Kinas

Elliotas Page’as apie savo knygą

Kanados aktorius ir prodiuseris Elliotas Page’as (g. 1987) filmavimo aikštelėje atsidūrė būdamas dešimties. Karjeros lūžio metais tapo 2007-ieji, kai Page’as suvaidino nėščią paauglę Jasono Reitmano filme „Džuno“ („Juno“) ir buvo nominuotas „Oskarui“. Įsiminė aktoriaus vaidmenys Woody Alleno filme „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, 2017), Christopherio Nolano „Pradžioje“ („Inception“, 2010). 2020-aisiais Page’as pareiškė esąs transasmuo. Neseniai pasirodė jo knyga „Pageboy“ – lyties keitimo dienoraštis, intymus, asmeniškas, bet kartu universalus pasakojimas apie savęs paieškas.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Žudikas“ ir „Napoleonas“

Šįkart apie du filmus, visiškas priešingybes – Davido Fincherio „švarų“, minimalistinį „Žudiką“ („The Killer“, JAV, 2023, „Netflix“) ir Ridley Scotto „Napoleoną“ („Napoleon“, JAV, D. Britanija, 2023) –  „maštabinį“ ir akivaizdžiai pasimetusį tarp savo intencijų. Kurį ir kaip linksniuos kino istorija?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Be Claude’o Sautet (1924–2000) sunku įsivaizduoti prancūzų kiną, nors, regis, ne vienam kolegai arba kolegei jo vardas jau nieko nesako. Sautet filmai „iškrito“ iš madingų ar privalomų filmų sąrašų, nes, matyt, atrodo pernelyg neefektingi: neatsitiktinai vienas garsiausių režisieriaus filmų vadinasi „Gyvenimo smulkmenos“. Sautet buvo įdėmus kasdienybės dramų stebėtojas, sugebantis taip ekrane atkurti materialiąją veikėjų gyvenimo atmosferą, kad iškart supranti, jog smulkmenų nebūna ir svarbi kiekviena detalė.

Pokalbis su operatoriais Eitvydu Doškumi ir Mindaugu Survila

Pirmasis lietuviškas ilgametražis 3D filmas – menininko, režisieriaus Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ – nukelia į XIX a. pabaigą, kur susijungia dar gyvame pasakų ir užkalbėjimų pasaulyje gyvenanti bendruomenė ir artėjančio technologinio progreso, žadančio šio pasaulio pabaigą, nuotaika. Filmas uždarė Europos šalių kino forumą „Scanorama“ ir jau pasirodė šalies kino ekranuose. Su operatoriumi Eitvydu Doškumi ir stereoskopinės kameros operatoriumi Mindaugu Survila kalbamės apie filmo kūrimo procesą.

Agnė Narušytė

Apie „Scanoramoje“ rodytus Dainiaus Liškevičiaus ir Deimanto Narkevičiaus filmus

Skulptorių filmai – kaip diversantai kino festivalyje (ir Deimantas Narkevičius, ir Dainius Liškevičius kadaise baigė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje). Juos tikriausiai sunku vertinti iš kino perspektyvos, nes jų ištakos – ankstyvųjų videomeno kūrėjų nuostata kurti „antikiną“, niekinti pasakojimo principus, vengti intrigos, įtraukiančios dramos, intensyvaus ritmo. Prisiminkime Andy Warholo filmą „Miegas“ („Sleep“, 1964), kur penkias valandas ir 21 minutę rodomas miegantis menininko mylimasis Johnas Giorno. Kai po 45 minučių išeinantys žiūrovai pareikalavo grąžinti pinigus, Los Andželo kino teatro vadybininkas Mikeʼas Getzas jiems sakė: „Klausykit, jūs žinojote, kad pamatysite kažką keisto, neįprasto, drąsaus, trunkančio šešias valandas.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šeštadienį (9 d. 22 val.) nepamirškite įsijungti televizoriaus  – „LRT Plius“ iš Berlyno transliuos Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Vienas svarbiausių šiemet skirtas Uljanai Kim už jos ypatingą indėlį į bendros gamybos filmus. Be Kim prodiusuotų filmų būtų sunku įsivaizduoti XXI a. pradžios lietuvių kiną, jo atsiradimą Europos kino žemėlapyje. Regis, bendra gamyba – vienas iš būdų ambicingam lietuvių kinui neišnykti.

Tomas Vengris apie naują filmą

JAV gimusio lietuvio Tomo Vengrio vardas šalyje tapo žinomas po pirmo režisieriaus ilgametražio filmo „Gimtinė“ (2019). Po ketverių metų Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ Tomas pristatė antrąjį filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, kuris konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“ įvertintas kaip geriausias. Šiame festivalyje 2019 m. jo pirmasis darbas dalyvavo Baltijos šalių konkursinėje programoje ir taip pat buvo pripažintas geriausiu. Naujausiame filme pasakojamos Vilniaus senamiestyje esančiame „Airbnb“ bute susipinančios penkios meilės istorijos, kurios režisieriaus įvardijamos kaip meilės krizės. Dėl skirtingų priežasčių bute apsistoję turistai iš Airijos, Vengrijos, Izraelio ir Lenkijos net nenutuokia, kas jų laukia tarp šių sienų.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Nukritę lapai“

Po „Kitos vilties pusės“ (2017) dabar jau penktą dešimtmetį kine skaičiuojantis suomių režisierius Aki Kaurismӓki nebežadėjo naujų filmų. Tačiau šiemet lakoniškumo ir melancholijos meistras sugrįžo su „Nukritusiais lapais“ („Kuolleet lehdet“, Suomija, Vokietija, 2023). Sugrįžo, regis, tada, kai pasauliui jo reikėjo labiausiai. Ir vėl padarė tai, ką geriausiai moka, – pasakoti mažas (bet ne mažiau svarbias) mažų žmonių istorijas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.

Celine Song apie „Praėjusius gyvenimus“

Lietuvos kino ekranuose pasirodo vienas laukiamiausių šių metų filmų – Celine Song „Praėję gyvenimai“ („Past Lives“, JAV, 2023). Tai pasakojimas, kuriame susilieja meilės trikampio, dvigubos – amerikietiškos ir korėjietiškos – tapatybės, neišnaudotų gyvenimo galimybių motyvai. Režisierė, dramaturgė ir scenaristė Celine Song gimė 1989 m. Pietų Korėjoje, JAV studijavo psichologiją ir dramaturgiją. „Praėję gyvenimai“ – jos kino debiutas. Spausdiname interviu su režisiere fragmentus.