7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mane domina bevardės istorijos

Maryam Touzani apie „Žydrąjį kaftaną“

Nr. 19 (1468), 2023-05-12
Kinas
Maryam Touzani
Maryam Touzani

Per pastarąjį dešimtmetį scenaristė ir režisierė Maryam Touzani tapo ryškia Maroko kino figūra. Jos humanistinių dramų „Adomas“ („Adam“, 2019) ir „Žydrasis kaftanas“ („Le bleu du caftan“, 2022) centre – personažai, konfliktuojantys su visuomene, ir įtampa tarp tradicijų bei šiuolaikiškumo. Debiutiniame „Adome“ pasakojama apie netekėjusią motiną (Maroke tai nelegalu), kurią priglaudė našlė kepėja. Naujausias – „Žydrasis kaftanas“ – primena Irano režisieriaus Asgharo Farhadi filmus, kuriuose kuo labiau priartėjame prie veikėjų ir jų gyvenimų, tuo viskas tampa sudėtingiau. Tai be galo subtili melodrama, pasakojama aktorių žvilgsniais, prisilietimais ir nutylėjimais.

Halimas (Saleh Bakri) ir jo žmona Mina (Lubna Azabal) vienoje seniausių Maroko medinų turi kaftanų parduotuvę. Halimas, stojiškas savo amato meistras, siuva ir siuvinėja kerinčius rankų darbo kaftanus pagal nykstančią iš tėvo paveldėtą tradiciją, o Mina rūpinasi verslo reikalais – bendrauja su reikliais klientais bei audinių pardavėjais ir saugo savo vyrą nuo nekantraus pasaulio. Pora į pagalbą priima drovų jaunuolį Jusefą (Ayoub Missioui), kuris sutrikdo trapią pusiausvyrą dirbtuvėje ir iškelia į paviršių giliai slopintus jausmus.

Pateikiame Touzani ir Maryos E. Gates pokalbio, publikuoto RogerEbert.com svetainėje, fragmentus.

 

Esate sakiusi, kad „Žydrojo kaftano“ idėja kilo iš jausmo. Norėčiau sužinoti daugiau apie procesą, kai pradedama nuo emocijos ir aplink ją kuriama istorija.

Scenarijų visada paskatina kokia nors emocija, kurią gali sukelti kad ir susitikimas su žmogumi. Pradedu rašyti tik tada, kai kažką pajuntu. Tai labai instinktyvu. Niekada iš anksto negalvoju, kokia bus istorija ir apie ką kursiu filmą. Akimirką, kai pradedu rašyti, iš esmės net nežinau, kur einu.

Emociją paprastai išprovokuoja personažas, žmogus. Pavyzdžiui, kurdama „Adomą“ sutikau vyrą; jis man priminė kitus vyrus, kuriuos mačiau augdama, ir istorijas, kurias girdėjau apie poras, susituokusias tik dėl fasado, nes negalėjo laisvai būti tuo, kuo norėjo būti. Mane tai labai paveikė. Po to atsirado kiti veikėjai, pavyzdžiui, Mina, nes įsivaizduodama Halimą ir jo vedybas galvojau, ką visus tuos metus jautė jo žmona. Niekada nežinau, kiek bus istorijos veikėjų ir kaip jie vystysis. Tiesiog leidžiuosi vedama jausmo, ir kartais atrodo, kad rašydama iš tiesų gyvenu kartu su savo veikėjais. Tarsi būčiau kitos būsenos.

 

Studijavote žurnalistiką Londone. Ar manote, kad jūsų išsilavinimas turi įtakos kūrybai?

Manau, kad taip, nes tapti žurnaliste mane paskatino noras klausytis žmonių istorijų. Man patinka pažinti kitų žmonių tikrovę – apie tai rašyti, perteikti kitų žmonių patirtį, suteikti jiems balsą. Tai buvo tikroji priežastis, kodėl norėjau tapti žurnaliste. Todėl, manau, natūralu, kad mane ir traukiantis, ir džiuginantis dalykas yra tas pats – tai žmonių istorijos.

 

Kaftanas filme simbolizuoja daug dalykų. Kaip jis tapo pagrindine figūra?

Kaftanas man reiškia labai daug. Mano mama turėjo vieną ypatingą, nuostabų kaftaną, siuvinėtą rankomis, kurį dėvėdavo visomis svarbiomis progomis. Vėliau padovanojo jį man. Ši dovana mane pribloškė, juk šis kaftanas – viso mano mamos gyvenimo dalis, jis emociškai įkrautas viskuo, ką ji patyrė. Mama man vis aiškino, kaip jis buvo pagamintas: kaip tai sudėtinga, kiek laiko prireikė, kiek daug darbo įdėta. Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame viskas vyksta labai greitai. Nusipirkti reiškia pakeisti, išmesti ir judėti toliau. Man tiesiog patinka daiktai, kurie lieka. Manau, kad tikrai jaučiu nostalgiją tam tikriems dalykams, kurie gali išlikti ir būti perduodami iš kartos į kartą, taip pat daiktams, kurie apibrėžia laiką.

Norėjau, kad Halimas būtų tarsi iš kito amžiaus. Halimas užsidaręs nuo pasaulio, nes bando apsisaugoti nuo visuomenės, kuri nepriima jo tokio, koks jis yra. Taigi jam amatas – tai būdas būti savo pasaulyje ir savotiškas kokonas. Dirbdamas jis taip pat bando užsiūti savo žaizdas.

 

Norėjau paklausti apie bendradarbiavimą su operatore Virginie Surdej, nes tai, kaip ji filmuoja kaftaną, atrodo jausminga, bet kartu ir labai pagarbu.

Daug kalbėjomės su Virginie, kuri yra neįtikėtina. Ji tiksliai žinojo, ką noriu pasakyti kiekvienu kadru. Kai rašau, jau turiu galvoje tekstūras ir spalvas. Prieš filmavimą daug laiko praleidžiu ruošdama scenografiją. Spalvos ir tekstūros, mano manymu, yra ne šiaip sau; jos turi gebėti papasakoti apie personažų visatą ir padėti mums giliau į ją pasinerti. Labai norėjau, kad Halimui liečiant audinį pajustume tos akimirkos jausmingumą. Norėjau kalbėti ne žodžiais, o personažų prisilietimais, žvilgsniais.

 

Minėjote, kad meilę galima parodyti įvairiais būdais – prisilietimais, žvilgsniais. Viena mano mėgstamiausių scenų – kai Halimas ir Mina susipyksta, o Mina ruošia rfisą. Tai toks didžiulis jos gestas. Norėčiau išgirsti jūsų mintis apie įvairias meilės kalbas, kuriomis šiame filme kalba trys pagrindiniai veikėjai.

Meilę esame linkę supaprastinti, suklasifikuoti. Visada norime tam tikroms meilės rūšims klijuoti etiketes. Manau, tam tikru momentu ribos tarp visų šių meilių išsitrina, nes yra emocijų, galinčių turėti skirtingas fazes, skirtingas formas. Pavyzdžiui, Mina nuoširdžiai myli savo vyrą, ir jis ją nuoširdžiai myli. Norėjau tai atskleisti, nes tai nėra fasadinė santuoka, jie išmoko mylėti vienas kitą kitaip, jie iš naujo apibrėžė savo meilę.

Tačiau tuo pat metu Mina tam tikrais aspektais Halimui tapo motina. Nes rūpinasi juo taip, kaip motina rūpintųsi vaiku. Ji saugo jį nuo visuomenės, stengiasi už jį daryti viską, ko jis nemėgsta. Pavyzdžiui, bendrauti su klientais. Taigi ji nuolat stengiasi jį apsaugoti, kol galiausiai supranta, kad galbūt per daug saugojo, nes vieną dieną jos gali nebebūti. Ji išeis ir paliks vyrą, kuris nemyli savęs, nepriima savęs. Šis suvokimas jai tampa savotišku prabudimu. Dėl to ji peržengs save, jai svarbiausia, kad paliktų vyrą, kuris save priima, myli ir didžiuojasi tuo, kas yra. Nes tik jo pasididžiavimas leis jam būti laimingam be jos.

 

Kaip vyko aktorių atranka?

Rašydama turėjau omenyje Lubną Azabal, nes su ja dirbau prie „Adomo“ ir ją pažinojau, – ji labai įsijaučia į savo vaidmenis. Žinojau, kad kartu galėsime pasinerti į Minos gelmes. Tikrai reikėjo daug dirbti su šio personažo psichologija: ką ši moteris patyrė, ką ji patyrė per 25-erius santuokos metus ir kaip jaučiasi dabartiniame savo gyvenimo taške.

Kai neturi daug personažų, kiekvienas jų labai svarbus. Kiekvienas iš aktorių turi būti visiškai ištikimas savo vaidmeniui, bet kartu tarp jų turi vykti tikra chemija. Kai rinkausi aktorių Halimo vaidmeniui, žinojau, kad tai turi būti Salehas Bakri, nes jis turi tokio žmogiškumo, kurį pajutau dar prieš susitikdama su juo. Buvau mačiusi jo filmų, bet net žiūrint į jo nuotraukas – akyse kažkas yra. Tai žmogiškumas.

 

Dvasingos akys.

Taip, jos dvasingos. Savo Jusefą radau ne iš karto. Bet kai sutikau Ayoubą Missioui, supratau, kad jis turi kažką nuostabaus. Iš pažiūros tai išvaizdus jaunuolis, bet yra kažkas daugiau. Ir Jusefas būtent toks. Jis turi šį tą gilaus, turi gyvenimo patirties, kuri daro jį labai turtingą, leidžia jam pamatyti dalykus, nebūdingus jo amžiui. Buvo nuostabu dirbti su šiais aktoriais, nes reikėjo išlaikyti tinkamą emociją, tinkamą pusiausvyrą.

 

Abu jūsų filmai paliečia tabu temas, todėl norėjau sužinoti, ar laikote save politinių filmų kūrėja.

Tiesiog kalbu apie tai, kas mane domina, jaudina. Tai bevardės istorijos, žmonės, kurie neturi galimybės kalbėti apie savo patirtis. Galbūt tai yra tabu. Galimybė padėti suteikti žmonėms balsą per filmą, galimybė padaryti taip, kad jie egzistuotų, kad jų istorijos būtų svarbios, kad būtų išgirstos, man yra kažkas esminio. Nežinau, ar pavadinčiau tai politiniu kinu.

 

Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų su savimi po filmo?

Priklauso nuo auditorijos. Pavyzdžiui, Maroke labai tikiuosi, kad filmas gali padėti pakeisti suvokimą. „Žydrasis kaftanas“ – visų pirma filmas apie meilę. Apie skirtingas meiles, bet tarp šių meilių yra viena, apie kurią nekalbama, kuri apskritai laikoma tabu. Ir noriu, kad ji galėtų egzistuoti. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje, žinote, tai ne tik tabu, bet ir nelegalu.

Tikiuosi, kad filmas prisidės prie diskusijų apie LGBTQ bendruomenę ir įstatymų keitimą. Jei turime įstatymus, kurie baudžia, inkriminuoja meilę tarp dviejų tos pačios lyties žmonių, kaip galime tikėtis, kad pasikeis mentalitetas? Šie dalykai turi eiti koja kojon, todėl taip pat tikiuosi, kad filmas gali paskatinti būtinas diskusijas. Man labai skaudu matyti žmones, kurie negali būti tokie, kokie yra, turi slėptis, kad galėtų mylėti. Kaip galima kriminalizuoti meilę?

Tiesiog noriu, kad žiūrovai pajustų šiuos tris personažus ir pabandytų peržengti savo išankstines nuostatas. Mes visi turime požiūrį į santykius, į poras, ir manau, kad man, kaip menininkei, svarbiausia gebėti peržengti visas šias idėjas ir tiesiog pamatyti personažus tokius, kokie jie yra, įžvelgti tarp jų užsimezgusią meilę.

 

Ar yra režisierių moterų, kurios įkvėpė jus pačią tapti režisiere arba apie kurias, jūsų manymu, žinome per mažai ir norėtumėte jas išskirti, kad skaitytojai galėtų susipažinti su jų darbais?

Tai sudėtingas klausimas. Man patinka Naomi Kawase darbai, jos filmų ritmas – ji duoda sau laiko pažinti personažus. Ji tas žmogus, kuris mane neabejotinai įkvepia, nes nėra tradicinė. Ji pasakoja savo istorijas taip, kaip nori. Filmų kūrimas yra kažkas labai asmeniška. Taip pat daug įkvėpimo semiuosi iš literatūros. Skaitydami kitaip suvokiame, analizuojame personažą, ir, manau, tai daro didelę įtaką tam, kaip pasakoju istorijas.

 

Parengė I. V.

Maryam Touzani
Maryam Touzani
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“
Kadras iš filmo „Žydrasis kaftanas“