Daugiasezonių serialų mirtis

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai tapo puikia aplinkybe rastis vaidybiniams serialams. Šie įvykiai taip nutolę nuo dabarties, kad mažai likę gyvų, galinčių paliudyti, kaip iš tiesų buvo, o istorinė atmintis jau nugulusi storuose memuarų tomuose. Aukos pagerbtos, traumos beveik sugijusios, tad komercinis kinas gali laisvai šokti ant karių kapų, jų istorijas interpretuodamas siužeto naudai dėl kilnių holivudinio kino tradicijos išlaikymo tikslų. Su šiais tamsiais istoriniais laikotarpiais susijusių asmeninių pasakojimų gausa, be abejonės, stulbinanti, tad taps dar ne vienos kartos mėgstamiausių serialų erdve, dėl didėjančios laiko distancijos vis labiau panašėjančia į totalią fikciją.

Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai – visuomenės moralės nuosmukis, gaujų ir mafijų iškilimas dėl vyriausybės autoriteto nuvertėjimo, minios iš karo grįžusių vyrų, kuriems „kažkas negerai su galva“, – tapo aplinka, kurioje rutuliojasi visame pasaulyje žinomo televizijos serialo „Birmingemo gauja“ („Peaky Blinders“, 2013–2022) veiksmas. Pagrindinis „Birmingemo gaujos“ scenarijaus autorius Stevenas Knightas sukūrė ir neseniai namų kino platformoje „Netflix“ pasirodžiusią vos keturių serijų istoriją „Neregimoji šviesa“ („All the Light We Cannot See“, JAV, 2023), kuri pasakoja apie dviejų jaunų žmonių pastangas išgyventi Antrojo pasaulinio karo beprotybės mėsmalėje. Serialas paremtas amerikiečio Anthony Doerro romanu tuo pačiu pavadinimu apie aklą paauglę Mari Lorą (Aria Mia Loberti), gyvenančią Prancūzijos pajūryje ir nelegaliai senu radiju transliuojančią koduotas žinutes amerikiečiams ir savo tėčiui bei dėdei su viltimi, kad karas pasibaigs ir jie sugrįš namo. Tame pačiame Sen Malo miestelyje dislokuotas jaunas vokiečių kareivis Verneris (Louis Hofmann) per radiją išgirsta jaunos merginos balsą ir tai amžiams sujungia jų likimus.

Paveikiai sukurtas serialas nesikėsina apibendrinti karo metais gyvenusių žmonių patirčių, pabrėžti įvykių žiaurumo ar moralizuoti. Visi serialo veikėjai nusikalsta prieš žmoniją savu būdu, siekdami asmeninių tikslų: Verneris stengiasi išgelbėti Mari ir sugrįžti pas savo seserį namo, į Eseną, Mari – pratęsti rezistencijos darbą ir taip prisidėti prie karo pabaigos, majoras Rumpelis (Lars Eidinger) – pavogti deimantą, padėsiantį įveikti nepagydomą ligą. Visas šias asmenines peripetijas sužinome iš praeities epizodų, kurie pateisina veikėjų elgesį, jų radikalius sprendimus. Dramatiški konfliktai neleidžia atsipūsti – kiekviena serija baigiasi kruopščiai apgalvota intriga. Tačiau dinamiškas pasakojimo tempas netrukdo žiūrovui suvokti kasdienių veikėjų rūpesčių, nesibaigiančios kančios ir vilties būvių. Psichologinius veikėjų išgyvenimus, nuolatinį beprasmybės pojūtį sustiprina dramatiški bendro plano kadrai, kuriuose atsiveria sunaikinto miesto horizontas, vaizduojamas menkas, vienišas žmogus prieš neaprėpiamas vandenyno platumas. Kartkartėmis intensyvaus veiksmo scena, veikėjui bėgant per suniokotą miestą sprogimų fone, sulėtinama, leidžiant žiūrovams suvokti jos svarbą, pabrėžiant lemtingą, visa keičiančią akimirką. Desperacijos motyvą aštrina vilties iliuzija vis pasigirstant Claude’o Debussy „Clair de Lune“ melodijai.

Retas „Netflix“ serialas siūlo taip įtaigiai sudėliotus įtampos taškus, daugiasluoksnius veikėjų paveikslus ir pusiausvyrą tarp sodraus, gyvybingo pasakojimo ir sutirštintų melancholiškų būsenų.

Greitėjant informacijos srautui vis dažnesnis tampantis mini serialo formatas sėkmingai įsitvirtina namų kino platformose. Matyt, įtaką šiam poslinkiui padarė ilgesnius serialus ištikusi krizė, pasireiškusi nuobodėjančiu turiniu ir kūrybiniu išsisėmimu, kai pagrindine priežastimi tęsti serialą tapdavo piniginis ankstesnio sezono pasisekimas, o ne originalios idėjos. Gal metas ilgesnės trukmės serialus palaidoti archyvuose?