Kinas

Pokalbis su režisieriumi Wesu Andersonu

Kiekvienas autorinio kino kūrėjas turi ne tik savo stilių, bet ir pasaulį. Weso Andersono labiausiai primena lėlių namelį – antikvarinį, trapų, rankų darbo. Režisierius nuo pat pirmųjų filmų pasižymėjo išskirtiniu stiliumi. Intensyvios spalvos, simetriškos kompozicijos, užkadrinis pasakotojas, įvairiausios lentelės ir užrašai, kuriuos žiūrovas turi perskaityti. Ir svarbiausia – saviti, introvertiški personažai. Iš esmės Andersono pasaulis nepasikeitė. Metamorfozę patyrė žiūrovai ir industrija: buvęs autsaideris padarė didelę įtaką reklamai, madai ir videoklipų estetikai.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Motina“

Man patinka veiksmo filmai. Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų jau mačiau Džeisono Borno ar „Neįmanomos misijos“ dalis. Įprastai nemanoma, kad šis žanras turi potencialo tapti aukštuoju menu, bet to ir nereikia. „Šaudo gaudo“ filmus žiūriu tik dėl pramogos ir atsipalaidavimo, žinodama, kad blogiukai gaus, ko nusipelnė, o pagrindiniai veikėjai bus jokiems logikos dėsniams nepavaldi jėga. Pripažinkime, kartais mums visiems tik to ir tereikia, kad gyvenimas vėl taptų gražus.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Rodeo“

„Rodeo“ („Rodéo“, Prancūzija, 2022) pagrindinė herojė Julija (Julie Ledru) į ekraną įsiveržia kaip viesulas. Konflikto priežastis taip ir lieka neaiški, tačiau žiūrovas tuojau pat atsiduria Julijos vietoje: jos akimis matomas pasaulis neramus, pilnas priešiškumo bei vienatvės, ir kiekviena išgyventa diena yra kaip kova – išlieka tik stipriausi. Pirmuosiuose kadruose Juliją lydinti hiperjudri operatoriaus Raphaëlio Vandenbussche kamera tik sustiprina nuolatinio chaoso ir kovinės parengties įspūdį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Paskutinės dvikovos“ (TV3, šįvakar, 9 d., 21.45) autoriai scenaristai Mattas Damonas, Benas Affleckas ir režisierius Ridley Scottas perkelia į XIV a. Prancūziją. Filmo pagrindu tapo 1386 m. vykusi „teisinė dvikova“, kai riteris Jeanas de Carrouges’as apkaltino savo ginklanešį Jacques’ą Le Gris, kad šis išprievartavo jo žmoną Marguerite. Įžeistas Karužas (Matt Damon) prašo Prancūzijos karaliaus Karlo VI pagalbos.

Aistė Račaitytė

76-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.

Augustė Nalivaikė

Nauji serialai – „Maži nuostabūs dalykai“

Nori nenori yra tokių temų, kurios priverčia apsiašaroti beveik visus, tačiau jos retai vaizduojamos apgalvotai, originaliai ar skoningai. Serialas „Maži nuostabūs dalykai“ („Tiny Beautiful Things“, „Disney+“, JAV, 2023) beveik pataiko į dešimtuką, nors reikalą gadina keletas naratyvinių pasirinkimų. Rekomenduoju pasiruošti nosinių ar popierinių servetėlių ir pasitelkti šiek tiek kantrybės. Pirmosios serijos rėkte rėkia vidutinio amžiaus gyvenimo krizės klišėmis, tačiau serialui įpusėjus pagaliau pasirodo temų gylis ir aktualumas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Galiu įsivaizduoti komediją, kurios veikėjai ministrai vyriausybės susirinkime giriasi, kuris surinko daugiau „čekiukų“, prisipylė už juos tonas degalų ar nusipirko begalę televizorių. Visi bando perrėkti vienas kitą, bet netikėtai laimi tas, kurio rankose kelios dešimtys banko kortelių. Kas jis? Gal tai didžiulę patirtį ubagų karalių sostinėje Kaune sukaupęs kultūros ministras? O gal pilkas politikas iš provincijos, netikėtai padaręs stulbinamą karjerą? Gal karą Kinijai paskelbęs ir jį laimėjęs premjeras? Žinoma, fantazuoju, tik tokios komedijos, pasibaigiančios kolektyvine scena Lukiškių kalėjime, greit nepamatysiu.

Lavas Diazas apie filmą „Kai bangos išnyks“

Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelniusio Lavo Diazo (g. 1958) pagrindinė kūrybos tema – Filipinų tikrovė. „Kai bangos išnyks“ („Kapag Wala Na Ang Mga Alon“, Filipinai, Danija, Portugalija, Prancūzija, 2022) analizuoja diktatoriaus Rodrigo Duterte’ֹs valdymo padarinius. Alegorinėje istorijoje, perteiktoje kaip niūrus miuziklas be muzikos, Filipinų peizažas atrodo tarsi politinės nevilties dykvietė. Iš pažiūros „Kai bangos išnyks“ panašus į kitus Diazo filmus, išskyrus vieną išimtį: diktatūros padariniai numanomi ar juntami ne tik atmosferoje, bet ir dialoguose, nes veikėjai atvirai kalba apie Duterte’s baimės politiką. Tikroji filmo tragedija išlieka realybėje – po Duterte’s kadenciją pradėjo Bongbongas Marcosas, liūdnai pagarsėjusio Ferdinando Marcoso sūnus, ir atrodo, kad daugelio Filipinų gyventojų viltis pamažu blėsta.

Aistė Račaitytė

76-asis Kanų kino festivalis

Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Christiano Petzoldo „Undinė“ (LRT Plius, birželio 1 d. 21.33) – iš tų filmų, kurie sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena.