Kinas
Man patinka veiksmo filmai. Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų jau mačiau Džeisono Borno ar „Neįmanomos misijos“ dalis. Įprastai nemanoma, kad šis žanras turi potencialo tapti aukštuoju menu, bet to ir nereikia. „Šaudo gaudo“ filmus žiūriu tik dėl pramogos ir atsipalaidavimo, žinodama, kad blogiukai gaus, ko nusipelnė, o pagrindiniai veikėjai bus jokiems logikos dėsniams nepavaldi jėga. Pripažinkime, kartais mums visiems tik to ir tereikia, kad gyvenimas vėl taptų gražus.
Pasidomėjusi užsienio kino kritikų vertinimais, „Motiną“ („The Mother“, rež. Niki Caro, JAV, 2023) „Netflix“ platformoje pradėjau žiūrėti nusiteikusi skeptiškai. Galiu drąsiai sakyti, kad ne be reikalo. Nuo pat pirmųjų kadrų atsidūriau veiksmo filmų klišių košėje, kurios nepajėgė išsrėbti net ir Gaelis García Bernalis.
Suprantu, kad nereikia iš veiksmo filmų tikėtis pernelyg daug ryšio su realybe. Vis dėlto yra tokių veiksmo filmų, kuriuose pasakojimas susipina į nuoseklią ir intriguojančią visumą, net jei vietomis ir pritrūksta logikos. Arba jei neintriguoja pasakojimas, tuomet veiksmo, kovų, muštynių ir mašinų gaudynių scenos būna techniškai ištobulintos iki smulkiausios detalės. Buvo šiek tiek liūdna ir nejauku žiūrėti, kaip pagrindinės herojės vaidmenį atliekanti Jennifer Lopez bėga, vartosi ant mašinų stogų, vairuoja siauromis miestelio gatvėmis. Galbūt pritrūko pinigų geriems veiksmo scenų dubleriams, tačiau kokybės trūkumas tiesiog rėžia akį. Filmas pradedamas tokiais jau šimtus kartų girdėtais sakiniais, kaip „niekas čia nėra saugus“, „nuo jo (tokio ir tokio mafuko) nepabėgsi“ ir pan. Apskritai filmo pradžia tokia nelogiška ir nuobodi, kad sunku sutelkti dėmesį.
Šiaip ne taip galiausiai pavyko suprasti, apie ką šis filmas. Motina (tikrasis vardas lieka neatskleistas), kurią vaidina Jennifer Lopez, sužinojusi, kad du mafijos blogiukai, jos buvę meilužiai (jau minėtas Gaelis García Bernalis ir Josephas Fiennesas), užsiima prekyba vaikais, tampa Federalinio tyrimų biuro (FBI) informante. Nieko keista, kad vienas iš meilužių iššaudo beveik visus slaptame FBI name, kuriame vyksta Motinos apklausa. Po šaudynių-žudynių ji, be abejo, lieka gyva, bet čia žiūrovams pateikiamos dvi staigmenos. Pirma, Motina tarnavo JAV kariuomenėje, antra – ji laukiasi vaiko, kurio tėvas yra vienas iš tų dviejų blogiukų. Nežinau, kaip jums, bet galiu sugalvoti bent kelias pasakojimo alternatyvas, kuriose pagrindinė veikėja vis dėlto išspardytų visiems užpakalius, o filmo moralas nereikalautų sudeginti paskutinių smegenų ląstelių siekiant suprasti, kas čia, po galais, vyksta. Ypač justi, kaip forsuotai Lopez veikėją bandyta paversti motina, iš kurios vaikas yra paimamas (visiškai be pagrindo), o tai tariamai suteikia moteriškos lyties personažams kažkokio dramatinio gylio. Ir, žinoma, po šių įvykių filmo pradžioje Motina dvylikai metų pasislepia gyventi Aliaskoje (kaip originalu).
Galite nuspėti, kaip siužetas plėtojamas toliau. Be abejo, Lopez jau dvylikametė dukra (Lucy Paez) pagrobiama vieno iš buvusių meilužių blogiukų (vėlgi – kaip originalu). Vaikų naudojimas kaip pasakojimą į priekį varantis momentas man kažkodėl atrodo koktus. Dar blogiau, kad tokiuose filmuose vaikai tampa ne tik smurto liudytojais, bet ir aktyviais dalyviais. O smurto, nepagrįstai žiauraus, šiame filme tikrai netrūksta. Vietomis jis tampa netgi šiek tiek absurdiškas, lyg žiūrėtum labai blogą siaubo filmą, kuriame aiškiai viskas netikra. Tai čia panašiai. Režisierė taip pat nepasikuklino pasitelkti visokius „išplaukusius“ (pvz., žvakių šviesoje) arba sulėtintus (kai Motina naudojasi ginklu) kadrus. Lopez atlikdama šį vaidmenį irgi nesužiba.
Taigi, kas vyksta toliau? Žinoma, Lopez skuba gelbėti dukters. Išgelbėja. Tada blogiukai vėl jas užpuola ir jos abi visus išžudo. Pabaiga.
Labiausiai nuvilia, kad svarbiausia filmo ašimi turinti tapti pagrindinė veikėja, ant pečių nešanti visą istorijos svorį, yra tokia nuobodi. Tariamas Motinos kaip veikėjos išskirtinumas filme konstruojamas per paslaptingą profesinę bei romantinę patirtį ir, deja, išsamiau neatskleidžiamos jos charakterio savybės, norai, ateities vizija. Nematome nieko, kas leistų nors šiek tiek tapatintis su ja kaip su personažu, kuriuo galima tikėti ir pasitikėti. Motiną labiau matau kaip tolimą giminaitę, su kuria metams bėgant atšalo santykiai, nei kaip aktyvią, savo likimą sprendžiančią įdomią veikėją. Moteris šnipė / kareivė / slaptoji agentė / samdoma žudikė kino ekranuose tikrai nėra naujiena, todėl nebeverta tikėtis filmo sėkmės pasitelkiant tik šį pasakojimo aspektą. Žiūrovai nori personažų, su kuriais galima tapatintis. Motina, kaip ir visas pasakojimas, greitai pasimirš, ir filmas liks dulkėti „Netflix’o“ užkaboriuose.
