Kai apima neviltis, išeinu į dykumą

Margarethe von Trottos filmas „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ („Ingeborg Bachmann – Reise In Die Wüste“, Šveicarija, Vokietija, Liuksemburgas, Austrija, 2023) pasakoja apie austrų poetę, rašytoją, kurios likimas atspindi pokario rašytojų kartos formos bei temų paieškas ir bandymus rasti save modernioje vartotojų visuomenėje. Pasakojimo centre – 6-ojo dešimtmečio pradžioje užsimezgęs dramatiškas Bachmann (1926–1973) ir šveicarų rašytojo, architekto Maxo Frischo (1911–1991) meilės ryšys, kuris tapo savo laiką aplenkusio Bachmann romano „Malina“ pagrindu. Filmo premjera įvyko vasarį Berlinalėje. Ten su režisiere susitiko „Seans“ autorė Irina Margolina. Pateikiame sutrumpintą jų pokalbį.

Jūs asmeniškai pažinojote Ingeborg Bachmann?

Taip, bet tai buvo vos vienas susitikimas likus metams iki jos mirties. Tai ne tas jos gyvenimo laikotarpis, apie kurį pasakojama filme. Jo veiksmas vyksta 1958–1964 m., o aš su Bachmann susipažinau 1972-aisiais. Ji dar taip nesirgo, bet jautėsi silpna.

Tačiau jautėte ryšį su jos kūryba?

Taip, jaunystėje skaičiau jos eiles. Ir pati rašiau – visi būdami jauni rašo eiles. Tiesa, teko mesti, nes, regis, tai buvo ne man. Bet jos kūrybą visąlaik skaičiau. Dviejuose mano filmuose galima rasti jos knygų citatų. Kažkuria prasme Bachmann visada mane lydėjo, tik niekad negalvojau kurti filmo apie ją.

Jūsų filmai pasakoja apie svarbias moteris. Kaip atsitiko, kad filmo apie Bachmann idėja kilo ne jums, o kitam žmogui?

Taip, kitam žmogui, bet – moteriai! Idėja atėjo į galvą šveicarų prodiuserei. Ji susisiekė su Liuksemburgo ir Austrijos prodiuseriais, su kuriais dirbau kurdama filmą „Hannah Arendt“. Jie man papasakojo apie šią idėją ir paklausė, ar sutikčiau kurti filmą apie Ingeborg Bachmann. Susijaudinau – juk tai labai svarbi figūra, moteris, prieš kurią visada jaučiau tam tikrą baimę. Kūrybos požiūriu ji kur kas svarbesnė ir turtingesnė už mane. Bet paskui pradėjau gilintis į jos istoriją, į asmenybę ir galiausiai nusprendžiau imtis darbo.

Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent šį jos gyvenimo laikotarpį – santykius su Maxu Frischu?

Iki tol ji bendravo su poetu Pauliu Celanu. Bet jis buvo labai liūdnas ir daug jautresnis už Ingeborg. Gyventi su juo buvo neįmanoma. Ji turėjo gerą draugą kompozitorių Hansą Wernerį Henzę (jis pasirodo filme), tik Henze buvo homoseksualus. Jie buvo labai artimi, kažkuriuo metu net planavo susituokti, bet galų gale nusprendė, kad tai nelabai vykusi mintis. Ir štai pasirodo šis „stiprus žmogus“ (ne toks ir stiprus, kaip vėliau paaiškėjo), ir kaip tik tada, kai Ingeborg reikėjo savotiškos užuovėjos, vyro, galinčio tokia užuovėja tapti. Jai reikėjo tokio, kuris priimtų jos laisvę, bet ir saugotų, nors čia slypi tam tikras prieštaravimas. Šį laikotarpį iš dalies pasirinkau ir todėl, kad gana ilgai gyvenau su režisieriumi Volkeriu Schlöndorffu, pati buvau režisierė. Mūsų problemos kažkuo panašios, todėl gerai supratau, kaip parodyti šių dviejų žmonių santykius.

Vadinasi, filme pasakojate ir apie savo santykius su Schlöndorffu?

Tam tikra prasme taip. Prisimenu, kaip mes su Volkeriu trukdėme vienas kitam, kaip erzino keliamas triukšmas. Scenarijus visada rašau pati, o Volkeris kviesdavosi scenaristus. Turėjome namą Italijoje ir kai ten nuvažiuodavome, iškart sėsdavau prie rašomosios mašinėlės – kambariuose ar net sode sklisdavo klavišų garsas. Jam nereikėjo dirbti, o aš norėjau skubiai užrašyti į galvą atėjusią idėją. Skaičiau, kad ir Ingeborg kentėjo, nes Frischas dirbdavo rytais, o ji vakarais. Vos nubudusi ji išgirsdavo nesibaigiantį klavišų stuksenimą. Visas tas detales patyriau pati, o kai imiesi filmo, svarbu rasti gyvą ryšį su istorija, kurią nori pasakoti. Asmeninį ryšį.

Kaip radote Vicky Krieps?

Pamačiau ją filme „Nematomas siūlas“ ir rašydama scenarijų jau žinojau, kad tai bus ji.

Ar filme yra išgalvotų dalykų?

Žinoma, juk tai ne dokumentinis filmas. Be to, negaliu žinoti absoliučiai visko apie herojų gyvenimą. Skaičiau viską, ką tik galėjau rasti, tačiau neturėjau prieigos prie jų susirašinėjimo, kuris išleistas tik prieš porą mėnesių. Teko sekti paskui savo fantaziją.

Klausiu, nes filme Frischas rodomas kaip vagis – jis vagia idėjas.

Ne, idėjų jis nevagia. Jis stebi Ingeborg, su ja gyvena, ir ji patenka į jo kūrinius. Jai viskas buvo kitaip – ji gyveno su žodžiais. Nežiūrėjo į žmogų, kad paskui jį aprašytų. Ją labiau domino darbas su žodžiu, žodžio svarba. Jie abu buvo rašytojai, bet dirbo skirtingai.

Frischas parašė romaną „Tarkim, aš Gantenbeinas“, kurio veikėjas apsimeta neregiu ir jo mylimoji tuo tiki. Mylimoji knygoje aprašyta gana specifiškai. Nors ji ne rašytoja, bet žvaigždė, tik ne kino, o teatro, Frischas aprašo ją taip, kad Ingeborg Bachmann knygoje visiškai atpažįstama. Ir tai ją įžeidė. Staiga ji suprato, kad jis ne myli ją, o viso labo stebi. Nors tai ne visai tiesa. Frischas nebuvo absoliučiai blogas, tačiau būtent tokiu kažkuriuo momentu jį pamatė Bachmann.

Filme ji ima Frischo dienoraštį, mato ten jo užrašus apie save ir iškart dienoraštį sudegina, nors jie dar yra kartu. Iš tikrųjų dienoraštį ji sudegino vėliau, kai jie išsiskyrė. Tad tai nėra dokumentiškai tikras momentas, čia daviau valią savo fantazijai.

Vizualiai filmas šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių jūsų darbų. Kaip Bachmann asmenybė paveikė vaizdinį filmo sprendimą?

Tiesiog dirbau su nauju operatoriumi! Nors, žinoma, svarbu ne tik tai. Prieš metus pasirodė knyga „Male Oscuro“. Pati žinote, ką tai reiškia (kalbama apie ligą, melancholiją, depresiją, rašyti apie tai Bachmann nusprendė perskaičiusi autobiografinę Giuseppe’s Berto knygą „Il male oscuro“ (1964) – K. R.). Į tą naują knygą įtraukti Ingeborg sapnų aprašymai. Vienas jų toks: „Visiškoje tamsoje, apleista jėgų, ji išgirsta skambant telefoną. Skambina Frischas. Ji pakelia ragelį – skamba tik jo juokas. Ir tai žiauru.“ Tai aš ir parodžiau filmo pradžioje – ji eina tamsiu tuneliu, bet viskas baigiasi šviesa dykumoje. Tad tai yra kelias iš tamsos į šviesą. Kita vertus, santykiai su Frischu – kelias nuo įsimylėjimo į žlugimą. Filme dvi kryptys: kylanti, nuo ligos link šviesos dykumoje, ir priešinga – Ingeborg santykiai su Frischu.

Jei jums pasiūlytų pabėgti į kokią nors vietą Žemėje, ar tai būtų dykuma?

Greičiausiai. Išeinu į dykumą, kai apima neviltis.

Dabar vyksta ryškūs pokyčiai, susiję su tuo, kaip kine vaizduojamos moterys. Jūs esate iš tų, kurios numatė tokius pokyčius. Kaip renkatės savo filmų herojes – ar svarstote apie jų potencialų populiarumą, komercinę filmo sėkmę?

Na, Ingeborg buvo įdomi visiems. Bet kai kūriau kitus filmus, man, žinoma, sakydavo, kad herojė neįdomi (neįdomi daugumai vyrų). Daugelis mano filmų kažkam atrodė „nemalonūs“. Bet aš išgyvenau.

Kaip vertinate kino industrijos permainas ir moterų vaidmenį joje?

Taip, pastaruosius dešimt–penkiolika metų permainos vyksta. Kai atėjau į kiną norėdama būti režisierė, pasaulyje buvo tik kelios moterys, kuriančios filmus. Viena jų – Barbara Loden, Elios Kazano žmona. Ji buvo aktorė, ir štai sukūrė savo pirmą filmą „Wanda“, kurį pasižiūrėjau Niujorke 1973-iaisiais. Pamaniau (tada taip pat buvau aktorė): „Dieve, jai pavyko tai padaryti, gal pavyks ir man.“ Dar buvo Agnès Varda, tada jau sulaukusi sėkmės, bet ji buvo prancūzų Naujosios bangos dalis. Ją ir vertino kaip tos krypties atstovę, o ne kaip moterį.

Dar buvo Lina Wertmüller.

Taip, Lina Wertmüller, bet ji nelaikė savęs režisiere moterimi. Ir Liliana Cavani. Dvi italės, kurios elgėsi kaip vyrai ir kūrė vyrišką kiną. Filmavau Romoje ir pamenu, kaip man pasakojo, kad Cavani ryte ateina į filmavimo aikštelę ir iškart pradeda rėkti. Kodėl? Ji tiesiog leisdavo visiems suprasti, kad yra stipri kaip vyras.

Bet juk režisierius visada yra šiek tiek diktatorius?

Nebūtinai. Galima būti diktatoriumi ir sėkmingai tai slėpti. Tačiau kai ateini ir pradedi rėkti – tada taip, esi diktatorius. Aš visada elgiuosi ramiai ir maloniai. Bet jei kas pradeda vykti ne taip, kaip suplanuota, galiu ir riktelėti. Kartais reikia surikti.

Parengė Kora Ročkienė