Taisyklės trukdo

Naujausio Radu Jude’s filmo „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ („Nu aștepta prea mult de la sfârșitul lumii“, Rumunija, Liuksemburgas, 2023) centre – Angela (Ilinca Manolache), pervargusi gamybos asistentė, kurios įmonę Austrijos verslininkai pasamdė nufilmuoti saugaus darbo vaizdo klipą jų darbuotojams rumunams. Angela važinėja po Bukareštą ir apklausia darbe traumas patyrusius žmones, kurie yra pasirengę prisipažinti, jog tai įvyko dėl to, kad nesugebėjo imtis elementariausių atsargumo priemonių, ir už 500 eurų atlygį prisiimti savo viršininkų kaltę.

Angelos kelionė susipina su fragmentais iš kito filmo – Luciano Bratu „Angela važiuoja toliau“ (1981), kurio herojė taip pat važinėja po sostinę dirbdama taksi vairuotoja. Abu filmai „kalbasi“ tarpusavyje, tačiau jų ryšys, nepaisant daugybės paralelių tarp abiejų epochų ir sunkumų, su kuriais tenka susidurti abiem Angeloms (tulžinga mizoginija, ekonominiai sunkumai), yra kur kas daugiau nei tęstinumo istorija. Bratu filmas, kaip pabrėžia Jude, yra itin subversyvus kūrinys – tai retas Ceaușescu komunistinio režimo laikais sukurtas filmas, kuriam pavyko išsisukti nuo cenzūros ir užfiksuoti šalies skurdą. Apie tai joks kitas to meto filmas net nesvajojo viešai prabilti.

Ne mažiau subversyvus ir Jude’s „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, čia gausu nuorodų į kitus filmus ir knygas, netrūksta pašaipų, skirtų šalies elitui, religiniams veikėjams ir šalį grobiančioms užsienio jėgoms, – filmas atviras įvairioms įtakoms ir dirgikliams. Jo formalus išradingumas liudija Jude’s kūrybiškumą ir drąsą, išbandant kino ribas bei galimybes.

Pateikiame Leonardo Goi pokalbio su Radu Jude, publikuoto žurnale „Filmmaker“, fragmentus.

Ar galime pradėti nuo pavadinimo? Žinau, kad tai lenkų poeto Stanisławo Jerzy Leco citata, bet man smalsu išgirsti, kas jus patraukė.

Na, tai prieštaravimas, kurio ir norėjau. Pavadinimas perteikia išsekimo jausmą, bet kartu yra akivaizdžiai ironiškas. Galite tai priimti kaip pokštą arba kaip kažką rimto. Manau, kad ir filme tam tikra prasme vyksta tas pats.

Jei jau kalbame apie ironiją, prisimenu, kad savo ankstesnį filmą „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“ pavadinote komedija be humoro jausmo.

Taip ir yra!

Tačiau tame filme, kaip ir šiame, gausu linksmų intarpų. Tai privertė mane susimąstyti apie humoro vaidmenį jūsų kūryboje. Atrodo, kad naudojate jį kaip savotišką ginklą, kuris leidžia ir išjuokti valdžią, ir grąžinti tam tikrą orumą nuskriaustiesiems. Kaip, tarkime, Boccaccio ar Dario Fo.

Humoro klausimas labai sudėtingas, nes jo esama įvairių rūšių – agresyvus humoras, lengvas humoras... Visada šiek tiek vengiu vartoti šį žodį, nes manau, kad jis apima labai daug skirtingų dalykų. Man tai tik vienas ar du.

Pirma, mane domina toks humoras, kuris padeda pamatyti situaciją naujoje šviesoje. Mane traukia humoras, atsirandantis keičiant požiūrį į tam tikrus dalykus. Taip pat nesu veiksmo žmogus ir visada jaučiu, kad humoras galėtų būti bent jau noras dar kartą pagalvoti. Ir aš mielai leidžiu scenoms užsitęsti sekunde ilgiau, nei reikėtų, nes dažnai humoras, kurio ieškau, slypi tose akimirkose.

Antra, manau, kad humoras, ypač pasitelkiamas šiame filme, gali tapti kritikos įrankiu, nes jis gali padidinti ir sureikšminti dalykus. Pavyzdžiui, taip veikia karikatūros: paimama detalė ir išpučiama. Tokio humoro galima rasti, pavyzdžiui, „Charlie Hebdo“ žurnale, kurį labai vertinu. Jis veikia per šiuos absurdiškus perdėjimus ir jais kritikuoja. Būtent tokio principo laikėmės šiame filme. Tai mano humoro jausmas, taip pat ir aktorių. Angelos alter ego socialiniuose tinkluose Bobita buvo pačios aktorės kūrinys.

Savo filmuose dažnai dirbate su labai įvairiais aktoriais. Pataisykite mane, jei klystu, bet filme „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“  įdarbinote ir patyrusių aktorių, ir tokių, kurie buvo dirbę tik komedijose.

Blogiausiuose serialuose!

Kodėl?

Adamo Gopniko ir Kirko Varnedoe „High and Low“ – tai knyga apie šiuolaikinio meno ir populiariosios kultūros santykį. Manau, atsakymas yra būtent čia. Knygoje teigiama, kad šiuolaikinis menas linkęs maišyti aukštąjį ir žemąjį menus, tačiau mano nuomone, abu šiuos dalykus reikia vertinti kaip atskirus. Kai žmonės sako, kad jiems patinka tik žemo lygio kinas, man tai atrodo labai populistiška. Ir juokinga, nes toks impulsas kartais kyla ir iš intelektualų, kino kritikų bei kino kūrėjų. Neturiu nieko prieš žmones, norinčius žiūrėti tik, tarkim, Chucko Norriso filmus. Bet man atrodo, kad norint iš tikrųjų mylėti kiną, iš tikrųjų mylėti kultūrą, reikia mokėti vienodai mėgautis abiem impulsais. Nėra nieko labiau erzinančio už vidutinybes. Aš mieliau žiūriu arba labai žemo, arba aukšto lygio dalykus.

Manau, kad jūsų filmuose tarp šių dviejų impulsų visuomet egzistuoja dialektinis santykis, trintis, kurią nebūtinai išsprendžiate.

Taip! Tikrai.

Man tai primena filmo „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“ paantraštę: „populiaraus filmo eskizas“. Ar tokią pačią etiketę klijuotumėte ir naujajam filmui?

Tikriausiai pavadinčiau tai socialinio filmo eskizu. Arba filmo su socialine tema. Bet kai pagalvoju – „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ yra tikresnis eskizas nei „Nesėkmė dulkinantis...“. Filmo eskizas suponuoja daugybę galimybių, kurios galėtų būti nužudytos vientisesniame darbe. Pavyzdžiui, filme „Nesitikėk...“ turėjau dvi istorijas, kurios iš esmės nutiko man arba aplinkiniams žmonėms. Pirmoji – apie jauną mano pažįstamą gamybos asistentą, kuris buvo taip pervargęs, kad užmigęs prie vairo žuvo per automobilio avariją. Antroji istorija nutiko man, kai režisavau korporacijos vaizdo klipą apie darbo saugą. Jie atrodė turintys gerų ketinimų, kol supratau, kad tik nori apgauti savo darbuotojus. Visas filmas iš esmės buvo sukurtas iš mano patirties. Turėjau šias dvi istorijas, bet nežinojau, kaip jas sutalpinti į vieną. Nerimavau, kad teks iškirpti daug dialektinių elementų, kaip jūs juos vadinate, daugybę prieštaravimų – dalykų, kurie vientisoje istorijoje nesuveiks. Bet aš norėjau, kad tos įtampos ten būtų, taigi nusprendžiau šias dvi idėjas sujungti ir kartu kažkaip atskirti. Žinoma, finansavimo metu buvo sunku tai pateisinti – kodėl dvi istorijos, kodėl tiesiog nesukurti vienos? Taigi galiausiai pavadinau jas A ir B istorijomis. Antroji istorija iš esmės yra mano B filmas. Jis trumpesnis, greitesnis ir sensacingesnis. Už vieno kainą gaunate du filmus. Manau, tai puikus sandoris.

Angelos kelionė po Bukareštą taip pat susipina su 1981 m. Luciano Bratu filmo „Angela važiuoja toliau“ fragmentais. Titruose sakoma, kad šie du filmai „kalbasi“ tarpusavyje, ir aš norėčiau sužinoti, koks, jūsų manymu, tai ryšys.

Sunku atsakyti. Kai jau aiškiau įsivaizdavau, kokia bus mano istorija, pradėjau ieškoti rumunų kelio filmų, kurių centre yra moterys. Ir jų neradau, išskyrus Bratu filmą, kuris nėra taip gerai žinomas, nors nujaučiu, kad jauni kritikai dabar iš naujo jį atranda ir giria kaip protofeministinį filmą, – teisingai. Be to, man svarbiausia buvo tai, kad Bratu filme vaizduojama moteris, gyvenanti komunistinio režimo laikais, kai žmonėms teko susidurti su politine cenzūra. Norėjau sugretinti šį portretą su maždaug panašų darbą dirbančios moters portretu dabartinėje Rumunijoje – mūsų politinę laisvę šiandien, palyginti su Ceaușescu režimo apribojimais.

Tačiau tai ne tik pokyčių, bet ir tęstinumo istorija. Negalėjau nepastebėti kai kurių panašumų tarp šių dviejų epochų. Visų pirma – besaikė mizoginija, taip pat ekonominiai sunkumai, kurie palietė abi Angelas.

Žinoma, nes „Angela važiuoja toliau“ – filmas, kurį galiausiai patvirtino Rumunijos cenzoriai, – yra labai subversyvus, kaip ir Bratu. Tačiau šį subversyvumą galima įžvelgti tik keliuose šen bei ten įterptuose vérité kadruose, detalėse, kurias matote pro Angelos automobilio langą, tik sekundės dalį. Atidžiai įsižiūrėję pastebėsite žmones, laukiančius eilėje prie maisto, o to nebuvo leidžiama rodyti – niekada! Taigi nusprendžiau sulėtinti šias akimirkas, kad galėtumėte pamatyti tas detales. Dabar galite pamatyti skurdą, socialines problemas – yra visokių užuominų. Norėjau atkreipti dėmesį į filmo subversyvumą.

Esate sakęs, kad jūsų filmai darosi vis labiau mėgėjiški. Ši savybė ir iš jos kylantis žaismingumas yra kažkas labai maištinga.

Iš tikrųjų tai Rivette’o citata apie Rossellini filmus, ir tai susiję su tuo, ką anksčiau kalbėjome apie struktūrą. Kine, ką jau kalbėti apie televiziją, taip pat ir apie tai, ką šiandien matote interneto platformose, gausu taisyklių, nurodančių, kaip turi veikti scenarijus, kaip turi atrodyti titrai, kaip reikia gauti finansavimą... Viskas iš anksto nustatyta, kontroliuojama. Aš taip pat dirbau teatre, ir ten viskas buvo visai kitaip. Gal todėl, kad ten mažiau pinigų, nežinau. Galbūt turi mažiau išraiškos galimybių, bet jautiesi daug laisviau. O kine vieninteliai nesilaikantys taisyklių yra arba kino maištininkai, vizionieriai, pavyzdžiui, Godard’as, kuris, ko gero, būtų geriausiais pavyzdys, arba mėgėjai, kurie laužo taisykles, nes jų nežino arba jiems tiesiog nerūpi.

Taip stengiausi tapti profesionaliu režisieriumi, kad dabar jaučiuosi tarsi įstrigęs. Ne tik profesine, bet ir psichologine prasme. Nes taisyklės trukdo. Taigi sąmoningai stengiuosi susigrąžinti mėgėjo statusą. Manau, kad Rossellini yra pavyzdys, o Rivette’as buvo teisus. Apie Rossellini filmus, sukurtus po 1960-ųjų, niekas daug negalvoja. Niekas nekalba apie tai, ką jis sukūrė Indijoje, arba apie jo televizijos filmus. Pamenu, kai kuriuos iš jų pirmą kartą žiūrėjau prieš 15 ar 20 metų ir svarsčiau, kad jie visiškai nieko verti. Kaip Rossellini galėjo tapti tokiu nevykėliu režisieriumi? Tačiau dabar, kai daugiau apie jį skaitau ir vėl žiūriu tuos filmus, man jie iš tikrųjų patinka. Nes jie prieštarauja taisyklėms. Jis niekino kiną, bet vis tiek norėjo jį kurti. Ir šie vėlyvieji filmai atsirado iš tos dialektikos, iš tų prieštaravimų. Jie nebuvo sėkmingi – jie neprilygsta „Stromboli“ ar „Kelionei į Italiją“, bet jie vis tiek labai labai geri. Ir ta mėgėjiška dvasia šiandien gyvuoja už tradicinio kino ribų. Ar kada nors matėte rumunų tiktokus? Tokių dalykų filmuose nerasite. Tai mėgėjiškas kinas. Ir man šie dalykai daug įdomesni, daug labiau provokuojantys nei visi šiandien pasirodantys filmai. Žinoma, matau platformos problemas, už jos slypinčią kenksmingą ideologiją. Bet jei esi sąžiningas sau kaip kino kūrėjas, turi pripažinti, kad šis dalykas daug galingesnis už tai, ką mes darome.

„Nesitikėk...“ įvairiausi vaizdai – „TikTok“ filmukai, „Zoom“ skambučiai, fragmentai iš Bratu filmo ir nespalvoti dabartinės Angelos pasivažinėjimų po Bukareštą kadrai – egzistuoja tarpusavyje. Smalsu sužinoti, kokią įtampą tarp jų įžvelgiate.

Filmu norėjau sukurti, taip sakant, kino šalį, kurioje visi šie vaizdai ir skirtingi kadrai galėtų koegzistuoti ir susidurti. Nežinau, koks gylis gali atsirasti iš jų sąveikos, bet manau, kad kinas yra paviršių menas ir kad kuo daugiau dirbi su tais paviršiais, tuo lengviau jų sąveikoje įžvelgti tam tikrą gylį. Galbūt klystu, bet man kinas prasideda nuo paviršių. Ir jei pakankamai gerai apibūdinsi savo paviršius, gali atsirasti įdomių idėjų.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie tai, kodėl filme keitėte skirtingus vaizdus – nuo nespalvotos 16 mm juostos, kurioje nufilmuoti Angelos pasivažinėjimai, iki skaitmeniniu būdu nufilmuotų segmentų?

Šie pokyčiai atsirado iš būtinybės. Kai bandžiau įtraukti į filmą archyvinius vaizdus, stengiausi, kad jie skirtųsi nuo kitų. Iš pradžių maniau, kad dabarties dalis, kuriose Angela važinėja po Bukareštą, galima nufilmuoti telefonu. Bet mes jau turėjome jos personažo Bobitos socialinių medijų klipus, o aš norėjau, kad kiekvienas dalykas būtų savitos tekstūros. Taigi pamaniau, kad šiuolaikinius segmentus nufilmuosiu spalvotai ir tiesiog juos pakoreguosiu, panašiai kaip Soderberghas padarė filme „Narkotikų kelias“, kur meksikietiška dalis yra gelsva, o kita – melsva. Galiausiai nusprendžiau filmuoti 16 mm juostoje. Turėjome laboratoriją Vengrijoje, ir tai nebuvo taip brangu – jei nenaudoji daug kino juostos. O aš to nenorėjau! Norėjau filmuoti kaip Warholas: labai greitai, nedaug kadrų, visada imlus netikėtumams, atsitiktinumams. Tai buvo mokymosi procesas, kuris man labai patiko. Nuoširdžiai nežinau, kiek ilgai galėsime naudoti šį formatą – tikiuosi, jis greitai neišnyks, – bet labai norėjau pasinaudoti šiuo privalumu ir jį pažinti, kol dar galima.

Šių metų pradžioje per Berlinalės apdovanojimų ceremoniją pareiškėte, kad „scenarijai yra buhalterių kontrolės įrankis“. Kaip vyksta jūsų paties rašymo procesas? Ar į filmavimą ateinate su scenarijumi, kurio laikotės pažodžiui, ar paliekate vietos ir improvizacijai?

Tai mišinys. Pirmoji mano parašyto scenarijaus versija visada būna labiau konvencinė, nes žinau, kad to reikia norint gauti finansavimą. Bet paskui pradedu dirbti ir jį tobulinti. O improvizacija priklauso nuo to, kaip ją apibrėšite. Man atrodo, kad kalbėdami apie ją dažnai turime omenyje tai, kaip dirbame su aktoriais. Tačiau man šiame filme improvizacija buvo iš anksto nenumatytas važiavimas automobiliu. Ilinca pradėdavo važiuoti, o paskui mes, atsižvelgdami į eismą, jai nurodydavome, kur važiuoti. Būtent tokios improvizacijos ir siekiau. Kartu leidau filmui reaguoti į tai, kas vyko aplink mus. Todėl jame tiek daug elementų, paimtų iš naujienų, pavyzdžiui, Anglijos karalienės mirtis arba nuolatinis karaliaus Karolio, kuris turi dvarą Rumunijoje ir yra svarbus mūsų žiniasklaidos kraštovaizdžio elementas, minėjimas. Arba Salmanas Rushdie – įvykiai ir žmonės, kurie tuo metu buvo aktualūs. Norėjau, kad filmas būtų susietas su konkrečiu momentu ir vieta. Jaučiu, kad daugelis kino kūrėjų dažnai siekia kurti „universalius“ ar „laikui nepavaldžius“ filmus. Aš, priešingai, noriu, kad mano filmai būtų labai vietiniai, labai konkretūs, labai aktualūs. Yra tokių režisierių, kurie panikuoja dėl minties, kad jų filmai atrodys seni praėjus metams ar dvejiems po išleidimo. Bet aš to noriu – noriu, kad jie atrodytų nesavalaikiai, anachroniški. Tai patinka ir man, kaip žiūrovui. Manęs nedomina tobuli filmai. Žinoma, kai patenki į puikų filmą ar perskaitai puikią knygą, tai gali būti labai jaudinantis dalykas, bet man labiau rūpi savo darbe atrasti galimybių, mąstyti apie idėjas. Patys filmai gali nebūti tobuli ar nušlifuoti. Tačiau tikiuosi, kad jie bus gyvi, organiški ir autentiški, kupini įvairiausių galimybių.

Parengė I. V.