7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Celine Dion, kapitalizmas ir sąmokslo teorijos

Kino teatrų repertuaro naujienos

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 20 (1469), 2023-05-19
Kinas
„Pamilti dar kartą“
„Pamilti dar kartą“

Mano nuotykiai pustuštėse kino teatrų salėse, į kurias žiūrovų, regis, negali privilioti nei Celine Dion, Roberto Rodriguezo ar Beno Afflecko pavardės, tęsiasi. Šįkart – apie tris nykius (beje, kaip ir peštynės dėl „Sidabrinės gervės“ bei šią temą eksploatuojantys komentatoriai, vaikščiojantys iš vienos LRT laidos į kitą) ir greitai pamirštamus filmus. Nors Jameso C. Strouse’o „Pamilti dar kartą“ sunku tokiu pavadinti. Šiame kontekste net Rodriguezo filmas – kratinys à la Christopheris Nolanas – gali intriguoti, ypač sąmokslo teorijų mėgėjus.

 

Celine Dion patarimai

 

Strouse’o romantinė komedija „Pamilti dar kartą“ („Love Again“, JAV, 2023) pasakoja apie Mirą Rei (Priyanka Chopra Jonas), sėkmės lydimą knygų vaikams autorę-iliustratorę. Mira beprotiškai įsimylėjusi savo vaikiną Džoną (Arinzé Kene). Matome, kaip jie kavinėje negali atplėšti vienas nuo kito akių, deja, nepraėjus nė trims minutėms nuo filmo pradžios, Džonas patenka į autoavariją ir miršta.

 

Po dvejų metų Mira gyvena kaime ir vis dar gedi, tik jos seseriai Siuzi (Sofia Barclay) pavyksta ją įtikinti grįžti į Niujorką. Tačiau Mira vaikino negali pamiršti ir pradeda reikšti savo sielvartą siųsdama žinutes senuoju Džono mobiliojo telefono numeriu. Tuo metu Robas Burnsas (Sam Heughan), meile nebetikintis muzikos kritikas, gavo naują, tik darbui skirtą mobilųjį telefoną. Spėkite, kieno numerį jis paveldėjo.

 

Robas pradeda gauti tokio turinio žinutes: „Kiekvieną dieną pradedu galvodama apie tave“; „Guliu lovoje, kurioje turėtum miegoti šalia manęs“ ir „Atiduočiau viską, kad dabar būčiau nuoga su tavimi“. Žiūrovai turėtų patikėti, kad šios žinutės – nuo talentingos rašytojos, kad ir vaikų. Tačiau Robas dėl nepaaiškinamų priežasčių įsimyli šių prasto skonio SMS žinučių autorę. Jam suvyriškėti ir susipažinti su savo aistros objektu padeda ne kas kitas, o Celine Dion. Ji rėžia tokius „gilius“ vieno sakinio lozungus, kaip kad „Meilė reikalauja drąsos – atsiverk visatai“, kuriuos pertraukia gausybė pačios Dion dainų. Kiek kartų galite ištverti klausydami „All By Myself“? Šis filmas – tai testas.

 

Jau seniai teko matyti tokį šleivai kreivai surežisuotą (tarsi pasitelkus tas pačias SMS žinutes) ir neįtikinamą filmą. Pavyzdžiui, per pirmąjį pasimatymą Mira tariamam muzikos kritikui pasakoja, kaip jai patinka Cardi B. Ką jau kalbėti apie virtinę egzaltuotų veidų ir garsius dūsavimus, sulėtinimus, šokius parke iki ryto ir, kaip pridera, prancūziškas šansonas... Nepadeda ir tai, kad tarp aktorių – nulis „chemijos“. Nors jų tikriausiai negalima kaltinti, kai giliausia mintis filme skamba maždaug taip: „Per dešimt minučių žaisdamas su žmogumi krepšinį gali sužinoti daugiau nei per valandą pokalbio.“ Ir ji dar išvirsta į multikultūriškumo šlovinimą (krepšinis kaip idealios visuomenės modelis). Tada tikrai pradėjau manyti, kad filmo scenarijų rašė dirbtinis intelektas. Kitų paaiškinimų neturiu.

 

Sausa įvykių rekonstrukcija

Mattas Johnsonas, populiarus Kanados aktorius ir režisierius, ėmėsi papasakoti „BlackBerry“, kadaise pirmavusio telekomunikacijų rinkos prekės ženklo, iškilimo ir žlugimo istoriją. Režisierius taip pat atlieka Daglaso Fredžino, vieno iš dviejų revoliucinį išmanųjį telefoną sukūrusios bendrovės „Research In Motion“ įkūrėjų, vaidmenį. Tačiau dar svarbesnis už Fredžiną – Maikas Lazaridis (Jay Baruchel), technologijų genijus, kuris buvo atsakingas už visą projektą. Su šiuo kontrastingu duetu susipažįstame, kai jie nesėkmingai bando pristatyti savo įrenginio, kuriame derinamos telefono ir kompiuterio funkcijos, idėją vienoje iš IT įmonių. Iš šio pristatymo nieko neišeina, tačiau Džimas Balsilis (Glenn Howerton) à la Gordonas Gekas, kuris iš pradžių arogantiškai pasiunčia Lazaridį ir Fredžiną trimis raidėmis, netenka darbo ir prisideda prie jų komandos. Taip, sujungus Lazaridžio ir jo komandos protus bei Balsilio verslo įgūdžius, gimsta RIM sėkmė ir proveržis telekomunikacijų rinkoje.

 

Johnsonas sumaniai supažindina žiūrovus su „BlackBerry“ sėkmės etapais: prototipo pristatymai, nauji išradimai ir t.t. Tačiau net jei spėjote pamiršti tikrąją „BlackBerry“ istoriją, iš karto aišku, kad po pakilimo bus skaudus nuopuolis. Ypač iliuzijų nepalieka makiaveliška Balsilio, nepaisančio jokios verslo etikos (nors tai gali skambėti kaip oksimoronas), figūra. Balsilio, Lazaridžio ir Fredžino trikampyje rutuliojasi personažų mikrodrama, kuria remdamasis Johnsonas parodo etinį įmonės nuosmukį, idealų atsisakymą ir judėjimą neišvengiamo žlugimo link. Taip „BlackBerry“ (Kanada, 2023) tampa pamokoma istorija apie du genijus, sudariusius sandėrį su velniu. Viskas baigiasi būtent taip, kaip ir tikėjotės: vienas iš jų paaukojamas velniui, o kitas pereina į tamsiąją pusę.

 

Kaip ir dera žurnalistų Jacquie McNish ir Seano Silcoffo knygos „Losing the Signal: The Untold Story Behind the Extraordinary Rise and Spectacular Fall of BlackBerry“ ekranizacijai, filme pateikiama daug verslo užkulisių detalių. Aukštųjų technologijų verslo vingiai ir gudrybės suteikia filmui dokumentinio žavesio (tai bando pabrėžti ir Jaredo Raabo kamera). Tačiau įvykiui keičiant įvykį personažai lieka visiškai neišplėtoti ir neatskleisti. Gyvenimas už biuro ribų beveik neegzistuoja: Maiko ir Daglaso niekada nematysime namie, šeimos ar draugų aplinkoje – užsiimant kuo nors kitu, išskyrus darbą. Tik vienoje scenoje Džimas kelias sekundes matomas savo namuose, o jo ledo ritulio manija (ir pastangos įsigyti NHL komandą) rodoma tik tiek, kiek tai daro įtaką filmo siužetui. Nėra personažo, su kurio perspektyva būtų galima tapatintis. Visi jie – ne daugiau nei karikatūros, kuriamos riebiais potėpiais.

 

Tad susidaro įspūdis, kad „BlackBerry“ – sausa įvykių rekonstrukcija, papasakota su lašeliu talento ir energijos, tačiau be jokios personažų analizės ir net neturint ką pasakyti. Nors visa „BlackBerry“ istorija – tai pasakojimas apie šiuolaikinio kapitalizmo struktūrines patologijas. Johnsonas stengiasi saugiai „praslysti“, rinkdamasis lengvai sarkastišką toną ir tik skečiškai užkabindamas rimtesnes temas. Keista žiūrėti tokį naivų filmą, ypač po Davido Fincherio „Socialinio tinklalapio“ (2010) ar Elizabeth Meriwether „Metusi koledžą: Elizabeth Holmes apgaulės istorija“ („The Dropout“, JAV, 2022).

 

Pigus pastišas

 

Nors naujausią Roberto Rodriguezo filmą „Hipnotikai“ („Hypnotic“, JAV, 2023) būtų sunku pavadinti šedevru, jame bent jau galima įžiūrėti režisieriaus ambicijas bei stilių, kuo anksčiau aptarti filmai negalėjo pasigirti. Rodriguezas geba manipuliuoti skirtinga stilistika, atliepiančia istorijos plėtotę, apšvietimu ir spalvų gradacija, demonstruoja gebėjimą valdyti kameros judesius ir kadrų kompozicijas, o tai reiškia, kad už objektyvo stovi tikras režisierius. Deja, pusiaukelėje jis išduoda save ir nusprendžia kaip mokyklinukas mėgdžioti Christopherį Nolaną, pasiūlydamas pigų atrakcioną.

 

Filmo herojus Denis Rurkas (Ben Affleck) – eilinis „puolęs“ miesto policininkas. Jis gerai sudėtas, ne kalba, o murma sau po nosimi ir sprendimus priima remdamasis intuicija (kam apskritai reikalinga standartinė procedūra?!). Žinoma, jį slegia tragiška praeitis – neišaiškintas dukters pagrobimas. Iš pradžių „Hipnotikai“ gali pasirodyti kaip klasikinis trileris, pažįstama Rodriguezo teritorija: film noir stilistika, daug prievartos scenų, išskyrus vieną nedidelį kabliuką – hipnotikus, galinčius valdyti kitų žmonių protus. Bandydamas užkirsti kelią banko apiplėšimui, Rurkas pakliūva į šį pasaulį tarp tikrovės ir fikcijos, o tada net atskleidžia valstybės sąmokslą.

 

„Hipnotikai“ primena beprotišką idėjų, pasisavintų iš kitų filmų – „Pradžia“ (2010), „Memento“ (2000), „Trumeno šou“ (1998) ir „Iksmenai“ (2000) – kratinį. Rodriguezas nuo savęs prideda keletą papildomų nereikšmingų susišaudymų ir automobilių gaudynių scenų, matyt, tikėdamas, kad tai, jog ekrane kažkas vyksta, yra tas pat, kas papasakoti istoriją ar sukurti siužetą. Šiuo atžvilgiu dažnai atrodo, kad režisierius tiesiog įmetė žiūrovą į juodraštį, kuriame be perstojo mirga idėjos ir pigūs specialieji efektai. Kuo labiau filmas tolsta nuo sielvartaujančio tėvo linijos – emocinio filmo pagrindo, tuo mažiau atrodo įdomūs „Hipnotikai“, pristatantys pasaulį, kuriame kiekvienas turi kažkokią supergalią ir (arba) kažką slepia. Nepadeda ir robotiškas Benas Affleckas, kuris, regis, labiau stengiasi atrodyti „kietas“ nei sukurti psichologiškai įtikinamą personažą. Žinoma, pats filmo klampumas nepadeda aktoriui, tačiau net jo Betmenas atrodo labiau niuansuotas personažas.

„Pamilti dar kartą“
„Pamilti dar kartą“
„BlackBerry“
„BlackBerry“
„Hipnotikai“
„Hipnotikai“