Kinas
Dvidešimt penkerių Frederika, arba tiesiog Fredi (Ji-Min Park), gimė Pietų Korėjoje. Dar kūdikystėje ji buvo įsivaikinta prancūzų poros ir užaugo Europoje. Nemokėdama nė žodžio korėjietiškai, laikydama save prancūze, vieną dieną ji netikėtai dviem savaitėms sugrįžta į Seulą. Nors iš Kambodžos kilusio, Prancūzijoje augusio režisieriaus Davy Chou filmas paliečia istorijos nutylėtą temą (bent Vakaruose apie ją mažai žinoma) – po Antrojo pasaulinio karo įsivaikinimui į Vakarus buvo atiduota beveik du šimtai tūkstančių vaikų iš Pietų Korėjos, – „Sugrįžimą į Seulą“ („Retour à Séoul“, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Pietų Korėja, Rumunija, Kambodža, Kataras, 2022) galima matyti kaip dramą apie visiems universalų norą rasti savo vietą gyvenime.
„Sugrįžime į Seulą“ stebime aštuonerius metus trunkančią Fredi kelionę po gimtąjį Seulą, pilną konfrontacijų su gyvenimo pakeleiviais, biologiniais artimaisiais ir, svarbiausia, pačia savimi. Režisierius pasirenka nelinijinį naratyvą – su Fredi susitinkame keturiais skirtingais (įskaitant trumputį epilogą) jos gyvenimo tarpsniais. Fredi gyvenimas per tuos metus radikaliai pasikeičia, bet daug jos biografijos aplinkybių, faktų taip ir lieka punktyriški ir aptakūs. Tai, kaip ir vis nutrūkstantis filmo siužetas, leidžia suprasti, kad Chou pasakojamoje istorijoje svarbiausia yra vidinis Fredi virsmas. Todėl trūkinėjanti laiko juosta čia veikia – kiekvienas laiko šuolis ženklina naują Fredi gyvenimo etapą. Išvaizdą, darbą, mylimuosius nuolat keičianti Fredi vis perkuria save iš naujo: dar naivi, pasišiaušusi turistė tampa kone vampyriška naktinio Seulo gyventoja, o ši – solidžia verslininke.
Šios Fredi metamorfozės atskleidžia pagrindinį filmo, o gal ir gyvenimo, paradoksą: protagonistės kaita parodo jos viduje tvyrantį chaosą ir bandymą suprasti, kas ji yra ir kuo galėjo būti, jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip (čia tinka ir angliškas filmo pavadinimas, kuris būtų verčiamas kaip „Visi žmonės, kuriais niekada nebūsiu“). Bet kartu su Fredi savęs paieškomis filmo režisierius, regis, kelia ir klausimą, ar žmogaus galutinė forma apskritai egzistuoja, ar nuolatinė kaita – lydima tiek neigiamų, tiek teigiamų patirčių – vis dėlto yra neišvengiama, todėl savo ramybę reikia atrasti būtent joje. Galutinis atsakymas priklauso nuo žiūrovo, tačiau filmo pradžioje išgirstamas entuziastingas Fredi pasakojimas apie naujai pamatyto natų lapo skaitymą, būdingą profesionalams – peržvelgiant natas, įvertinant galimas kliūtis ir tada jau stačia galva neriant į grojimą be jokios baimės, – ir finale pasigirstanti pianinu grojama Bacho muzika siūlo vieną galimų interpretacijų: priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nuolat besikeičiantį ir su visomis kliūtimis.
Pačią Fredi lydinti kultūrų kolizija – korėjietė išvaizda, europietė vidumi – puikiai tinka komplikuotai temai atskleisti. Viskas jos gyvenime atrodo kaip nuolatinis prieštaravimas, kylantis iš vidinių konfrontacijų. Ne tik kultūriniai skirtumai, bet ir kalbos barjeras – variacija tarp prancūzų, anglų ir korėjiečių kalbų, tikrosios žodžių prasmės praradimas komunikuojant per trečiuosius, vertėjaujančius, asmenis, leidžia suprasti, kaip save šiame pasaulyje mato pati Fredi. Jos pasaulis – suaižėjęs ir chaotiškas, pilnas nesusikalbėjimų ir neaiškumų. Todėl nuo pirmų kadrų aplinkinius Fredi bando priversti jaustis taip pat nejaukiai, kaip jaučiasi pati. Pavyzdžiui, vienoje scenų, išgirdusi apie vietinę tradiciją leisti kitam į tavo taurę įpilti sodžiu, ji įžūliai atmeta draugų gestą ir gėrimą į stiklinę susipila pati. Svarbi ir biologinių tėvų palikto vaiko drama – į Fredi gyvenimą įžengusių žmonių atstūmimas filme tampa ciklišku veiksmu.
Iš tiesų Fredi nėra simpatiška protagonistė. Ji nemandagi, impulsyvi, kartais – net žiauri ir atstumianti. Išlaikyti žiūrovo dėmesį į pirmą planą iškeliant nepatrauklų personažą ar, juo labiau, jį sukurti taip, kad, nepaisant visko, žiūrovas pajustų empatiją, – sunkus ir meistriškumo reikalaujantis darbas. Tačiau režisieriaus ir debiutuojančios aktorės Ji-Min Park duetas puikiai susidoroja su šia užduotimi. Park jautriai įkūnija Fredi – sužaloto ir pažeidžiamo vaiko, žaizdas slepiančio po storu pykčio ir abejingumo kiautu, personažą. Per aštuonerius veiksmo metus Fredi bręsta, kartu keičiasi Park kūno kalba, perteikiamas charakteris. Ir nors personažas transformuojasi, kelionėje kone pakeisdamas savo asmenybę, aktorės pastangomis Fredi nepraranda savo esybės: nors ir vis kitokia, ji lieka atpažįstama ir „perskaitoma“.
Filmo koloritas, net ir pati erdvė atkartoja Fredi transformacijas. Lietaus lydimus, rūko gaubiamus šalto tono natūralistinius peizažus filmo pradžioje vėliau pakeičia neoninių šviesų nutviekstas naktinis Seulas, šį – šilti auksiniai atspalviai, kol finale vėl grįžtama į rūką (ciklai, sugrįžimai, pasikartojimai filme dažni ir turi simbolinę prasmę); aplinka tampa neatsiejama nuo vidinės Fredi būsenos. Lygiai tokia pati neatsiejama nuo vidinių Fredi metamorfozių ir muzika – filme ji tampa ir komunikacijos forma (vienintelė scena, kurioje Fredi pajunta ryšį su savo tėvu, yra ta, kurioje jis leidžia dukrai sukurtą melodiją), ir saviraiškos priemone, ir kelrode priimant sprendimus.
„Sugrįžimas į Seulą“, nors ir prasideda kaip sentimentalus pasakojimas apie moterį, ieškančią savo šaknų, nėra tipinis kelio filmas, kurio pabaigoje personažas randa atsakymus į jį kankinusius klausimus. Trūkstamos dėlionės dalys, turėjusios viską išspręsti, įneša tik dar daugiau sumaišties į Fredi gyvenimą, o filmo pabaiga nesiūlo vieno aiškaus atsakymo. Bet aptakus finalas pritinka pačiai Fredi, išmokusiai kelias gyvenimo pamokas, bet dar nežinančiai, kas jos laukia toliau (nors neabejotinai tai bus dar vienas pasikeitimas). Stebint ciklišką Fredi grįžimą ir nuolatines jos transformacijas darosi akivaizdu, kad režisieriui filme matoma kelionė su visais jos nuosmukiais ir pakilimais yra daug svarbesnė nei galutinis jos tikslas.
