Lyg būtų susitarusios, televizijos nusprendė priminti kelis svarbius 10-ojo dešimtmečio filmus, kurie padarė įtaką ne tik kinui, bet ir ne vieno jo žiūrovo gyvenimui. Išgirdus Wayne’o Wango filmo „Dūmai“ (TV1, 25 d. 22.55) pavadinimą, iškart užplūsta prisiminimai. 1995-aisiais tai tikrai buvo kultinis filmas – jį žinojo kiekvienas, laikantis save sinefilu. Kartu „Dūmai“ kalbėjo apie tai, kas skambėjo naujai, ypač sunkios ir skurdžios lietuviškosios transformacijos laikais: apie paprasto gyvenimo prasmę. Wangas rodo kelis personažus, kurie nuolat susitinka Bruklino tabako parduotuvėje. Regis, tuos žmones mažai kas sieja. Ogis (Harvey Keitel) ne vienus metus kasdien, tą pačią valandą, fotografuoja gatvę priešais savo parduotuvę. Jis turi jau keturis tūkstančius nuotraukų. Kasdien Ogis bendrauja su rašytoju Polu (William Hurt), nesugebančiu susitaikyti su žmonos praradimu. Jie abu rūpinasi atsitiktinai sutiktu juodaodžiu paaugliu Rašidu (Harold Perrineau), o Ogis netikėtai sužino, kad turi dukterį narkomanę, kurią rasti paprašo buvusi meilužė.
Sukurtas pagal Paulo Austero prozą filmas – tai pagarbos gestas kiekvienai kasdienybės akimirkai, mokėjimui išlikti savimi. Kad ir kaip būtų keista, „Dūmuose“ tai skambėjo kaip slapčiausios tiesos atsivėrimas: žmonės gali tiesiog sėdėti ir kalbėtis apie paprastus dalykus, bet nuo jų neįmanoma atitraukti akių. Gal todėl, kad „Dūmai“ – literatūriškas filmas: jo herojai pasakoja istorijas, kartais meluoja, bet Wangas pagrindu pasirinko žodžio jėgą ir magiją. Triumfuojančio postmodernizmo ir ryškių vaizdų laikais tai buvo drąsu.
1996 m. pasirodęs Larso von Triero „Prieš bangas“ (LRT Plius, 25 d. 23 val.) – vienas paveikiausių režisieriaus filmų. Jo herojė jauna mergina Bes (Emily Watson) gyvena Škotijos šiaurėje. Ji myli jūros platformos darbininką Janą, ir nors giminės prieštarauja, pora susituokia. Bes nuoširdžiai tiki Dievą ir kai Janas tampa neįgalus, nusprendžia, kad jos auka vyrą išgelbės. Bet kas gali būti toji auka? Kodėl ji šokiruoja aplinkinius? Kodėl ji priimtina Dievui?
Vieni „Prieš bangas“ vadina filmu apie meilės galią, kiti – pasakojimu apie Dievą, dar kiti kaltina režisierių negailestinga manipuliacija ir snobizmu, o kinotyrininkai aiškina, kad von Trieras filme apnuogina melodramos mechanizmą ir demonstruoja, koks paprastas šio žanro veikimo principas.
Nežinau, ar žiūrovų atmintyje taip pat ilgai išliks „Oskaru“ prieš porą metų apdovanotas Chloé Zhao filmas „Klajoklių žemė“ (TV3, 25 d. 22 val.). Jis prasideda pilką žiemos rytą, kai Fern (Frances McDormand) palieka miestą, kuriame praleido beveik visą gyvenimą, ir iškeliauja begaliniais Amerikos keliais. Dabar jos namai – furgonas. Fern – per šešiasdešimt, ji nėra tipiška kelio filmo herojė. Fern palaidojo vyrą, o uždarius visus maitinusią šachtą miestas taip pat mirė. Moteris klaidžios keliais, ieškodama darbo. Bet kokio. Žiūrovų akims atsivers visas padienių darbų kaleidoskopas – milžiniški „Amazon“ pakavimo „fabrikai“, treilerių kempingas Nacionaliniame parke, cukrinių runkelių kalnai, pakelės užeigų virtuvė... Tačiau kelyje Fern laukia ir daug susitikimų.
Filmo pagrindas – dokumentinė Jessicos Bruder knyga apie kitokią, po 2008-ųjų ekonominės krizės staiga pamatytą Ameriką. Jos herojus galima vadinti visaip – autsaideriais, klajokliais, ieškančiais savo vietos keistuoliais, tačiau bet kuris apibūdinimas liks apytikris. Taip, Fern ir daugelį jos sutiktų žmonių į kelią išginė ekonominė padėtis. Kelyje jie tampa keistos bendruomenės nariais, kartais susitinka prie laužo kur nors Arizonos dykumoje, dalijasi daiktais, prisimena tuos, kurių nebėra, pasakoja savo istorijas. Tačiau juos sieja ir šis tas daugiau – susižavėjimas gamta, iš kurio gimsta tas pasitikėjimo pasauliu ir savimi jausmas.
Kolektyvinė filmo veikėjų praeitis „Klajoklių žemėje“ primena apie save milžiniškais dirbtiniais dinozaurais, nacionalinio parko peizažais, muzika, Vegos stebėjimu naktiniame danguje. Zhao tarsi sako, kad su jos herojais iš tikrųjų kartu klajoja visa jų praeitis, prisiminimai, be kurių būtų sunku išgyventi ne tik šaltą žiemos naktį. Kelio filmo žanras, kurio tropais naudojasi Zhao, taip pat atsirado iš mitų apie Amerikos užkariavimą. Klajokliai yra sudėtinė šio mito dalis, ir režisierė, regis, fiksuoja to mito žlugimą, o gal dar vieną jo transformaciją.
Įsivaizduoju, kaip Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (TV3, 29 d. 22.30) turi erzinti aiškaus bei suprantamo kino gerbėjus. McDonagh spjauna į taisykles, nors iš pradžių ir pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame, regis, dar gyvi visi steigiamieji mitai, vietiniai policininkai – rasistai ir homofobai, tariamai geraširdis kunigas atspindi bendruomenės veidmainystę, o pagrindinė veikėja Mildred (Frances McDormand) negali susitaikyti, kad praėjo jau septyni mėnesiai ir vis dar nerastas jos dukters žudikas. Mildred nusprendžia apie tai priminti šerifui ir užsako atokiame kelyje tris stendus, klausiančius, kada bus ištirtas nusikaltimas. Miestelis reaguoja priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred tai nerūpi.
Kai, regis, viskas aišku ir laukia tik neskubus kriminalinis tyrimas, atvesiantis prie žudiko, McDonagh pradeda griauti taisykles. Griovimas remiasi tuo, kad viskas, ką filmo pradžioje manėme apie personažus, pasirodo, yra ne filmo kūrėjų, o mūsų mąstymo stereotipai. Nors Mildred nusipelno užuojautos – miestelis ją smerkia, vyras sadistas ją paliko dėl jaunos idiotės, sūnus nelaimingas, ji pati jaučiasi kalta, kad lemiamą vakarą nedavė dukteriai mašinos. Tačiau, užuot kartu su heroje nugrimzdę į jos skausmą, McDonagh ir Frances McDormand rodo begalinį Mildred įniršį, griaunantį ir naikinantį viską savo kelyje. Tas begalinis pyktis jai vienintelis būdas susidoroti su neviltimi, vienintelė viltis pradėti gyventi iš naujo.
Jei pykčio gyvenime ir taip užtenka, bet spėjote pamatyti per „Scanoramos“ atidarymą rodytą Trần Anh Hùngo „Gurmanišką aistrą“ ir jį žiūrėdami praradote amą, siūlau nepraleisti režisieriaus 2000-aisiais sukurto filmo „Vertikalus saulės spindulys“ (LRT Plius, 25 d. 21 val., LRT, 26 d., 24 val.). Jis nukelia į režisieriaus gimtąjį Vietnamą ir pasakoja apie vieną Hanojuje gyvenančią šeimą – tris seseris ir brolį. Jauniausioji jaučiasi vieniša ir gyvendama su broliu pradeda jį įsimylėti. Kitos sesers vyras jau seniai turi antrą šeimą, bet sesuo jį myli. Vyras ją taip pat myli, beje, kaip ir kitą žmoną. Tik trečioji sesuo jaučiasi laiminga – ji sužinojo, kad yra nėščia...
Filmą mačiau prieš gerus dvidešimt metų, bet iki šiol prisimenu karštos vasaros saulės nutviekstus kadrus ir čechovišką režisierius intonaciją.
Jūsų – Jonas Ūbis
