Blogio prisilietimai filmuose ir gyvenime

Skaitymas – malonumas, kurio, deja, jau nebepatiria didžioji žmonijos dalis. Bet kartais ji žiūri filmus apie rašytojus ir tuos, kurie leidžia knygas. Kanadietis Philippe’as Falardeau, ko gero, filmą „Mano Selindžerio metai“ (LRT, šiąnakt, 18 d., 00.50) kūrė tiems, kurie skaitė Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ bei kitas svarbias knygas, ir pasakoja apie pradedančiąją poetę Džoaną (Margaret Qualley). 1995 m. ji meta studijas Berklio universitete, vaikiną ir iš saulėtosios Kalifornijos atvyksta į Niujorką. Jai tai idealus miestas. Ji svajoja kalbėti penkiomis kalbomis, rašyti kavinėse ir gyventi pigiuose butuose. Džoana gauna darbą garsioje literatūros agentūroje. Tiesa, ją įdarbinusi Margaret (Sigourney Weaver) įsitikinusi, kad kūrybos ir literatūros agento darbo suderinti neįmanoma. Džoana turi užsiimti Salingeriu, kuris neišleido nieko naujo jau trečias dešimtmetis, nors dalis skaitytojų vis dar siunčia rašytojui laiškus, kviečia susitikti, dalijasi „Rugiuose prie bedugnės“ įspūdžiais. Džoana turi tuos laiškus skaityti ir naikinti. Tačiau lektūra vis labiau ją įtraukia: gerbėjai patiki Salingeriui savo paslaptis ir Džoana pradeda į laiškus atsakyti, nors tai reiškia, kad ji peržengė savo kompetencijos ribas. Be abejo, „Mano Selindžerio metai“ – tai meilės laiškas literatūrai, gal net labiau 10-ojo dešimtmečio atmosferai ir madai, laikui, kai dar pasaulio neužvaldžiusi skaitmeninė revoliucija. Žinoma, nostalgija – gražus jausmas, bet kaip išgyventi be kompiuterio?

Paguodos iš kino laukia ne tik šios revoliucijos aukos. Šįvakar, 17 d., 23 val. LNK rodo garsaus vaizdo klipų kūrėjo slovėno Mitjos Okorno debiutą Holivude – filmą „Gyvenimas per metus“ (2020), kurio herojus septyniolikmetis Darinas (Jaden Smith) sužino, kad jo draugė (Cara Delevigne) mirtinai serga. Darinas nusprendžia, kad per jai likusius metus Izabelė turi pažinti viską, kas žmogui nutinka per gyvenimą. Vyresnei auditorijai skirto Anne-Gaëlle Daval filmo „Damos“ (LRT, 18 d. 22.30) veikėja Liusi sugebėjo nugalėti ligą. Artimieji įtikina ją pradėti gyventi iš naujo, o žavus Klovisas nori Liusi suvilioti. Bet ne jis, o šokių pamokos padės Liusi vėl pasijusti tikra moterimi. Panašūs filmai man primena gyvenimo būdo laidas, kurių dalyviai ir vedėjai elgiasi mandagiai, gražiai kalba apie save ir kitus ir, regis, tiki, kad žmonės gali būti geri vieni kitiems, o blogis visada nubaudžiamas. Bet užtenka įsijungti Seimo televiziją ir išgirsti, kaip, staiga tapę palestiniečių gynėjais, odioziniai personažai Remigijus Žemaitaitis ir Petras Gražulis begėdiškai meluoja, kad suprastum: sąvoką „moralinis dugnas“ Seimo salėje gali pamatyti plika akimi.

Kad politikai meluoja, tvirtina ir filmo „Kandidatas“ (TV1, 18 d. 23.05) režisierius Jasonas Reitmanas. Filmo veikėjas – senatorius demokratas Geris Hartas (Hugh Jackman), kurio reputacija ideali. 1988 m. jis dalyvauja prezidento rinkimuose. Senatoriaus programa pažangi, jo rinkimų štabas dieną naktį palaiko patrauklų kandidato įvaizdį, reitingai auga, bet žurnalistai išsiaiškina, kad Geris buvo neištikimas žmonai. Žinodami, kas dar visai neseniai buvo JAV prezidentas, galime tik susimąstyti, kiek nedaug reikia, kad moralinis dugnas taptų naujos prezidento kampanijos atspirties tašku.

Blogis visada domino Larsą von Trierą, kurio retrospektyvą šeštadienį filmu „Europa“ pradeda LRT Plius (18 d. 23 val.). Filmo prologe girdime Maxo von Sydowo balsą, kuris hipnotizuoja žiūrovą, o rodoma tikrovė įgyja sapno pobūdį. Tačiau režisierius nenuoseklus: kai kurios scenos visiškai hipnotiškos, kitos neleidžia rodomos tikrovės suvokti kaip sapno. Siužetas paprastas: jaunas vokiečių kilmės amerikietis idealistas Leopoldas Kesleris 1945 m. atvyksta į Sąjungininkų okupuotą Vokietiją, kad padėtų Antrajame pasauliniame kare nukentėjusiems žmonėms. Jis įsidarbina traukinio palydovu ir įsimyli moterį, kuri susijusi su naciais.

Regis, režisieriui už siužetą svarbesnis „Europos“ vizualinis stilius, tiesiogiai susietas su vokiečių ekspresionizmu. Iš ekspresionistų jis pasiskolino personažus, kurie blaškosi tarp įtūžio ir ramybės, yra apimti savigriovos aistros ir pakerėti blogio. Filmas nespalvotas – tam tikros detalės primena Fritzo Lango „Metropolį“ (1927), bet į kai kuriuos kadrus įvesta spalva atlieka semantinę funkciją ir kuria scenų emocinį lygmenį, kaip kad raudona spalva savižudybės scenoje. „Europos“ vaizdai – lyg kelių sluoksnių, juose daug veidrodžių, dvigubų ekspozicijų. Dramaturgija metaforiška, efektingos masinės scenos. „Europa“ dažnai vadinama vienu paslaptingiausių von Triero filmų. Gal todėl, kad filmas primena labirintą ir sunku rasti jo interpretacijos raktą. Beje, pats režisierius suvaidino žydą, kuris liudija vokiečių pramonininkų nacių naudai.  

Visai kitoks Dominiko Mollio filmo „Dvyliktosios naktis“ (LRT Plius, 23 d. 21.33) stilius, nors klausimų apie blogio prigimtį žiūrint filmą tik daugėja. Režisierius iškart atskleidžia kortas: užrašas byloja, kad dvidešimt procentų nusikaltimų Prancūzijoje lieka neatskleisti. Filmo pagrindas – 2021 m. pasirodžiusi dokumentinė Pauline Guény knyga, kurioje aprašytas panašaus nusikaltimo tyrimas.

Mollis neslepia kuriantis realistišką filmą apie policininkus, jų kasdienybę, kai kiekvieną žingsnį lydi ataskaitų rašymas ir dažnai kyla įtampa, nes sunku nuolat bendrauti su padugnėmis ar jaustis bejėgiams. Tad „Dyliktosios naktis“ yra ir pasakojimas apie tai, ką reiškia kasdien susidurti su blogiu. Jis neturėtų nuvilti Mollio gerbėjų, net jei ir nelabai primena jo ankstesnes ironiškas filosofines paraboles „Lemingas“, „Haris – draugas, linkintis jums gero“ ar „Naujienos iš Marso planetos“.

Veiksmas Grenoblyje prasideda, kai, išėjus į pensiją ankstesniam būrio vadui, juo tampa Johanas (Bastien Bouillon). Jis gyvena vienas, vakarais treniruojasi dviračių treke ir nenujaučia, kaip jo gyvenimą paveiks pirmas nusikaltimas, kurio tyrimui teks vadovauti: policininkai skuba į nuošalų kaimą, kur naktį gyva buvo sudeginta iš vakarėlio ėjusi mergina. Draugė teigia, kad Klara (Lula Cotton-Frapier) neturėjo priešų, bet mėgo vaikinus, kurių nepavadinsi pavyzdingais. Johanas netrunka tuo įsitikinti: apklausiami buvę ir esami Klaros meilužiai kiekvienas savaip demonstruoja abejingumą, infantilumą, negebėjimą užmegzti tikro ryšio ar net neslepia mėgstantys prievartą. Jų reakcija į žinią apie Klaros mirtį ir monologais šlykštisi policininkas Marso (Bouli Lanners) – būdamas vyresnio amžiaus jis negali suprasti, ką reiškia sąvokos, kuriomis santykius su Klara apibūdina jos vaikinai. Būtent Marso galiausiai neištvers įtampos, neapykantos ir to, kad žudikas taip ir liks nežinomas. Johanas nesėkmę priims stojiškai, tikėdamas, kad Klaros byla – iš tų ypatingų, kurios persekioja kiekvieną policininką ir ėda jį iš vidaus.

Jūsų – Jonas Ūbis