Kinas
„Rodeo“ („Rodéo“, Prancūzija, 2022) pagrindinė herojė Julija (Julie Ledru) į ekraną įsiveržia kaip viesulas. Konflikto priežastis taip ir lieka neaiški, tačiau žiūrovas tuojau pat atsiduria Julijos vietoje: jos akimis matomas pasaulis neramus, pilnas priešiškumo bei vienatvės, ir kiekviena išgyventa diena yra kaip kova – išlieka tik stipriausi. Pirmuosiuose kadruose Juliją lydinti hiperjudri operatoriaus Raphaëlio Vandenbussche kamera tik sustiprina nuolatinio chaoso ir kovinės parengties įspūdį.
Debiutuojančios prancūzų režisierės Lolos Quivoron filmas pasakoja apie savo vietos ir identiteto paieškas. Skurdžiame Paryžiaus priemiestyje auganti dvidešimtmetė Julija, stokojanti meilės ir artimųjų paramos, laisva pasijunta tik tada, kai skrieja ant motociklo. Šie – jos aistra, laimė, net ir tapatybės dalis. Sužinojusi apie netoliese vykstančius slaptus kroso motociklininkų susibūrimus, Julija mano pagaliau atradusi savo tikrąją šeimą, kuri ją supras. Yra tik viena bėda – kroso motociklų pasaulis priklauso vyrams, ir moterims jame ne vieta.
Filmo dramaturgija pagrįsta atpažįstamu leitmotyvu: stabilumo, bendrystės poreikis likimo nuskriaustą filmo heroję atveda į pogrindžio gaują, kurios aplinkoje ji bręsta ir sužino apie save tai, kas pakeičia visą tolesnį jos gyvenimą. Vis dėlto filmo protagonistės apsivalymas, išsilaisvinimas (nors tam tikra prasme filmo pabaigoje jis tikrai įvyksta), kelias į jį sukelia daug abejonių – herojės motyvacija būti ir keistis taip ir lieka neaiški. „Gimiau su motociklu tarp kojų“, – apie save vienoje scenų sako Julija, ir šio teiginio kažkodėl turi užtekti visam jos personažui suprasti. Galbūt kaltas ir žanro posūkis, kai arthauzinę „Titanę“ – žmogus, mašina ir konfliktas (vidinis bei išorinis) – paskutiniame filmo trečdalyje išstumia veiksmo pilni „Greiti ir įsiutę“, palikę ne tik filmo protagonistės, bet ir jos gaujos narių portretus istorijos paribyje.
Vis dėlto pagrindinis filmo konfliktas apsiriboja moters įmetimu į mizoginišką vyrų ir jų žaislų pasaulį – herojų priešiškumas kitai lyčiai turėtų būti savaime suprantamas (o nėra). Siekiant pabrėžti moters vyrų pasaulyje problemą filme atsiranda ir gaujos vado žmonos Ofelijos (Antonia Buresi) linija. Kol vyras sėdi kalėjime, ji rūpinasi gaujos nariais, tačiau kartu paradoksaliai nesusitvarko net su mažamečiu sūnumi. Ofelija, regis, turėtų apibūdinti moters vietą pasaulyje, gaujos vyrų akimis (uždaryta namie ir auginanti vaikus), ir tapti kritika tokiam sukurtam pasaulėvaizdžiui – moteris filme primena kalinę ar įkaitę. Kartu Ofelija yra ir pretekstas atsiskleisti švelniai, rūpestingai Julijos pusei, nors tam užtenka ir gerokai natūralesnės scenos, kai Julija rūpinasi sužeistu gaujos nariu. Tai atskleidžia režisierės poziciją ir paaiškina filmo veikėjų jausenas, bet ne motyvus.
Adrenalinas ir testosteronas spaudžia galvas, o patys gaujos nariai gyvena puikiai suprasdami, kad jau yra pasmerkti. Nors apokaliptinių nuotaikų eskalavimas ima kelti nuobodulį, to užtenka apibendrintam gaujos portretui. Tačiau pačios režisierės nenoras gilintis į personažų – ne tik Julijos, bet ir (ypač) motociklininkų gaujos – vidų čia kelia daugiausia klausimų. Kodėl socialiniame paribyje egzistuojantys, nusikalstamą gyvenimo būdą pasirinkę jauni vyrai savo laimę atranda balansuodami ties mirties riba? Kodėl visus juos sieja noras pabėgti, jei tik turėtų daugiau pinigų? Ir kodėl mačistiniai personažai galų gale ima atrodyti labiau pažeidžiami nei vienintelė tarp jų išdrįsusi įsibrauti moteris?
Sunku nekaltinti filmo scenarijaus tuštuma ir personažų paviršutiniškumu. Vis dėlto „Rodeo“ neabejotinai turi savo stipriųjų pusių. Filme veikia kuriamas realizmo, socialinės kronikos įvaizdis. Grūdėta, grubi faktūra, jungianti į visumą asfaltą, mašinas ir kūnus. Pats kūniškumas, kurio filme apie motociklus neįtikėtinai daug – per stambius planus, tatuiruotėmis puoštą odą, prakaitą, žaizdas ir apsivalymo ritualus smilkalais. Ir, žinoma, pati Julie Ledru, laisva, greita ir nepailstanti kaip pats filmas. Charizmatiška, stichiška, ambivalentiška – moteriška, vyriška, jautri ir bejausmė tuo pačiu metu, vien savo veido ir kūno kalba ji pakylėja savo Juliją ir užpildo tuštumą filmo scenarijuje. Ir vis dėlto sunku, kai visas svoris – ant jos vienos pečių.
