Vėlų šeštadienio vakarą išvedęs šunį ir gatvėje bei kiemuose nesutikęs nė vieno žmogaus, išsigandau. Gal atsitiko kas baisaus? Bet supratęs, kad vyksta „Eurovizijos“ finalas, pagalvojau, koks nykus turi būti žmogaus gyvenimas, kad dainų konkursas taptų svarbiu įvykiu, gyvenimo dalimi, kad norėtum dalyvauti Lietuvos atstovės palaikymo akcijose, kartu su kitais dainuoti „Čiūto tūto“ ir siųsti užfiksuotus entuziazmo įrodymus LRT. Vis dėlto man tautinės euforijos viršūne tapo URM darbuotojų „pasirodymas“ ant ministerijos stogo. Anksčiau maniau, kad diplomato profesijai būtinos bent kelios aktorinio meistriškumo pamokos. Deja, entuziazmą diplomatai suvaidino itin prastai, ką jau kalbėti apie vokalinius jų talentus. Laimingi jie žmonės, nors į klausimą, kodėl reikia taip kompromituotis, atsakymo nežinau.
Bet iliuzijos – didis dalykas, be jų būtų sunku išgyventi. 2006 m. Christopherio Nolano sukurtas „Prestižas“ (TV1, 21 d. 23.05) rodo XIX a. pabaigoje Londone vykusią magijos meistrų dvikovą. Kadaise gerų draugų Roberto Angiero (Hugh Jackman) ir Alfredo Bordeno (Christian Bale) keliai išsiskyrė, kai per šou žuvo Roberto žmona. Jis kaltina Alfredą. Tada tarp jų prasideda kova, kas sukurs geriausią iliuziją. Dėl priemonių nesivaržoma, įmanomas net nusikaltimas, tačiau varžybos vis labiau naikina juos abu.
Filmo pavadinimas susijęs su paskutine magiško vyksmo faze: pirmoji – tai pažadas, kai magas rodo rekvizitą ar žmogų, kuriais pasinaudos. Antroji – posūkis, kai daiktas išnyksta ar įvyksta koks kitas nuostabą keliantis įvykis. Pasirodymą vainikuoja prestižas: publika ploja, dingęs daiktas ar žmogus pasirodo vėl. Prestižas ir lemia iliuzionisto rangą. Filme Nolanas atkuria tikrovę ties XIX ir XX a. riba, kai buvo garbinamos mokslo naujovės, o eksperimentai su elektra atvėrė platų veiklos lauką iliuzionistams ir magijos meistrams.
1983 m. pasirodęs „Vardas – Karmen“ (LRT Plius, 20 d. 21 val.) perkels į Jeano-Luco Godard’o kūrybos etapą, apie kurį Kaja Silverman ir Harunas Farocki spėliojo, esą XX a. pabaigoje menas Godard’ui gali būti menu tik tiek, kiek jis nauja forma reprodukuoja prieš tai egzistavusius tekstus. 1982–1989 m. režisierius sukūrė ne vieną filmą, kurį galima apibrėžti kaip naują senos istorijos versiją. Filmo „Vardas – Karmen“ ištakos – Prospero Mérimée apsakymas ir Georges’o Bizet opera, bet Mérimée įkvėpė Aleksandro Puškino poema „Čigonai“, kurią jis išvertė į prancūzų kalbą. Karmen istorija buvo tiek kartų interpretuota ir adaptuota, kad pradedi abejoti, ar originali versija apskritai egzistavo.
Svarbu prisiminti, kad 9-asis dešimtmetis – tai postmodernizmo kulminacija, kai prancūzų kine triumfavo Lucas Bessonas, Leos Caraxas, Jeanas-Jacques’as Beineixas, pasirodė pirmieji Quentino Tarantino filmai. Godard’o tyrinėtojos Ewos Mazierskos nuomone, režisierius grįžo prie žinomų istorijų dar ir todėl, kad parodytų, kaip nuo tada, kai jos buvo papasakotos pirmąkart, pasikeitė pasaulis ir kinas. Pats režisierius yra sakęs, kad Karmen – tai „didis moterų mitas, egzistuojantis tik muzikos dėka <...>, tai taip pat ir paskutinio susidūrimo tarp moterų ir vyrų arba pirmos moterų kovos su vyrais istorija“. Dauguma Godard’o tyrinėtojų pabrėžia, kad „Vardas – Karmen“ yra filmas apie šiuolaikinių vyrų silpnumą.
Godard’o filme Karmen (Maruschka Detmers) priklauso gaujai, kuri apiplėšinėja bankus ir viešbučius, prisidengdama mažo biudžeto filmų kūrimu. Karmen lanko ligoninėje savo dėdę Žaną Liuką – žinomą, bet „išsisėmusį“ režisierių, kurio filmų niekas nenori finansuoti. Dėdę vaidina pats Godard’as, ir tai ironiškas depresijos apimto menininko autoportretas. Karmen pavyksta įkalbėti dėdę duoti raktus nuo jo namo jūros pakrantėje ir kartu kurti „filmą“. Tai bus būdas patekti į verslininko, kurį Karmen gauja planuoja pagrobti, aplinką. Per ankstesnį banko užpuolimą Karmen įsimylėjo apsaugininkas Žozefas. Jis jaučiasi nelaimingas, nes Karmen susitinka su kitais. Todėl atomazga nuspėjama... Žozefas yra silpnas, negali susitaikyti su Karmen mitu, lieka jo auka ir belaisviu.
Populiaraus ir pas mus norvegų rašytojo Pero Pettersono knygos ekranizacija „Vogti arklius“ (LRT Plius, 25 d. 21.33) – šių laikų Karmen istorijos priešingybė. Iš dalies Lietuvoje kurtas Hanso Peterio Mollando filmas – neskubus, tradicinis pasakojimas, kurio herojus Trondas (Stellan Skarsgård) naujojo tūkstantmečio išvakarėse atsiskyręs nuo pasaulio gyvena užkampyje. Trondas jaučiasi kaltas dėl to, kad per automobilio avariją žuvo žmona. Netikėtas susitikimas su vaikystės draugu pažadina Trondo prisiminimus. Jis vis dažniau mintimis nusikelia į 1948-ųjų vasarą idiliškame Norvegijos kaime, prisimena paauglystės aistras ir tėvo pamokas. Trondo žvilgsnis – tai introverto žvilgsnis į save, į savo prasmės nebetekusias aistras ir baimes. Tačiau mirties pojūtis, regis, filmo herojų persekioja nuolat.
Nors „Vogti arklius“ pasakojimas gerokai suraizgytas, pirmiausia įsimena jausmingi ir poetiški vaizdai: saulė glosto medžių lapus, arklių kūnus, sraunią upės tėkmę. Tačiau režisieriaus pasakotojo intonacija pernelyg literatūriška, todėl ir monotoniška, nes filmas, regis, tampa tik teksto iliustracija.
Todėl mieliau dar kartą prisiminsiu Claire Denis filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (TV1, 20 d. 22.55), kuriame režisierė pabandė perkelti į ekraną Roland’o Barthes’o „Meilės diskurso fragmentus“. Neįsivaizduoju, kaip autorius būtų sureagavęs į tokią „ekranizaciją“, bet Denis bent pabandė pati suformuluoti, kaip suprato filosofo teiginius. Filmo herojė – Juliette Binoche suvaidinta Paryžiaus menininkė – ieško tikros ir brandžios meilės, nors sunku atsispirti minčiai, kad metams bėgant tokia meile patikėti vis sunkiau.
Ir Denis, ir Binoche, regis, neslepia, kad herojės naivumas joms juokingas, todėl „Izabelę ir jos vyrus“ galima vadinti filmu ir apie iliuzijų praradimą, ir apie tai, kad neverta siekti tobulybės. Pastaroji mintis gali tapti pirmuoju žingsniu link tiesos apie save. Todėl mėgstu epizodą, kai viskuo nusivylusi Izabelė išsirengia pas aiškiaregį (Gérard Depardieu), kuris ištaria frazę apie gražią vidinę saulę. Aiškiaregys siūlo Izabelei ją rasti savo viduje, ir net jei Depardieu lūpose tai skamba gana dviprasmiškai, kartais verta į tokias frazes įsiklausyti.
Kai Vilniaus centre ramiai stebint policijai Ukrainos vėliava apsisiautęs aktyvistas iš Rusijos laisto kečupu garsų rusų rašytoją ir nuoseklų Putino kritiką, kai premjerė ir valdantieji kartu su odioziniu Kauno meru vieningai palaiko ne pirmą kartą susikompromitavusią švietimo ir sporto ministrę, LRT žinios rodo radikalių dešiniųjų atstovą, aiškinantį, kad steigs partiją pagal Viktoro Orbáno „Fidesz“ nuostatus, o turtingi lietuviai kiekvienose „Verslo žiniose“ giriasi savo santaupomis, pradedu abejoti supančia tikrove. Prisimenu aiškiaregio žodžius Izabelei: kreivų veidrodžių karalystėje geriau negalvoti apie ateitį.
Jūsų – Jonas Ūbis
