajame sezone turi grįžti į gyvenimą.

Kažkas siaubingo ir nuostabaus, kad gyvenimas turi tęstis, nors žmogus išgyvena krizę, kuri, atrodo, visiškai jį pakeis arba atims iš jo visas jėgas. Tačiau žmogus vis tiek turi atsikelti ir gyventi toliau. Kendalas tam tikrais atžvilgiais yra gana atsparus ir galbūt tai net psichikos defektas. Gal tai būdinga mums visiems – gebėjimas būti ištvermingiems susidūrus su tikrai sunkiais dalykais.

 

Į kokius scenaristų bruožus kreipiate dėmesį, kai formuojate komandą?

Svarbiausias dalykas – domėjimasis žmonėmis ir jų elgesiu, net jei veiksmai yra iškrypėliški ar ketinimai atrodo akivaizdūs. Tada jau gali susijungti daugybė skirtingų stiprybių. Vieni komandos nariai neįtikėtinai gerai moka kurti šmaikščias vieno sakinio replikas, kitiems geriau sekasi kurti atmosferą. O kiti įtraukia puikias siužetines linijas apie dabartinį politinį ir medijų kontekstą.

 

Kokios realaus pasaulio siužetinės linijos turėjo įtakos šiam sezonui? Ar daug dėmesio skyrėte Elonui Muskui?

Pastarieji metai paskatino scenaristus per daug nesijaudinti dėl to, kad jie peržengia priimtino politinio ar korporatyvinio elgesio ribas. Jei skaitytumėte „Financial Times“ ir „Wall Street Journal“, žinotumėte, kur link pasuks serialas, nes jis bando atspindėti šį pasaulį.

 

Prisimenu, kartą paklausiau, ar sekate, kas vyksta su Didžiosios Britanijos karališkąja šeima. Jūs pažvelgėte į mane taip, kad supratau, jog tikrai ne.

Tai nėra serialui svetima dinamika, nes kiekviena korporacija ar monarchija patiria krizių, susijusių su įpėdinyste. Bet mane domina, kaip paveldėjimas susikerta su valdžia. Ir būtent todėl britų monarchija man atrodo komiška. Ne todėl, kad ji neturi didelės kultūrinės galios ir nėra didžiulė nacionalinio mentaliteto dalis, bet todėl, kad jeigu ji kada nors išsitrauktų kardą iš makšties, šis tikriausiai būtų padarytas iš vanilinio biskvito.

 

Taigi, Jesse’ai, kaip jaučiatės atsisveikindamas su serialu?

Tai sunkus sprendimas, nes dirbti su aktoriais, su kolegomis scenaristais, su Nicholasu Britellu, Marku Mylodu ir kitais režisieriais buvo labai gera. Ir manau, kad dirbdamas su jais atlikau geriausią darbą, kokį tik galėjau. Todėl jausmai prieštaringi: man ir liūdna, ir patiriu cirko išvykimo iš miesto jausmą, kuris pažįstamas visiems dirbantiems su gerais kūriniais. Įsivaizduoju, kad būsiu truputį vienišas, vaikščiosiu Londono gatvėmis ir galvosiu: ką, po velnių, padariau? Tikriausiai po kokių šešių mėnesių paskambinsiu jums ir paklausiu, ar žmonės pasiruošę naujam startui.

 

***

 

Brianai, trečiojo sezono finalas – įspūdingas. Koks jausmas buvo gauti scenarijų, nufilmuoti tą epizodą, bet paskui laukti, kas bus toliau, ketvirtajame sezone?

Jei laukiate scenarijaus, jis niekada nepasirodys. Geriausia leisti, kad viskas vyktų savaime. Aš nieko nelaukiu. Tai žmogiškųjų išteklių švaistymas. Kai scenarijus pasirodo, tiesiog sakau: o, štai ką aš darysiu? Gerai. Pradėkime.

 

Koks buvo įspūdis, kai gavote pirmąjį ketvirtojo sezono scenarijų? Ar turėjote kokių nors minčių apie tai, kur link viskas gali pakrypti?

Turėjau gerą įtarimą. Prieš pradėdami filmavimus mes su Jesse’u pasikalbėjome. Jis žinojo, kad tai galbūt paskutinis sezonas, bet tada dar nebuvo priėmęs sprendimo. Suvokiau, kad jam tai sunkus sprendimas, bet taip pat žinojau – jis neleis serialui „nusidėvėti“. Jam tai labai svarbu. Ateina momentas, kai reikia viską užbaigti. Manau, jis tai padarė laiku ir meistriškai. Visada palikite vakarėlį, kai jis dar pačiame įkarštyje.

 

Sakėte, kad Loganas nuoširdžiai nori įpėdinio. Ar jis galėtų pasirinkti ką nors ne iš savo vaikų?

Loganas įsikibęs į savo vaikų idėją, nes tiki, kad tai dinastijos dalis, ir dėl to nusivilia. Švedas Metsonas (Alexander Skarsgård) jam kur kas artimesnis. Loganas supranta, kad jo vaikai niekada netaps „rimtais žmonėmis“ (jis turi puikią repliką: „Aš jus myliu, bet jūs nesate rimti žmonės“). Ir, manau, tai labai svarbu. Kalbame apie privilegijas ir tai, kad Loganas viską pasiekė savo darbu. O Rojai elgiasi kaip pasipūtę, išlepinti mažvaikiai. Įdomu tai, kad žmonės palaiko šiuos baisius žmones, ir tai parodo, kokios stadijos yra mūsų žmogiškasis eksperimentas. Jis gana niūrus.

 

Žinau, jog nesate metodo vaidybos atstovas, tačiau kai kalbėjausi su metodo aktoriais, vaidinančiais atgrasius personažus, jie sakė, kad norėdami tapti tokiais personažais turi atrasti jų žmogiškumą. Neatrodo, kad ir jūs teistumėte Loganą.

Tam tikra prasme aš jo nesmerkiu. Bet kitais atžvilgiais – teisiu. Manau, jis labai kvailas. Tačiau mano tikslas – laikyti veidrodį prieš gamtą. Mano darbas nėra pateikti savo nuomonę, tačiau parodyti: štai žmogus. Nesvarbu, ar jums patinka ar ne, jis yra toks. Ir aš jam įpučiu visą įmanomą kompleksiškumą, būdingą žmonėms.

 

Metodo problema yra ta, kad... Manau, kad vaidyba yra lengvesnis dalykas. Reikia būti nuovokiam – vis tiek turi būti įsitraukęs, vis tiek atsidavęs, bet turi gebėti sugrįžti. Priešingu atveju tai tampa tarsi nuolatiniu vidurių užkietėjimu.

 

Ar manote, kad Loganas turi gėrio?

O, taip. Manau, kad jis turi daug gerumo. Kad jis labai nesuprastas. Kad viskas paprasčiausiai nutiko siaubingai blogai. Turime tokių mažų akimirkų (joms neskiriama daug dėmesio): randai ant nugaros, motinos ir sesers istorija, santykiai su broliu. Būtent čia jis tampa žmogumi, nes yra kupinas silpnybių ir visų problemų, su kuriomis visi kasdien susiduriame, ir visų siaubingų sprendimų, kuriuos priimame arba nepriimame.

 

Būtent tai yra profesinė meistrystė – mes atspindime, o ne esame. Ir manau, kad daugelis aktorių to nesupranta. Jie nesupranta šios pozicijos atsakomybės. Jie mano, kad vaidyba – tai „o, aš tiesiog pasineriu į personažą ir gyvenu juo 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę“. Tikroji Amerikos problema – manau, apie tai kalbama ir „Palikime“ – yra ta, kad Ameriką domina tik individualizmo siekis bendruomenės sąskaita. Kai pažvelgiate į Europos teatrą, ten viskas susiję su bendruomene ir trupėmis, kurios susitelkia ir dirba metai po metų. Būtent ansamblis, bendruomenė yra svarbu bet kokiame projekte, prie kurio dirbate kaip aktoriai. Turite sukurti bendruomenę.

 

Ar toks vaidmuo – dovana? O gal atrodo, kad jis jus įkalina?

Jau 60 metų esu aktorius. Esu atlikęs daug puikių vaidmenų. „Palikimas“ yra ypatingas darbas ir jis man davė daug. Už tai esu be galo dėkingas. Bet tai tik stotelė kelyje. Mano supratimu, tai nėra tikslas. Tai gali mane apibrėžti. Bet aš tiesiog eisiu toliau, to nepaisydamas.

 

Parengė I. V.