Kinas
Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelniusio Lavo Diazo (g. 1958) pagrindinė kūrybos tema – Filipinų tikrovė. „Kai bangos išnyks“ („Kapag Wala Na Ang Mga Alon“, Filipinai, Danija, Portugalija, Prancūzija, 2022) analizuoja diktatoriaus Rodrigo Duterte’ֹs valdymo padarinius. Alegorinėje istorijoje, perteiktoje kaip niūrus miuziklas be muzikos, Filipinų peizažas atrodo tarsi politinės nevilties dykvietė. Iš pažiūros „Kai bangos išnyks“ panašus į kitus Diazo filmus, išskyrus vieną išimtį: diktatūros padariniai numanomi ar juntami ne tik atmosferoje, bet ir dialoguose, nes veikėjai atvirai kalba apie Duterte’s baimės politiką. Tikroji filmo tragedija išlieka realybėje – po Duterte’s kadenciją pradėjo Bongbongas Marcosas, liūdnai pagarsėjusio Ferdinando Marcoso sūnus, ir atrodo, kad daugelio Filipinų gyventojų viltis pamažu blėsta.
„Kai bangos išnyks“ – dviprasmiška Alexandre’o Dumas romano „Grafas Montekristas“ parafrazė. Vienoje pusėje – pripažintas policijos pareigūnas, leitenantas Hermesas (John Lloyd Cruz), ką tik įvykdęs labai žiaurią kovos su narkotikais operaciją ir pabėgęs į gimtąjį miestą ieškoti paguodos; kitoje – iš kalėjimo paleistas buvęs seržantas Primo (Ronnie Lazaro). Primo kadaise buvo Hermeso globėjas, bet dabar siekia atkeršyti už tai, kad prieš dešimtmetį Hermesas jį demaskavo dėl korupcijos. Tai istorija apie pasinėrimą į neviltį: kol Primo laukia keršto akto, Hermesas ima kentėti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai – suserga žvyneline. Istorijai įsibėgėjant laukiame galutinės abiejų vyrų, kadaise buvusių draugų, o dabar priešų, konfrontacijos.
Pateikiame Lavo Diazo ir Lukaszo Mankowskio pokalbio, publikuoto MUBI svetainėje, fragmentus.
Jūs turbūt esate vienintelis režisierius, kurio darbų neketinu žiūrėti iš naujo. Taip yra todėl, kad jūsų filmai lieka su manimi labai ilgam, tiksliau – jūsų vaizduojamas smurtas įsirėžia į atmintį. Ar pats grįžtate prie savo kūrinių?
Nors savo filmų nebežiūriu, jie yra mano dalis. Tam tikra prasme nuolat prie jų grįžtu. Jie yra mano galvoje, jie prabyla, kai tik kasdienėje rutinoje susiduriu su kokiu nors atradimu. Mano filmai tapo mano dalimi, todėl negaliu prie jų negrįžti.
Jūsų filmuose pastebima nuolatinio pasikartojimo idėja. Personažai dažnai išeina iš įkalinimo įstaigų, bet nebando išpirkti savo kaltės – o gal tai daro pasitelkdami prievartą, ir tai, regis, atspindi filipiniečių tikrovę. Tikroji kilpa pasakoja dar niūresnę istoriją. Ar kada nors pagalvojote, kad tai gali baigtis?
Ne, nemanau, kad tai įvyks. Vėl jaučiuosi kaip jaunystės laikais, kai buvo Marcoso diktatūra. Tada, žinoma, viltis buvo vienintelis dalykas, kurį turėjome, bet niekas nepasikeitė. Pakito tik administracijos departamento vardai. Manėme padarę bent kokią pažangą, bet iš tikrųjų mums nepavyko. Visiškai. Toks dabar apėmęs jausmas. Fiasko jausmas. Kalbėdamas su draugais suprantu, kad visi troškome jaunatviškos energijos, bet grįžome į nulį. Esu toks pavargęs. Mes, kaip kultūros darbuotojai, neatlikome savo darbo tinkamai. Uždavėme klausimus, viską išjudinome, bet kaip atsitiko, kad vis dar stovi didžiulė nežinojimo siena? Marcoso laikais buvo masiškai žudomi nekalti žmonės. Dabar sugrįžo Marcoso sūnus; taip pat yra ir Duterteֹ’s dukters šmėkla. Ciklas tęsiasi. Tai ne tik prievartos ciklas, bet ir neįtikėtino nesėkmės jausmo – tiek žmonių, tiek institucijų, kurios turėtų keisti padėtį. Filipinų organizacinė ir sisteminė struktūra tiesiog disfunkcinė. Tai tamsos kilpa: iš vieno kalėjimo į kitą ir vėl atgal į kalėjimą. Tai įkalinimas tos pačios vienos blogio jėgos įsikūnijimo fasaduose. Tai dalis didesnio įvaizdžio, kuris per daugelį metų apibrėžė Filipinus, – nuolatinės kolonizacijos kilpa, pradedant amerikiečiais, japonais ir baigiant karine padėtimi. Visos šios kilpos – našta.
Filmo „Kai bangos išnyks“ pradžioje vyksta svarbus pokalbis apie Duterte’s baimės kultūrą.
Tai svarbi filmo diskurso dalis, ypač todėl, kad pokalbis vyksta tarp valstybės atstovo, policijos pareigūno, ir fotožurnalisto. Nors visi stengiasi išgyventi, pats bijau, kad neišvengiama mirtis jau visai čia pat, už kampo. Ir tai nereiškia, kad mūsų žmonės negali būti drąsūs. Mes kovojame būtent su ta baimės kultūra. Filmu „Kai bangos išnyks“ bandžiau parodyti, kaip baimė veikia mūsų tikrovę – nuo diskurso iki kūnų.
Mane visada domino fiziškumo aspektas, kaip prievarta veikia kūną. Jūs tai rodote visuose savo filmuose: per kalbą, kurią vartoja jūsų personažai, per kūno ekspresiją ir per tai, kaip vaizduojate baimę. Šiame filme dar naudojate šokį, ir man atrodo, kad jis taip pat susijęs su prievarta. Kaip jis atsirado?
Tikrai sutinku su fiziškumo aspektu. O šokis – tiesiog mūsų gyvenimo dalis. Filipiniečiai kadaise buvo gentinė tauta. Jei nueisite pažiūrėti pagoniškų ritualų, pamatysite, kad žmonių judesiuose daug fiziškumo ir pirmapradės išraiškos. Aš pats užaugau ten, kur daug šokama. Taip atiduodama pagarba protėviams ar medžiams. Nuo 2020 m. lapkričio iki 2021 m. sausio daugiau nei du mėnesius praleidau Lusono saloje. Mane nustebino sambos reiškinys. Kiekvieną rytą žmonės šoko grupelėmis, kai kurie atskirai, kai kurie poromis. Aiškiai mačiau, kad tai yra praeities tąsa; kad jų šokis turi ne tik šaknis, siekiančias senus laikus, bet ir kai kuriuos šiuolaikinius elementus. Iš pradžių pamaniau, kad tai šiek tiek juokinga ar net lėkšta, bet po kurio laiko pradėjau į šį reiškinį žiūrėti rimtai. Tai kontrastavo su karantino laikotarpio socialinės distancijos politika. Pajutau, kad čia esama tam tikro pasipriešinimo. Pasitelkdami šokį žmonės tam tikra prasme grįžta prie šaknų; jie išprakaituoja šokdami, o tada vėl užsideda kaukes. Man tai pasirodė įdomu.
Šokis susieja dabartį su praeitimi, yra tarsi kalba, kuria personažai išreiškia save, bet tam tikra prasme šokis – būdas provokuoti ir kovoti.
Šokis filme tapo kūnišku praeities komponentu ir tam tikru egzorcizmu, padedančiu susidoroti su praeitimi. Kai daviau nurodymus aktoriams, prašiau remtis pirmapradžiais instinktais, pamiršti tai, kas šiuolaikiška. Mes vis dar esame pagonys, nes nuolat integruojame senuosius genčių elementus į naujuosius. Todėl paėmiau kai ką kolonijinio – ispanišką sambą – ir įtraukiau ją į pagonišką praktiką. Personažams tai taip pat tampa konfrontacija. Jie varžosi vienas su kitu, tiksliau, šokiu vilioja vienas kitą.
Šokį sustiprina apšvietimas, pabrėžiantis erdvės tamsą.
Mane įkvepia du dalykai. Viena vertus, akivaizdi vokiečių ekspresionizmo įtaka, kita vertus, visa tai ateina iš Filipinų komiksų, kuriuose laisvai naudojama šviesa iš visų įmanomų šaltinių. Norėjau sukurti apšvietimą iš apačios, bet tai būtų pernelyg sudėtinga.
Manau, tai kažkaip susiję su tuo, kad savo filmus vertinate kaip praeities egzorcizmo, susidorojimo su tos praeities vaiduokliais būdą. Tai, kaip apšvietimas skverbiasi į scenografiją, atrodo kaip puiki terpė egzorcizmui atlikti.
Tai tiesa. Filmai man išlieka kaip egzorcizmo forma. Vienas iš būdų – tai padaryti pasitelkiant apšvietimą, bet taip pat ir šokį. Pažvelkite į Primo, jo šokį galite suprasti kaip performansą prieš įkalinimą. Išėjęs iš kalėjimo jis vėl atsiduria uždarame kambaryje. Jis laisvas, bet vis dar uždaroje erdvėje. Primo tampa nevilties įsikūnijimu, o Ronnie Lazzaro darbas, atvirai kalbant, mane gąsdina.
Kaskart, kai žiūriu jūsų filmus, pradedu svarstyti, ar kada nors galėsite kurti ne apie Filipinų realybę.
Turėdamas galimybę, galėčiau tai daryti. Taip yra todėl, kad mano vaizduojama kova – universali. Tikriausiai kurčiau filmą Irane arba Kuboje. Žinoma, daugelyje šalių vyksta tokios pat kovos. Tiek daug šalių yra įkalintos prekariškomis sąlygomis. Pažvelkite į dabartinį pasaulį. Išgyvename pasaulinę pabėgėlių krizę. O kas vyksta Ukrainoje. Tai pribloškia, nors matau situaciją iš tolo. Juk turime reikalą su bepročiu. Kaip galima sustabdyti Putiną? Tikrai galėčiau kurti filmą Ukrainoje. Perspektyva nepasikeistų. Kaip sustabdyti blogį? Šią beprotybę?
Viena paveikiausių filmo „Kai bangos išnyks“ scenų yra nepastebėta mirtis. Veikėjai guli ant žemės negyvi, bet niekam tai nerūpi. Visi tiesiog praeina pro šalį.
Tai vyksta čia, mano šalyje. Po kurio laiko žmonės tampa nejautrūs. Mirčių tiek daug, kad ateina tam tikras momentas, kai niekas nebesistebi. Tai ir yra baisiausia – visai nesigilinti į prievartą, būti abejingam visoms disfunkcijoms. Tai tiesiog blogis pačia tikriausia prasme. Turiu nuojautą, kad net ir dabar pamažu susitaikom su Putinu. Pažiūrėkite, koks destruktyvus Amerikoje buvo Trumpas. Kaip galime priimti tokius dalykus? Mes nekreipėme dėmesio į istorijos ciklą.
Tačiau baugina tai, kad Filipinuose daugiau nei 50 proc. žmonių balsavo už Marcosą.
Žinoma, buvome apgauti dėl rezultatų, bet kartu yra priežastis, dėl kurios daugelis už jį balsavo. Žmones suklaidino jo tariami tikslai, ir tai tiesiog baisu. Atrodo, kad žmonės pamiršo istoriją, nebėra jokios naštos. Ar bus išsigelbėjimas? Man labai liūdna. Kartu nėra kito kelio, kaip tik kovoti. Mes privalome. Daugelis mano draugų jau paliko šalį, nes čia beveik neįmanoma gyventi savarankiškai, ką jau kalbėti apie kūrybą. Sunku susitaikyti su šiuo pralaimėjimu. Mes visą gyvenimą kovojome. Dar yra kažkas, kas vadinama moraline pergale, kai kovoji už tiesą. Jei ir toliau tai darai, visada lieka mažas pergalės jausmas. Ir manau, kad kol kas to turi pakakti. Vis dar lieka mažytė priežastis kovoti.
Parengė I. V.
