Oginskių sodo nykštukas ir kitokios pabaisos

Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) – rašytojo Miláno Füsto romano ekranizacija. Füstas jį rašė septynerius metus ir užbaigė 1941-ųjų rudenį, bet knyga pasirodė tik 1957-aisiais ir iškart užėmė išskirtinę vietą vengrų literatūroje. Režisierė romanu susižavėjo dar paauglystėje. „Mano žmonos istorija“ rodo keliolika kapitono Jakobo (Gijs Naber) ir jo žmonos Lizi (Léa Seydoux) gyvenimo metų. Atsitiktinė pažintis ir vedybos netikėtai virsta kapitono aistra bohemiškai paryžietei. Lizi – laisvas paukštis, bet ir jos jausmai kapitonui atrodo nesumeluoti. Seydoux bene pirmą kartą kuria tokį sudėtingą vaidmenį: jos herojė – žmogus iš kūno, kraujo ir sielos. Ji gali meluoti, apsimesti, būti žiauri, bet ji gyva ir turi savo paslaptį. Regis, bandydamas įminti žmonos mįslę Jakobas pradeda kitaip suvokti gyvenimą, mokosi pajusti jo skonį. Tačiau didžiąją laiko dalį toli nuo žmonos leidžiantis kapitonas ima pavyduliauti Lizi draugams, įtarinėti neištikimybe. Jis nori kontroliuoti žmoną, bet ši nuolat išsprūsta iš tradicinių, psichologiškai motyvuotų paaiškinimų rėmų. Racionalusis Jakobas nesugeba džiaugtis ta netikėta meile, nors gal ir supranta, kad pats ją žudo.

Pavydas tarsi liga pradeda nutrinti tikrovės ir fantazijų ribą ir Jakobas vis labiau pasineria į savo įtarimus. Enyedi tai tiksliai perteikia vizualiai, montažu ir net, regis, tokiu nuvalkiotu veidrodžio motyvu. Tačiau tai ir režisierės žaidimas su retro filmo konvencija. Enyedi išsaugo ir romanui būdingą dviprasmiškumą – ji sąmoningai nesudės visų taškų, nepaaiškins, „kaip buvo iš tikrųjų“, nes nenori sklandžių išvadų pamokomų istorijų gerbėjams. Net kruopščiai atkurdama 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus ar Hamburgo atmosferą ir madas, atmintyje išliekančius jūreivių kasdienybės vaizdus, filmuodama gražias, tobulai apšviestas ir prasmių prikaišiotas mizanscenas, ji išsaugo savąjį, kino autorės, bekompromisiškumą ir kuria filmą, kuris nėra tik kapitono ir jo žmonos istorija, – tai ir dar vienas apmąstymas apie kūną ir sielą, kuriems kartais sunku būti drauge.

Alexandero Payne’o filmo „Klystkeliai“ (LRT Plius, 11 d. 21 val.) herojus nevykėlis rašytojas ir literatūros mokytojas Mailzas (Paul Giamatti) kartu su draugu Džeku (Thomas Haden Church) išsirengia į kelionę po Kalifornijos vynines. Džekas jau nebesitiki sėkmės ir po savaitės planuoja tuoktis su turtinga nuotaka, tad jam reikia atsipalaiduoti. Kai amerikiečių filmo herojai patraukia į kelionę, jų laukia svarbūs gyvenimo pokyčiai. „Klystkeliai“ – ne išimtis, nors, sakyčiau, filmo žinutė pernelyg sukramtyta: tiems, kurie nesuvokia užuominų, herojai tiesiog sako aiškinamuosius monologus. Kita vertus, kartais panašūs filmai priverčia pasižiūrėti į veidrodį.

Yra filosofų, tvirtinančių, esą posttiesa – pagrindinis meno supaprastinimo variklis. Bandau statyti barjerus elementarius dalykus brukantiems filmams ar knygoms. Kažkodėl visi menininkai dabar nori edukuoti skaitytojus, žiūrovus, parodų lankytojus, nors patiems dažnai stinga elementaraus išsilavinimo. Bet kartais lyg ir menki faktai taikliai įvardija vykstančius procesus. Per televizijos žinias pamatytas vaizdelis persekioja jau kelintą dieną, nors sodo nykštukai visada buvo, švelniai tariant, tam tikro skonio požymis. Tačiau lietuviai juos mėgsta ir nuolat tobulina. Pamatęs naujausią puošmenos modifikaciją netekau žado: Oginskių dvaro Plungėje sodo nykštukas stovi ant tilto, vilki nykų sovietinio valdininko kostiumą, o jo krūtinę puošia per trumpas kaklaraištis. Bijau, kad aristokratai Oginskiai nesuprastų, kuo žavisi plungiškiai. Man atsakymas atrodo paprastas: lietuvių susižavėjimą žadina dideli pinigai, o nykštuko prototipas jų turėjo daug, ypač po to, kai sėkmingai privatizavo trąšų gamyklą. Kita vertus, problema didesnė – vis daugiau tautiečių atvirą kičą suvokia kaip meną. Prie to, žinoma, prisidėjo sovietmečiu siautėjusi vadinamųjų liaudies menininkų epidemija, kurios pasekmė – mediniai balvonai kiekviename miestelyje. Plungės nykštukas – to paties stiliaus. Gal ir nekeista, kad paminklų griovimo vajus baigiasi patriotiškų sodo nykštukų statymu.

Ironija panašaus meno gerbėjams vis dažniau tampa neprieinama ir nesuvokiama. Kai 1997 m. ekranuose pasirodė Paulo Verhoeveno filmas „Erdvėlaivio kariai“ (LRT, šįvakar, 10 d., 23 val.), dauguma amerikiečių filmo nesuprato, režisierius buvo apkaltintas neonacių propaganda. JAV filmas finansiškai žlugo, bet Europoje jį žiūrėjo geriau.   

Filmo herojai – jauni kariai, pasiryžę kovoti su Žemę užkariauti siekiančiais vabalais iš kitų planetų, – gyvena ateityje. Toji ateitis nekelia susižavėjimo, ir ne tik dėl šlykščių vabalų. Verhoeveno rodoma ateitis kupina fašizmo elementų. Režisierius stilizuoja ir nacių fantazijas, ir Sąjungininkų propagandinius filmus, tarsi primindamas, kad apgaulingam fašizmo žavesiui nesunkiai pasiduoda jaunos sielos. Ypač jei nuo mažens priprato prie militaristinio auklėjimo.

Pagrindiniam veikėjui Džoniui Rikui (Casper Van Dien) nuo mažens aiškinta, kad egzistuoja konfliktai, kurių negali išspręsti diplomatai, todėl prievarta yra taikos raktas. Iškart po mokyklos Džonis tampa kosminiu pėstininku, kovojančiu su vabalais. Iš televizoriaus ekrano jis girdi, kad „geras vabalas – tai negyvas vabalas“. Filmo kūrėjai norėjo įsižiūrėti į propagandos retoriką, kad ir į Leni Riefenstahl „Valios triumfą“, ir į visuomenę, kuri tokią propagandą toleruoja. Verhoevenas aiškino, kad „Erdvėlaivio kariai“ yra „ironiška fašistinė utopija“.

Amerikiečių režisierius, aktorius ir rašytojas Whitas Stillmanas filmus kuria retai. Tai subtilūs filmai apie tai, kas anksčiau buvo vadinama jausmų ugdymu. Režisieriaus ironija – draugiška, banalioje istorijoje jis sugeba pamatyti moralinę įtampą. 2016 m. pasirodęs Stillmano filmas „Meilė ir draugystė“ (LRT, 12 d. 22 val.) nukelia į XIX a. pradžios Angliją. Filmo pagrindas – menkai žinomas Jane Austin kūrinys „Ledi Siuzan“. Jo herojė Siuzan (Kate Beckinsale) po vyro mirties važiuoja pas gimines, kad būtų toliau nuo paskalų apie savo amoralų elgesį. Ji tiki, kad reikia palaukti, ir kalbos nutils, o tada bus galima iš naujo tvarkyti asmeninį gyvenimą, jausmų ir finansinius reikalus. Režisierius supranta, kad tikroji ironija slypi plyšyje tarp herojų savęs suvokimo ir jų deklaracijų bei tikrų troškimų, kad išmintis ir aštrus protas gali būti bejėgiai prieš gyvenimo geismą.

Pasiilgusiems Angelinos Jolie LNK (šįvakar, 10 d., 21 val.) siūlo Tayloro Sheridano filmą „Trokštantys mano mirties“ (2021). Jolie vaidina buvusią ugniagesę Haną, kuri stebi Montanos miškus. Ji priglaudžia paauglį – nusikaltėlių persekiojamą žmogžudystės liudininką. Hanos humoras ir drabužių stilius – kareiviški, traumas ji gydo alkoholiu ir savarankiškai kovoja su polinkiu į autodestrukciją. Tik Jolie neleidžia žiūrovams pamiršti, kad yra Holivudo žvaigždė. Pikti liežuviai sako, kad „Trokštantys mano mirties“ Sheridanui buvo būdas apsiginti nuo priekaištų, esą filmuose jis garbina stiprius vyrus. Bijau, kad atsakymas, ar jam tai pavyko, nuskambės ironiškai.

Jūsų – Jonas Ūbis