Krėsle prie televizoriaus
„Paskutinės dvikovos“ (TV3, šįvakar, 9 d., 21.45) autoriai scenaristai Mattas Damonas, Benas Affleckas ir režisierius Ridley Scottas perkelia į XIV a. Prancūziją. Filmo pagrindu tapo 1386 m. vykusi „teisinė dvikova“, kai riteris Jeanas de Carrouges’as apkaltino savo ginklanešį Jacques’ą Le Gris, kad šis išprievartavo jo žmoną Marguerite. Įžeistas Karužas (Matt Damon) prašo Prancūzijos karaliaus Karlo VI pagalbos.
76-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.
Nauji serialai – „Maži nuostabūs dalykai“
Nori nenori yra tokių temų, kurios priverčia apsiašaroti beveik visus, tačiau jos retai vaizduojamos apgalvotai, originaliai ar skoningai. Serialas „Maži nuostabūs dalykai“ („Tiny Beautiful Things“, „Disney+“, JAV, 2023) beveik pataiko į dešimtuką, nors reikalą gadina keletas naratyvinių pasirinkimų. Rekomenduoju pasiruošti nosinių ar popierinių servetėlių ir pasitelkti šiek tiek kantrybės. Pirmosios serijos rėkte rėkia vidutinio amžiaus gyvenimo krizės klišėmis, tačiau serialui įpusėjus pagaliau pasirodo temų gylis ir aktualumas.
Krėsle prie televizoriaus
Galiu įsivaizduoti komediją, kurios veikėjai ministrai vyriausybės susirinkime giriasi, kuris surinko daugiau „čekiukų“, prisipylė už juos tonas degalų ar nusipirko begalę televizorių. Visi bando perrėkti vienas kitą, bet netikėtai laimi tas, kurio rankose kelios dešimtys banko kortelių. Kas jis? Gal tai didžiulę patirtį ubagų karalių sostinėje Kaune sukaupęs kultūros ministras? O gal pilkas politikas iš provincijos, netikėtai padaręs stulbinamą karjerą? Gal karą Kinijai paskelbęs ir jį laimėjęs premjeras? Žinoma, fantazuoju, tik tokios komedijos, pasibaigiančios kolektyvine scena Lukiškių kalėjime, greit nepamatysiu.
Lavas Diazas apie filmą „Kai bangos išnyks“
Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelniusio Lavo Diazo (g. 1958) pagrindinė kūrybos tema – Filipinų tikrovė. „Kai bangos išnyks“ („Kapag Wala Na Ang Mga Alon“, Filipinai, Danija, Portugalija, Prancūzija, 2022) analizuoja diktatoriaus Rodrigo Duterte’ֹs valdymo padarinius. Alegorinėje istorijoje, perteiktoje kaip niūrus miuziklas be muzikos, Filipinų peizažas atrodo tarsi politinės nevilties dykvietė. Iš pažiūros „Kai bangos išnyks“ panašus į kitus Diazo filmus, išskyrus vieną išimtį: diktatūros padariniai numanomi ar juntami ne tik atmosferoje, bet ir dialoguose, nes veikėjai atvirai kalba apie Duterte’s baimės politiką. Tikroji filmo tragedija išlieka realybėje – po Duterte’s kadenciją pradėjo Bongbongas Marcosas, liūdnai pagarsėjusio Ferdinando Marcoso sūnus, ir atrodo, kad daugelio Filipinų gyventojų viltis pamažu blėsta.
76-asis Kanų kino festivalis
Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Undinė“ (LRT Plius, birželio 1 d. 21.33) – iš tų filmų, kurie sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena.
Kino teatrų repertuaro naujienos
Mano nuotykiai pustuštėse kino teatrų salėse, į kurias žiūrovų, regis, negali privilioti nei Celine Dion, Roberto Rodriguezo ar Beno Afflecko pavardės, tęsiasi. Šįkart – apie tris nykius (beje, kaip ir peštynės dėl „Sidabrinės gervės“ bei šią temą eksploatuojantys komentatoriai, vaikščiojantys iš vienos LRT laidos į kitą) ir greitai pamirštamus filmus. Nors Jameso C. Strouse’o „Pamilti dar kartą“ sunku tokiu pavadinti. Šiame kontekste net Rodriguezo filmas – kratinys à la Christopheris Nolanas – gali intriguoti, ypač sąmokslo teorijų mėgėjus.
Krėsle prie televizoriaus
Vėlų šeštadienio vakarą išvedęs šunį ir gatvėje bei kiemuose nesutikęs nė vieno žmogaus, išsigandau. Gal atsitiko kas baisaus? Bet supratęs, kad vyksta „Eurovizijos“ finalas, pagalvojau, koks nykus turi būti žmogaus gyvenimas, kad dainų konkursas taptų svarbiu įvykiu, gyvenimo dalimi, kad norėtum dalyvauti Lietuvos atstovės palaikymo akcijose, kartu su kitais dainuoti „Čiūto tūto“ ir siųsti užfiksuotus entuziazmo įrodymus LRT. Vis dėlto man tautinės euforijos viršūne tapo URM darbuotojų „pasirodymas“ ant ministerijos stogo. Anksčiau maniau, kad diplomato profesijai būtinos bent kelios aktorinio meistriškumo pamokos. Deja, entuziazmą diplomatai suvaidino itin prastai, ką jau kalbėti apie vokalinius jų talentus. Laimingi jie žmonės, nors į klausimą, kodėl reikia taip kompromituotis, atsakymo nežinau.
Maryam Touzani apie „Žydrąjį kaftaną“
Per pastarąjį dešimtmetį scenaristė ir režisierė Maryam Touzani tapo ryškia Maroko kino figūra. Jos humanistinių dramų „Adomas“ („Adam“, 2019) ir „Žydrasis kaftanas“ („Le bleu du caftan“, 2022) centre – personažai, konfliktuojantys su visuomene, ir įtampa tarp tradicijų bei šiuolaikiškumo. Debiutiniame „Adome“ pasakojama apie netekėjusią motiną (Maroke tai nelegalu), kurią priglaudė našlė kepėja. Naujausias – „Žydrasis kaftanas“ – primena Irano režisieriaus Asgharo Farhadi filmus, kuriuose kuo labiau priartėjame prie veikėjų ir jų gyvenimų, tuo viskas tampa sudėtingiau. Tai be galo subtili melodrama, pasakojama aktorių žvilgsniais, prisilietimais ir nutylėjimais.