Christiano Petzoldo „Undinė“ (LRT Plius, birželio 1 d. 21.33) – iš tų filmų, kurie sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena.
„Undinės“ pradžioje Petzoldas suveria kelis motyvus: romantinę legendą apie undines, miestą, kurio požeminėmis upėmis ir kanalais (arba sapnais) nardo filmo herojai istorikė Undinė (Paula Beer) ir naras Kristofas (Franz Rogowski) bei gyvena paslaptingas šamas, ir meilės istoriją – simbolišką ir realų jos lygmenis. Petzoldas rodo gamtą lyg visišką laisvę, į kurią ištrūksta įsimylėjėliai. Mieste jie priversti nuolat gręžiotis atgal. Meilę režisierius rimuoja su vandens motyvu, kuris filme įgyja Jungo archetipų, Freudo sapnų ar Paulio Celano eilių prasmes. Filmą įkvėpė Ingeborg Bachmann novelė „Undinė išeina“.
Profesija skatina Undinę svarstyti, kaip architektūroje „forma seka paskui funkciją“, ir įrodinėti, kad praeitis svarbesnė už dabartį. Kartą į paskaitą užklydęs naras Kristofas bus taip sužavėtas jos kalbų, kad paseks iš paskos, ir tada jie susitiks kavinėje, kurioje prieš valandą Undinė išgirdo iš mylimojo, kad šis ją palieka.
Petzoldo polinkis į absoliutų kadro grožį verčia prisiminti jo tėvynainį Douglasą Sirką, juolab kad ir Petzoldui melodrama yra galimybė suteikti meilės siužetui antrą – ironišką ar net autoironišką – dugną. Petzoldas nieko nepasako iki galo, jis verčia nuolat klausti, kas yra Undinė, kaip jos tapatybė susieta su miestu, kuo ji traukia Kristofą, kodėl netiki savo meile. Finale Undinė lyg ir nugali likimą ar prakeiksmą, sugrįžta į gelmę ir leidžia gyventi Kristofui, jo žmonai ir būsimam kūdikiui.
Ridley Scotto „Patarėjas“ (LNK, šįvakar, 26 d., 21 val.) sukurtas pagal vieno didžiųjų gyvų JAV literatūros klasikų Cormaco McCarthy specialiai filmui parašytą scenarijų. „Patarėjuje“ justi filmo literatūrinės šaknys, mat McCarthy mėgsta, kai jo veikėjai kalbasi. Tad ir filmą pradedančioje scenoje, kai advokatas ir jo mylimoji guli lovoje, po balta lyg mirties skraistė paklode, veiksmas „vyksta“ pagrindinių herojų dialoge.
Filme gausu pasakojimo elipsių, sunku net pasakyti, kiek trunka veiksmas (mėnesį, pusę metų ar ilgiau), užtat pagrindinė mintis išaiškėja greitai. Nes „Patarėjas“ kalba apie tai, kad pabandęs žaisti su blogiu net nepajusi, kaip tapsi jo įkaitu. Taip atsitinka ir pagrindiniam filmo veikėjui – Michaelo Fassbenderio vaidinamam advokatui. Kol jis tik patarinėja klientams, gali likti savoje tikrovės pusėje, mylėti gražią moterį (Penelope Cruz), jaustis savas Amsterdame ir Teksase. Bet nusprendęs kartą (iš smalsumo ir, be abejo, dėl pinigų) sudalyvauti gabenant narkotikus iš Lotynų Amerikos į JAV, jis atsidurs kitapus. Užteks atsitiktinumo, kad gyvenimas pradėtų ristis į bedugnę, kai jau nieko negalima pakeisti, sugrąžinti ar ištaisyti.
Filmo veikėjai yra ne tik spalvingi personažai, bet ir namudiniai filosofai. Kiekvienas jų, net epizodinis Amsterdamo deimantų prekiautojas (virtuoziškas Bruno Ganzas), sušvyti kokia nors gilia mintimi, pasako rafinuotą frazę. Filosofuoja visi – Javiero Bardemo narkotikų bosas Raineris, pamilęs pavojingą moterį Malkiną (Cameron Diaz), už gėrio ir blogio ribos gyvenanti Malkina, gudresniu už kitus save laikantis Brado Pitto prekeivis, meksikietis advokatas, telefonu cituojantis Antonio Machado eiles ir aiškinantis apie pasaulio sandarą. Žinoma, „Patarėjas“ – tai ir McCarthy bei Scotto žaidimas su vesterno konvencija, ir niūrus perspėjimas apie puikybės keliamus pavojus.
Lietuvoje dabar taip pat stebime puikybės istoriją, kuri dar nežinia, kuo pasibaigs, tik vargu ar atsiras autorių, norinčių perkelti valdančiųjų puikybės sukeltas aistras į kino scenarijų, nors tokius spalvingus personažus – politikus ir kartu savosios puikybės aukas – būtų sunku net sufantazuoti. Bijau, kad lietuviškos politinės satyros dar teks palaukti, bet LRT (27 d. 23 val.) parodys visai aktualią belgišką. Tai Peterio Brosenso ir Jessicos Woodworth „Belgų karalius“. Filmo herojus Nikolas III (Peter van den Begin) mėgsta savo darbą, bet šalies gyventojai netrykšta meile jam. Kad monarcho autoritetas išaugtų, nuspręsta surengti oficialų vizitą į Turkiją ir jo pagrindu sukurti dviejų valandų filmą. Kelionėje karalių lydi kino režisierius Dankanas (Pieter van der Houwen), kuris įamžina visus karaliaus judesius. Vieną dieną juos pasiekia žinia, kad Belgijos Valonija paskelbė nepriklausomybę. Karalius nori grįžti namo, bet lėktuvų skrydžius paralyžiavo magnetinė audra. Karalius nusprendžia vykti į Briuselį, nelegaliai kirsdamas Balkanų valstybių sienas, vengdamas serbų snaiperių ir ragaudamas jogurtą. Ar toks neįtikėtinas kelio filmas pakeis jo įvaizdį?
Sveikos ironijos nepristigs ir Saros Colangelo filme „Darželio auklėtoja“ (LRT, 27 d. 00.45). Jo herojė – keturiasdešimtmetė darželio auklėtoja Liza (Maggie Gyllenhaal). Ji mano, kad penkerių metų auklėtinis Džimis (Parker Sevak) yra genialus poetas. Liza ir pati rašo eiles, lanko kūrybinio rašymo kursus, todėl padarys viską, kad tėvų pastangomis berniuko talentas nenueitų vėjais.
„Darželio auklėtoją“ galima traktuoti ir kaip pasakojimą apie meną, kuris vienintelis vertas nesuinteresuotos meilės, ir kaip pasakojimą apie apsėdimą, vedantį prie pavojingos ribos. Colangelo pamažu atveria naujų temų vartelius, bet ne iki galo. Ji klausia apie menininko ir mecenato, kūrinio ir žiūrovo, mokinio ir mokytojo santykius, apie tai, kas yra genijus. Režisierė rodo besišypsančią Lizą, kuri slepia savo žaizdas, bet gali kankinti artimuosius, tačiau kartu siūlo žiūrovams patiems atsakyti į klausimą, ar Liza žaidžia cinišką žaidimą, ar bando kompensuoti nesėkmes ir perkelti savo ambicijas vaikui. Kita vertus, negalima nesutikti su „Darželio auklėtojos“ teiginiais, kad menas nebūna teisingas, kad jo neįmanoma išmatuoti ar suprasti jo esmės. Juolab kad ne viskas, kas pas mus vadinama menu, toks ir yra.
1942 m. sausio 20 d. Berlyne įvyko tai, kas istorijos knygose vadinama „Vanzės konferencija“ (LRT Plius, šįvakar, 26 d., 21.30). Susitikimo Berlyne, viloje Didžiosios Vanzės gatvėje 56/58, šeimininkas buvo aukšto rango nacis, Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos viršininkas Reinhardas Heydrichas (1904–1942), į kurį po pusės metų bus pasikėsinta Prahoje. Susitikime dalyvavusiems penkiolikai svarbiausių Reicho valdininkų jis pristatė „galutinį žydų klausimo sprendimą“ – tokiu eufemizmu buvo pavadintas jau prasidėjęs masinis milijonų Europos žydų žudymas. Vanzės konferencijoje buvo sprendžiama, kaip biurokratiškai efektyviai organizuoti genocidą ir jį vykdyti. Vaidybinis Matti Geschonnecko filmas paremtas susitikimo protokolu, kurį pasirašė būsimas uolus sprendimo vykdytojas Adolfas Eichmannas. Išliko tik viena šio dokumento kopija. Dokumentai juk nedega, tiesa?
Jūsų – Jonas Ūbis
