Komentare apie filmą „Moteris yra moteris“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as rašė: „Kada prasideda kinas? Be abejo, kaip ir kiti menai, kai formos tampa stiliumi. Bet mums reikėtų susitarti, kas yra stilius, juk stilius – tai moralės klausimas. Tai... beje, nežinau. Pavyzdžiui, distancija, kurią išsaugo Mizoguchi, ar priartėjimas, kurį įgyvendina Orsonas Wellesas... Stilius... kaip čia pasakius? Tai ta realybė, kurią susikuria sąmonė. Man regis, taip Hegelis apibūdino laisvę. Kartą, gindamas Chaplino „Karalių Niujorke“, Rosselini pasakė: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Iš esmės apie tai ir kalba. Kad kurtum kiną, užtenka filmuoti laisvus žmones.“
„Moteris yra moteris“ – trečiasis ilgametražis Godard’o filmas. Tai miuziklas, kurio autorius, sakyčiau, prievartauja žanro pagrindą: miuziklo tradicija yra pasakiška, dirbtinė, pagražinta tikrovė. Filmo veiksmas vyksta Paryžiaus gatvėse ir nepatraukliuose interjeruose. Nors ir atkurti paviljone, jie yra tikslios konkrečių butų ir klubų kopijos. Atkurtos net sienos ir lubos, Raouliui Coutard’ui apsunkinusios filmavimą. Filmo herojė yra Angela (Anna Karina), šokanti striptizą varganoje kavinėje, į kurią ateina pagyvenę vyrai. Angela atrodo patenkinta gyvenimu, ji svajoja pastoti, pagimdyti kūdikį, bet tam priešinasi jos vyras. Tačiau juk visada galima rasti laimingą išeitį.
Izraeliečiui Joavui Paryžius yra naujų namų ir naujo gyvenimo viltis. Per vieną žiemos dieną Nadavo Lapido filmo „Sinonimai“ (LRT, 22 d. 00.10, LRT Plius, 23 d. 00.40) herojus sugebės apsigyventi paliktame bute, netekti visų daiktų, kol prausis, visiškai nuogas belstis į svetimas duris, susirasti naujų draugų. Bohemiški gelbėtojai dovanoja jam eurų, telefoną ir gražų garstyčių spalvos „Kenzo“ paltą. Taip prasideda filmas, prieš kelerius metus apdovanotas Berlinalės „Auksiniu lokiu“ ir supriešinęs ne tik festivalio žiūrovus.
Joavas (Tom Mercier) pabėgo iš Izraelio į Paryžių ir principingai kalba tik prancūziškai, nors jo kalba pernelyg literatūriška. Jis nori atsikratyti praeities, prisiminimų ir būti palaidotas Per Lašezo kapinėse. Joavas mokosi sinonimus, bendrauja su turtingais prancūzais ir agresyviais Izraelio nacionalistais, pietauja už 1,28 euro, vakarieniauja atsitiktiniuose vakarėliuose, filmuojasi pornografiniame filme, pradeda asimiliuotis ir, regis, tai jį baugina net labiau nei tėvynė, iš kurios pabėgo. Gerai jį suprantu, bet atsikratyti savęs, tėvynės ir charakterio, deja, neįmanoma. Joavo istoriją galima suprasti kaip bet kurio imigranto gyvenimo metaforą, žinoma, jei prieš tai šis nenumirs nuo šalčio ir bado kur nors Baltarusijos miške.
„Sinonimai“ – autobiografiškas filmas. Prieš gerus dvidešimt metų Lapidas baigė filosofijos studijas, atliko privalomąją karinę tarnybą ir nusprendė atsisakyti savo šaknų, įgyti naują tapatybę. Galima visaip vertinti ir šį, ir kitus režisieriaus filmus, juos analizuoti, aiškintis montažo ypatybes, bet gal svarbiausias juose yra kino jausmas, gimstantis iš to, kaip veikėjai bendrauja su miestu, su kino kamera arba su kitais filmais, kurių šešėliai šmėkščioja ekrane. „Sinonimuose“ gali pamatyti Leos Caraxo, Godard’o ar Bernardo Bertolucci Paryžiaus atšvaitus. Jie taip pat lyg sinonimai.
LRT dažnai rodo prancūziškus filmus. Tikiuosi, jie dar nespėjo nusibosti, nors kartais pasakojamos istorijos ir pernelyg didaktiškos. Carine Tardieu sentimentalios komedijos „Dėl viso pikto“ (LRT, 22 d. 23 val.) veikėjas Ervanas (François Damiens) yra išminuotojas. Sužinojus, kad jį užauginęs žmogus nėra jo biologinis tėvas, stipruoliui Ervanui žemė ima slysti iš po kojų. Jis nori susirasti tikrąjį. Pasirodo, kad tai keistuolis Žozefas, su kuriuo sūnus netrunka susidraugauti. Tik laimės niekad nebūna daug. Sutikęs Aną (Cécile De France) Ervanas nusprendžia ją užkariauti, bet vieną dieną pradeda įtarti, kad Ana yra jo sesuo... Šaknų, atrastos tapatybės klausimus Tardieu gal ir svarsto paviršutiniškai, bet nestokodama fantazijos ir lengvai. Kartais to užtenka.
Kai atsibudęs pirmiausia įsiklausau į kūną ir pajutęs skausmą suprantu, kad dar esu gyvas, galiu suprasti dviejų kūrėjų – Mehdi Idiro ir prisidengusio Grand Corpos Malade (Didelis ligotas kūnas) slapyvardžiu – filmo „Pacientai“ (LRT, 23 d. 00.40) intencijas. Jei nusibodo kalbėti apie ligas, tai pasakojimas apie Beną, kuris nebegali praustis, apsirengti, eiti pasivaikščioti, žaisti krepšinį, nes po nelaimingo atsitikimo yra pusiau paralyžiuotas, gali net įkvėpti. Patekęs į reabilitacijos centrą jis sutinka neįgaliuosius iš „aukščiausios lentynos“, su kuriais kartu mokysis kantrybės, pyksis, barsis, juoksis, kovos, bet pirmiausia ieškos jėgų išmokti gyventi ir suprasti, kad žmogus nepasveiks, kol bus vienas.
LNK šįvakar (21 d. 21 val.) rodo Christopherio Nolano filmą „Diunkerkas“ (2017). Tai istorinė drama, o jos herojai – šimtai tūkstančių britų, belgų ir prancūzų karių, vėlyvą 1940-ųjų pavasarį atsidūrusių spąstuose – siaurame pajūrio ruože, į kurį juos įstūmė daug gausesnė vokiečių kariuomenė. Vokiečiai pulti neskubėjo, bet ir anglai, pradėję evakuaciją jūra, delsė pulti, nes bijojo iškart pralaimėti karą. Sąjungininkų karius galėjo išgelbėti tik stebuklas.
Nolanas rodo, kad tai, ką istorikai vadina Diunkerko stebuklu, iš tikrųjų buvo ryžtingų žmonių poelgių ir susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Filme daug veikėjų – karių, jų gelbėtojų, karo pilotų. Kai kuriuos personažus lengva supainioti, nes jų charakteriai neryškūs, vos apibrėžti. Bet gamta, vandens ir dangaus vaizdai filme lyg iš klasikinių paveikslų. Mažai dialogų, apskritai žodžių. Juos atstoja Hanso Zimmerio muzika. Regis, ji skamba nuolat ir nepailsdama aiškina žiūrovui, ką šis turi jausti, juolab kad kai kurias „Diunkerko“ scenas matome skirtingais požiūriais ir tai, sakyčiau, yra lyg Nolano, mėgstančio filmuose žaisti erdve ir laiku, parašas.
Bet pirmiausia „Diunkerkas“ yra reginys. Pristatydamas sumanymą „Warner“ studijai Nolanas sakė: „Pasodinsime žiūrovą į naikintuvo „Spitfire“ kabiną ir surengsime jam susirėmimą su „Messerschmittu“. Išvesime žiūrovą į krantą, kur visur bus smėlis ir bangos. Pasodinsime žiūrovą į mažus žvejų laivelius ir leisime pajusti, kaip bangos plakasi į bortą. Tai bus virtuali realybė be akinių...“
Jūsų – Jonas Ūbis
