Nesuprantu, kuo minias traukia karalių vestuvės ar laidotuvės. Karūnos spindesys, prisiminimai apie vaikystėje skaitytas pasakas ar tiesiog smalsumas, kilminguosius paverčiantis bulvarinės spaudos arba televizijos personažais? Bet džiaugiuosi, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvai nepavyko karūnuoti naujojo Mindaugo. Kai pagalvoju, kas dabar vyktų šioje supuvusioje karalystėje, suprantu, kad visai užtenka provincialios, dievobaimingos prezidentūros.
Filmas „Marija, Škotijos karalienė“ (TV3, 29 d. 21.30) – britų teatro režisierės Josie Rourke kino debiutas. Prancūzijos ir Škotijos karalienės Marijos Stiuart istoriją režisierė sušiuolaikino ir pavertė ją politiškai korektiška, bet neabejoju, kad žiūrovų nepristigs. Rourke aiškina, kad rėmėsi patikimais šaltiniais, pirmiausia Tiudorų istorijos žinovo Johno Guy’aus knyga. Audringas Marijos Stiuart gyvenimas jai tapo išeities tašku pasakojant apie valdžios moterį, kuri vyrų pasaulyje turi pasirinkti – įgyvendinti savo politinius tikslus ar svajones apie meilę ir šeimą. Pratusius prie tradicinės istorijos versijos žiūrovus, ko gero, glumins neheteronormatyviniai bei neeuropietiškos kilmės asmenys XVI a. dvare, drąsios erotinės scenos. Bet kelionė po Renesanso laikų Britaniją gali būti ir tokia.
1561 m. po vyro mirties aštuoniolikmetė Marija Stiuart (Saoirse Ronan) grįžta į Škotiją. Ji katalikė ir turi teisę pretenduoti į Anglijos sostą. Tai nervina jos seserį karalienę Elžbietą I (Margot Robbie), kuri yra protestantė. Paklausiusi patarimų, Elžbieta I siunčia į Škotiją pasiuntinius, tarp kurių jos favoritas Robertas Dadlis (Joe Alwyn). Daugumos nuomone, jis idealus kandidatas į Marijos Stiuart vyrus. Moterų biografijos filmuose visada sudėtingesnės, nes prieš jas dažnai galima panaudoti net buvimo moterimi faktą.
Knygų apie trolius Mumius autorė Tove Jansson buvo vadinama skandaliste. Zaidos Bergroth filmas „Tuvė“ (LRT Plius, gegužės 3 d. 21.33) nukels į 1945-ųjų Helsinkį. Į miesto gatves pamažu grįžta gyvenimas, atsiranda daugiau laisvės ir naujų galimybių meno bohemai. Tapytoja Tuvė kuria šiuolaikinį meną, dalyvauja beprotiškuose vakarėliuose, neslepia meilės romano su vedusiu žurnalistu ir politiku. Tai nepriimtina jos tėvui – garsiam skulptoriui, aiškinančiam dukteriai, kad jos piešiniai – ne menas. Tuvė neturi nieko – užsakymų, pinigų apmokėti šalto buto nuomai, bet laisvės troškimas patirs didesnį išbandymą, kai ji sutiks teatro režisierę Viviką Bandler.
Bergroth lyg ir atsisakė kurti tradicinį biografinį filmą, kuriame pateikiami svarbiausi įvykiai ir faktai, jos „Tuvė“ – labiau filmas-portretas. Matyt, režisierę įkvėpė Holivudo scenaristo Hermano Mankiewicziaus frazė: „Per dvi valandas negalima papasakoti visko apie žmogaus gyvenimą, bet galima palikti apie jį įspūdį.“
JAV kurto populiaraus italų režisieriaus Paolo Virzì filmo „Gyvenimo prasmė“ (LNK, 30 d. 15.05) veikėjai – pagyvenusi pora Džonas ir Ela – tiesiog pabėga senu kemperiu nuo gydytojų ir nuobodžių suaugusių vaikų, kad galėtų aplankyti brangias vietas ir kartu praleisti likusį laiką.
Tradiciniame kelio filme gyvenimo prasmės dažniausiai ieško jauni herojai, bet Virzì teigia, jog kiekviena akimirka tinkama, kad viską paimtum į savo rankas. Didžiąją dalį filmo sėkmės lėmė aktoriai – Helen Mirren ir Donaldas Sutherlandas. Sentimentalumas „Gyvenimo prasmėje“ dera su komizmu, ypač išryškinančiu poros charakterių skirtumus. Ela – pragmatiška moteris, bet jos vyras intelektualas mėgsta kankinti sutiktus žmones pokalbiais apie Ernestą Hemingway’ų – juk neatsitiktinai iš namų Naujojoje Anglijoje jie važiuoja į Floridą aplankyti rašytojo namų.
Filmą „Panieka“ (LRT Plius, 29 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as 1963 m. filmavo kito garsaus rašytojo Curzio Malaparte’s (1898–1957) viloje Kapryje. Pagrindu tapo 1954 m. parašytas Alberto Moravios romanas, bet veikėjų vardai filme pakeisti.
„Panieka“ – Godard’o karjeroje, ko gero, pats taikliausias bandymas suprasti vyro ir moters santykius. Filmas prasideda scena, kai scenaristas Polis ir jo žmona Kamilė lovoje kalbasi apie jos kūno privalumus, tiksliau, Polis atsakinėja į klausimus, ar myli jos pėdas, krūtis, kelius. Kad tai, ką matome, yra sąlygiška, Godard’as sufleruoja pasitelkdamas skirtingas spalvas: meilės žaidimus galima pamatyti skirtingai arba galima palaikyti tikrove tai, kas yra tik filmas arba tik reklama. Bet net jei iš pradžių poros santykius gaubia harmonija, netrukus ji sugrius ir Godard’as visaip pabrėš vis didėjančią distanciją, Kamilės panieką Poliui.
Panieką ji pajus, kai Polis (Michel Piccoli) supažindins ją su filmo „Odisėja“ prodiuseriu, Holivudo galinguoju Prokošu (Jack Palance) ir leis jam praleisti su Kamile daugiau laiko. Kamilė pasijus pažeminta ir nusivylusi vyru. Polis – žinomas rašytojas, bet priverstas uždarbiauti rašydamas scenarijus ir detektyvinius romanus.
„Panieka“ – brangus tais laikais filmas, juk Kamilę vaidino tada garsiausia žvaigždė Brigitte Bardot. „Panieka“ prismaigstyta užuominų apie kiną – neatsitiktinai Kapryje „Odisėją“ filmuoja didysis Fritzas Langas, filme suvaidinęs pats save. Jis svajoja naujai perskaityti „Odisėją“, bet Prokošui reikia peplumo su mūšiais ir nuogalėmis.
Siužetas leidžia Godard’ui kurti „du viename“ – istorinio filmo pastišą ir kartu filmą, kritikuojantį Holivudą, prodiuserių spaudimą režisieriams. (Beje, Lango asistentą suvaidino pats Godard’as.) „Paniekoje“ daug aliuzijų į meną, literatūrą, kultūrą: filmo veikėjus stebi antikos dievų skulptūros, skamba Dante’s, Brechto, Hölderlino citatos, minimi įvairūs filmai, tarp jų – režisieriaus jaunystėje garbintų Hitchcocko ir Rossellini, Langas cituoja save arba Brechto žodžiais apibūdina Holivudą kaip mugę, kurioje žmonės parduoda savo sapnus, o Kamilė – knygos apie Langą ištraukas.
Tad ir aš pacituosiu kelis Moravios romano („Panieka“ lietuviškai išleista 1966 m, vertė A. Vaišnoras, tiražas –15 tūkst. egzempliorių) pabaigos sakinius: „Ilgėdamasis jos ir tų vietų, kur ją mačiau paskutinį kartą, nuvykau į tą patį pliažą žemai prie vilos, kur pamačiau nuogą Emiliją ir įsivaizdavau ją pabučiavęs. Pliažas buvo tuščias. Praėjęs pro riedulius ir pažvelgęs į besišypsančią jūros žydrynę, vėl galvojau apie „Odisėjos“ poemą, apie Odisėją ir Penelopę ir tariau sau, kad Emilija, lygiai kaip Odisėjas ir Penelopė, yra dabar didžiulėse jūros platybėse, amžinai sustingusi ta forma, kurią turėjo gyvendama. Dabar tik nuo manęs, o ne nuo sapnų ar haliucinacijų priklauso, ar galėsiu vėl susirasti ją ir ramiai tęsti pokalbį, pradėtą su ja žemėje. Tik taip Emilija galės atsiskirti nuo manęs, išsivaduoti nuo mano jausmų ir pasilenkti prie manęs kaip paguodos ir grožio paveikslas.“
Jūsų – Jonas Ūbis
