Tarp stiliaus ir netekties apmąstymo

Kiekvienas autorinio kino kūrėjas turi ne tik savo stilių, bet ir pasaulį. Weso Andersono labiausiai primena lėlių namelį – antikvarinį, trapų, rankų darbo. Režisierius nuo pat pirmųjų filmų pasižymėjo išskirtiniu stiliumi. Intensyvios spalvos, simetriškos kompozicijos, užkadrinis pasakotojas, įvairiausios lentelės ir užrašai, kuriuos žiūrovas turi perskaityti. Ir svarbiausia – saviti, introvertiški personažai. Iš esmės Andersono pasaulis nepasikeitė. Metamorfozę patyrė žiūrovai ir industrija: buvęs autsaideris padarė didelę įtaką reklamai, madai ir videoklipų estetikai.

Dalis kritikų išryškina Andersono vizualinį stilių, vadindami jį „geriausiu kino stilistu“, „saldainių dėžutės estetu“. Jiems Andersonas pirmiausia rokoko kūrėjas, kuriam nelabai rūpi jo herojų emociniai išgyvenimai. Kitoje pusėje yra tie, kurie pirmiausia atkreipia dėmesį į akivaizdžias Andersono kine praradimo, netekties ir išvietinimo temas, ką Christianas Vittrupas vadina „traumuotos melancholijos“ pojūčiu. O Devinas Orgeronas teigia, kad visi Andersono filmai yra apie šeimą, jos nebuvimą, iširimą ir atgimimą.

Tiems, kurie žvelgia toliau nei kruopščiai sukomponuoti ryškiaspalviai Andersono filmų kadrai, viskas gali pasirodyti neabejotinai tamsiau ir netvarkingiau. Pavyzdžiui, J.M. Tyree lygina Andersoną su režisieriumi Toddu Solondzu dėl jų ambivalentiško santykio su vaikyste ir namų kaip vietos, „kuri yra nesaugi, bet neišvengiama: pasilikti – pražūtinga, grįžti – pavojinga, pabėgti visam laikui – galiausiai neįmanoma“, manijos. Greta Andersono vaikystės fantazijų – nuo namelių medyje, įtaisytų beprotiškai aukštai iki gražių rožinių viešbučių, kurie atrodo lyg milžiniški pyragaičiai, matome ir nerimą keliančią suaugusiųjų realybę: skyrybos, mirtys, nepagydomos ligos, bandymai nusižudyti, ką jau kalbėti apie nupjautus pirštus ar kitas galūnes... Andersonas, kaip rašo Eileen Jones, „padengia atsitiktinio žiaurumo pasaulį ryškiomis spalvomis ir skambiomis melodijomis, o mirtis jo filmuose nėra tik stiliaus elementas, tamsus pigmentas, išryškinantis kitas spalvas“. Žiūrovui, kuris geba įveikti ar ignoruoti emocinę distanciją, Andersono filmų poveikis iš tikrųjų yra „siaubingas, tarsi košmaras“.     

Naujojo Andersono filmo „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“, JAV, 2023) premjera įvyko Kanuose. Tai filmas filme: režisierius kuria filmą apie jaunųjų astronomų suvažiavimą, kurio dalyviai po netikėtos avarijos atsiduria mažame Amerikos miestelyje, garsėjančiame kadaise dykumoje nukritusiu asteroidu. Veiksmas vyksta 1955 m. – kosmoso eros pradžioje, kai žmogus dar nebuvo pakilęs į orbitą ir nežengė Mėnuliu, bet jau ruošėsi tai padaryti. Kaip įprasta Andersonui, šiame filme, nepaisant jo žaismingumo, paliečiamos tokios temos kaip vienatvė, netektis, suaugusiųjų bendravimo sunkumai ir kartų atotrūkis. Galiausiai religingumas ir ateizmas, stebuklų poreikis ir lūkesčiai, apokalipsės baimė ir kitos pokario epochos fobijos, lėmusios geležinę uždangą. Fejerverkai Asteroidų mieste yra retesni nei branduoliniai bandymai. Neatsitiktinai kiekvienas iš personažų, tarsi nužengęs iš vaikiškų knygelių iliustracijų, bet kurią akimirką yra pasirengęs katastrofai.

Kaip visada, filme vaidina būrys Holivudo žvaigždžių: Jasonas Schwartzmanas, Scarlett Johansson, Tomas Hanksas, Tilda Swinton, Bryanas Cranstonas, Edwardas Nortonas, Adrienas Brody, Maya Hawke, Steve’as Carellas, Willemas Dafoe, Margot Robbie, Jeffas Goldblumas ir kiti.

Pateikiame interviu su Wesu Andersonu, publikuoto portale „The Talks“, fragmentus.

Ar savo filmus vertinate kaip savarankiškus pasaulius, kuriuose viską kontroliuojate?

Tikriausiai taip ir yra. Manau, kai kurie menininkai mėgsta įvesti savo tvarką, o organizavimas ir formavimas jiems suteikia tam tikrą pasitenkinimo jausmą. Tačiau taip pat manau, kad yra menininkų, kuriems labiau patinka išreikšti kažką chaotiško.

Man į galvą ateina Werneris Herzogas...

Arba, pavyzdžiui, Robertas Altmanas. Visas jo darbo metodas, filmavimo būdas buvo skirtas spontaniškoms akimirkoms užfiksuoti. Iš aktorių jis tikėjosi kažko netikėto, ko pats nekontroliuoja, kai tiesiog atsitraukia ir leidžia kažkam augti. Tačiau kartu manau, kad jis buvo ir savotiškas dirigentas. Taigi jis nekontroliuoja, bet vis dėlto vadovauja ir formuoja patį rezultatą... Taigi galbūt taip veikia menas apskritai.

Organizavimas – tai savotiška meno metafora: pertvarkyti gyvenimą taip, kad viskas būtų prasminga. Visi ieškome harmonijos, įkvėpimo. Ir kartais žiūrint į meno kūrinį apima jausmas, kad šis kūrinys paaiškina mus pačius, paliečia mūsų tapatybę. Man tai yra stipriausia meno patirtis.

Tačiau jūsų filmai yra labiau kontroliuojami ir apgalvoti nei daugumos kitų.

Neabejotinai kur kas labiau suplanuoti nei Altmano filmai. Kai kuriu scenografiją, nieko nestatau už kadro ribų. Taigi filmuojame taip, kaip parašyta scenarijuje, nes tai viskas, kas yra ir kas bus! Ir tikriausiai neturėsime kito pasirinkimo, kai ateis laikas. Bet bėgant metams ėmiau labiau planuoti. Man tai geriau sekasi. Tikiuosi, aktoriai nesijaučia įkalinti.

Jūsų filmuose gausu vizualinių detalių. Apie jas galvojate jau rašydamas scenarijų ar tik filmavimo aikštelėje?

Yra dalykų, kuriuos pridedu filmavimo aikštelėje. Bet daug informacijos pateikiu scenarijuje, nes būdamas filmavimo aikštelėje gali ką nors pamiršti. Jei idėja kyla aikštelėje, nebūtinai turime tai, ko reikia jai įgyvendinti. O kadangi laikas brangus, ne visada galime jo skirti tam, kad surastume ar padarytume, ką reikia. Ypač filmuojant lauke. Tiesą sakant, tai, kas iš tikrųjų yra spontaniška filmavimo aikštelėje, susiję su aktoriais. Žinau, kad kai kuriems žmonėms nepatinka mano filmai, nes juose per daug detalių, kurios atrodo nereikalingos. Bet karjeros pradžioje buvo laikas, kai nusprendžiau nesukti dėl to galvos ir tiesiog daryti tai, ką noriu. Negaliu galvoti apie tai, ką vienas ar kitas žiūrovas pagalvos; turiu daryti, kas man patinka, ir susitelkti į savo istoriją, į mažą pasaulį, kurį bandau sukurti. Per daug detalių būna tik tada, jei jaučiu, kad jų per daug. Tai visiškai subjektyvu. Tačiau filmas bent jau yra toks, kokio noriu.

Ar kada nors teko dirbti su aktoriumi, kuris negalėjo susidoroti su jūsų režisūros stiliumi?

Vienas sudėtingiausių ir geriausių aktorių, su kuriais dirbau prieš daugelį metų, buvo Gene’as Hackmanas. Jis nebuvo atsipalaidavęs ir nesijautė patogiai su manimi dirbdamas, tačiau jam patiko sudėtingos scenos, kai reikia būti vienoje vietoje, po to kitoje, ir dėl to jam kildavo iššūkių. Noriu sukurti situacijas, kad aktoriai galėtų būti gyvi kaip tikri žmonės net ir gana griežtai surežisuotame kontekste.

Ar norite, kad jūsų filmai būtų atpažįstami dėl jums būdingo stiliaus?

Nenoriu turėti nematomo stiliaus, bet man nesvarbu turėti prekės ženklą. Dėl mano rašymo ir filmavimo būdo žmonės gali pasakyti, kad tai aš, bet tai ne mano pasirinkimas. Tai vyksta natūraliai. Tai tiesiog mano, kaip režisieriaus, asmenybė.

Ar jaučiate laiko spaudimą, kai filmuojate sudėtingas scenas?

Bėgant metams jaučiu vis didesnį spaudimą, bet nemanau, jog taip yra dėl to, kad kažkas man tą spaudimą daro. Iš tikrųjų labiau jaučiu pasitenkinimą, kai viskas vyksta organizuotai, turime planą ir viską darome tinkamai.

Ar jaučiate ekonominį spaudimą, kad jūsų filmai būtų pelningi?

Man patinka taupyti pinigus, mažinti išlaidas, bet daugiausia dėl to, kad noriu būti tikras, jog visi pinigai, kuriuos išleidžiame, skiriami filmui ir niekas nėra iššvaistoma. Jei kalbame apie filmo uždirbamus pinigus, nežinau, kaip tai paveikti. Jaučiu, kad nebūtų didelės prasmės sakyti: sukurkime filmą vienaip ar kitaip, nes jis bus populiaresnis. To negali nuspėti. Bet jei kalbėtume apie bandymą sukurti filmą su tam tikru biudžetu, „Gyvenimas po vandeniu“ buvo labai brangus ir per didelis. Net jį kurdamas jaučiau – tai netinka šiam filmui. Jis neuždirbs pakankamai pinigų, kad galėtume sau tai leisti.

Vėliau stengiausi daugiau nepatekti į tokią situaciją. „Gyvenimą po vandeniu“ buvo sunku kurti. Filmas buvo filmuojamas šimtą dienų, daug laiko praleidome jūroje. Maždaug prieš dešimt metų jis kainavo 60 milijonų dolerių, šiandien tikriausiai kainuotų 80 milijonų. Taigi tai didelis biudžetas filmui, kuris yra gana keistas. Tai nėra žanrinis kinas. Bet tada neturėjau pakankamai aiškaus supratimo apie tai.

Ar paprastai pradedate nuo vaizdo, ar nuo istorijos idėjos?

Įvairiai. Gerai prisimenu, kad pirmajame savo filme turėjau daug vizualių idėjų. Bet tai buvo ne visai su istorija susiję dalykai, labiau su aplinka. Bet, pavyzdžiui, „Viešbutyje „Didysis Budapeštas“ buvo personažas, kuris mane labai domino. Tiesiog turėjau šio personažo idėją ir šiek tiek istorijos, o vėliau man kilo mintis, kad norėčiau padaryti kažką, kas būtų susiję su Stefanu Zweigu.

Ar filmuose atsiduria jūsų biografijos faktai? Pavyzdžiui, ar filmo „Tenenbaumų šeima“ tėvas panašus į jūsų tėvą?

Filme „Tenenbaumų šeima“ bandžiau panaudoti kai kuriuos man nutikusius dalykus, bet jie labai pasikeičia, kai tampa filmu. Tačiau tėvo ir sūnaus santykis susijęs su žmonėmis, kuriuos esu sutikęs. Daugelį metų turėjau įvairių draugų, kurie yra to paties amžiaus kaip ir mano tėvas, ir jie man padarė nemažą įtaką. Kai kurie iš jų – tikri personažai. Galbūt iš to kyla tiek pat įkvėpimo, kiek ir iš bet kur kitur.

Kaip manote, iš kokių filmų labiausiai semiatės įkvėpimo?

Filmai, kuriuos noriu kurti, tikriausiai vienodai remiasi Europos ir Amerikos kinu, o gal ir japonišku ar indišku. Bet daugiausia – Europos, Amerikos ir Didžiosios Britanijos tradicijomis. Mane labiau domina klasikinis kinas. Mėgstu, kad kine mane priblokštų, ir nesijaučiu esąs labai santūrus režisierius. Mano mėgstamiausi režisieriai yra Johnas Hustonas, Orsonas Wellesas, Jeanas Renoiras, Romanas Polanskis, Stanley Kubrickas, Fellini ir Bergmanas – jų kinas suformavo mane kaip kūrėją. Tai – didžiausia įtaka.

Vis dar filmuojate juostoje...

Tiesa, bet nežinau, ar po metų, po dvejų bus protinga filmuoti juostoje. Kartais dabar pamatau filmą, kuris nufilmuotas skaitmeniniu būdu, ir net nežinau... Mane domina įvairūs kino kūrimo būdai. Nežinau, gal jaučiu, kad kažkas slysta iš rankų. Yra labai daug tvirtai nusiteikusių, savo požiūrį turinčių kino kūrėjų ir jie visada darys tai, kuo tiki.

Parengė I. V.